„Tikslas – Amerika“ startavo Niujorke. Simboliška! Dažnam lietuvių pirmųjų bangų imigrantui Amerika irgi prasidėdavo čia, Elio salos registracijos punkte. „Tačiau tikrai ne visiems, mano protėviai išlipo Bostone“ – vėliau girdėdavome iš pirmosios bangos lietuvių vaikaičių ar provaikaičių.
Ir visgi, kokie priblokšti turėjo jaustis tie, kurie atvyko į Niujorką, kuriuos po savaičių varginančios kelionės laivo žemiausioje klasėje (beveik triume) pasitiko daugiaaukščių ir Laisvės statulos vaizdai! Aukščiausias „dangoraižis“ Vilniuje tada buvo 8 aukštų, bet dauguma imigrantų nė jo nematė, gyveno kaimuose…
Elio sala – JAV vartai pirmosios bangos lietuviams
Į JAV XIX a. – XX a. sandūroje įleisdavo beveik visus. Tačiau dalį Elio saloje išbrokuodavo – gal, tarkime, laiptais lipdamas dūsavo, o reikėjo sveikų. Tada siųsdavo į gretimą ligoninę, nepavykus pagydyti, deportuodavo. Tais laiptais, kuriais ašarodami išsiskirdavo įleisti ir neįleisti į JAV lietuviai šiandien vaikšto vien turistai. Visa sala dabar – imigracijos muziejus.
Didingose jo menėse, tiesa, lietuvybės tikėjausi rasti daugiau. Australijoje, kur lietuvišką paveldą tyrinėjau seniau, imigracijos muziejuose aptikdavau ir tautinių drabužių, ir atminimo lentų lietuviams. Elyje panaršius pagrindinę ekspoziciją pavyko rasti tik vieną Lietuvos žydės citatą, paskui šiaip ne taip pamatėme lietuvio užsienio pasą pakabintą aukštai aukštai virš kitų pasų… Su lietuviais susijusių nuotraukų trūksta, tarp daugybės „mažumų laikraščių“ pavyzdžių nemačiau lietuviškos spaudos, statistikoje lietuviai irgi neišskiriami…
Kaip ten bebūtų, XIX-XX a. sandūroje imigrantų patirtis būdavo labai panaši. Kai stovėjau apleistoje Elio salos ligoninėje, ilgo koridoriaus gale mačiau nugarą atsukusią Laisvės statulą gretimoje saloje, vienodai gerai galėjau įsivaizduoti aplinkinėse palatose ir lietuvį, ir italą, ir slovaką. „Kuo sunkesnis ligonis, tuo arčiau koridoriaus galo“ – man sakė.
Nuo tautiškiausios bažnyčios iki tos, kurios nuotraukų internete nėra
Kiek daug gražaus Niujorke pastatė tie lietuviai, kurių svajonė gyventi laisviems nuo carinės ar, vėliau, sovietinės okupacijos išsipildė! Atsimainymo bažnyčia Kvinse, esu giliai įsitikinęs, nusipelno didesnio dėmesio ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Nes čia architektas Mulokas sukūrė naują architektūros stilių, kur viskas ir modernu, bet ir tautiška. Net nesuskaičiuosi lietuviškų detalių: čia labai akivaizdžių, čia simbolinių, kurias gali perprasti tik įsigilinęs. Jei toks pastatas stovėtų Lietuvoje, jis neabejotinai būtų laikomas modernios architektūros šedevru. O jei „tautinės detalės“ būtų susijusios su kuria nors didesne JAV mažuma, tikriausiai Atsimainymo bažnyčia būtų išgarsėjusi ir Amerikoje.
Didybe pribloškė ir Apreiškimo bažnyčia. Bet ji statyta vokiečių. Su nupirktom iš kitų bendruomenių lietuvių bažnyčiom yra taip: jos dažnai labai didelės ir didingos, bet lietuvybės ten kiek mažiau. Tiesa, dabar daug detalių į Apreiškimo bažnyčią atkeliavo iš kitų, uždarytų lietuvių bažnyčių.
Vietoje žymiausios jų, Aušros Vartų Marijos šventovės Manhetene, mačiau, jau dygsta aukštas pastatas. O Šv. Jurgio bažnyčios net nė vienos nuotraukos internete neradau, nors nugriauta ji tik ~2008 m. Marijos Angelų Karalienės bažnyčia stovi, bet net užėjęs vidun nieko lietuviško neberadau.
Savanoriai – raktas į lietuviško paveldo išsaugojimą?
Už tai, kad kitos lietuviškos vietos dar laikosi, reikia dėkoti entuziastams, kurių ne vieną susitikome. Tokiems, kaip Dr. Algirdas Lukoševičius, darbo dieną mus pavežiojęs po lietuviškas bažnyčias (be jo niekaip nebūtume visko spėję). Jis ne tik jas remia, bet netgi laisvalaikiu pasakoja apie Apreiškimo bažnyčią susidomėjusiems niujorkiečiams „Open House New York“ festivalio metu. Puiku ir svarbu! Kad lietuvių paveldas būtų išsaugotas, kad jis taptų langu tarp Amerikos ir Lietuvos, jo reikšmę turi žinoti kuo daugiau žmonių.
Kitas toks savanoris – Danius Glinskis – pasitiko mus atvykusius tiesiai iš oro uosto prie „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“ pastato Manhetene, dangoraižių apsuptyje. Dabar tasai keturaukštis – šio 1987 m. imigravusio architekto hobis. D. Glinskis kelias valandas pasakojo (ir, jei ne mūsų skubėjimas, būtų kalbėjęs dar bent kelias) apie tos senutėlės lietuvių organizacijos pakilimą ir smukimą, apie jos archyvų reikšmę. Jis išsirūpino, kad tvarkyti tuos archyvus padėtų Lietuva.
Nebūčiau galėjęs atspėti, kad D. Glinskis SLA pastatu susidomėjo tik labai neseniai! Dešimtmečius apie šią vietą tiesiog mažai žinojo. Čia viena lietuviško paveldo bėdų, su kuria „Tikslas – Amerika“ dar susidūrė ir susidūrė. Galima tik paspėlioti, kiek galėtų atsirasti tokių savanorių, padedančių saugoti tą paveldą, jeigu jo reikšmė būtų žinoma plačiai! Manau, prisidėtų ne vien lietuviai ar, juoba, ne vien „gryni“ lietuviai (tokių pavyzdžių paskui matėme). Savanorystė Amerikoje šiandien labai gaji, o paveldu, istorija, kilme domimasi labiau, nei kada nors anksčiau.
Niujorke – daugybė vietų, susijusių su žymiais lietuviais
Kitas, lengvai pražiūrimas, bet širdį glostantis „lietuviškas“ Niujorko veidas – tai atminimo lentos. Lietuviui pirmosios lotyniškos mokyklos steigėjui prie Niujorko akcijų biržos ar Lietuvos vokiečiui, parėmusiam Niujorko biblioteką. Stebina ne tai, kad tos nedidelės lentos įrengtos, o tai, kur jos įrengtos – Manheteno širdyje. Ir Lietuvos aikštė su Dariaus ir Girėno citata džiugina. Juk ji irgi Niujorke.
Floido-Beneto oro uostas, iš kurio į lemtingą skrydį pakilo mūsų žymieji lakūnai, pasitiko jau visai kitokia – nykumos, sunykusios svarbos – atmosfera. Kokio mažo oro uosto kadaise pakako Niujorkui! Laiko trūko, tačiau nuvažiavome ne tik prie Ludavičiaus ir Zaveckaitės sukurto paminklėlio Dariui ir Girėnui, tačiau ir į pakilimo taką. Gera vieta pamąstyti apie visus, kas iš ten kilo į pavojingus žygius per Atlantą…
Vietų pamąstyti apie įdomią lietuvių istoriją Niujorke „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėsiu ir daugiau. Ir Ruzvelto viešbutį kur, kaip pasakojo D. Glinskis, liftininku dirbo, „Baltą drobulę“ sumanė rašytojas Škėma, ir Škėmos kapą, ir kino teatrą, įkurtą Jono Meko… Beje, net pats apie visa tai sužinojau tik ruošdamasis šiam projektui (pavyzdžiui, dėl Škėmos kapo tikslios vietos milžiniškose Cypress Hill kapinėse susirašinėjau su kapinių administracija).
O labiausiai tarp Niujorko paminklų nustebino Jogailos statula centriniame parke, su Vyčiais ant apsiausto, iškeltais dviem ginklais. Prieš eidamas ten buvau kiek skeptiškas: statė lenkai, tad rašoma „Jagiello, Poland“ ir tik mažom raidelėm minima Lietuva. Bet skulptūra šiam Lietuvos karaliui, lietuviui, per daug išraiškinga, kad gilintumeis į detales!
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Niujorke:
1.Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Niujorke aprašas
2.„Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Niujorke žemėlapis
