Lotynų Amerikos lietuviai domina visus turbūt dėl to, kad tai toks egzotiškas lietuvių pasaulio pakraštys, kur lietuviai gyvena tarp visiškai kitokios, „karštesnės“ kultūros žmonių.
Todėl vienas dažniausių klausimų, kurių sulaukdavome pristatydami „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas bei lietuviško paveldo JAV žemėlapius – ar lankysime ir Lotynų Ameriką.
Aš galimybes išplėsti „Tikslas – Amerika“ žemėlapį į Lotynų Ameriką visad vertinau skeptiškai. Tenykštės bendruomenės ne tokios didelės, kaip JAV, be to, jos buvo ne tokios turtingos ir neturėjo galimybių po savęs palikti tiek daug. Todėl lietuviškų vietų Lotynų Amerikoje nedaug ir atstumai tarp jų didžiuliai. Ekspedicijos kaina ir trukmė būtų gerokai didesnė, o rezultatai – gerokai mažesni, nei JAV.
Todėl gauti finansavimo tokiai ekspedicijai nemėginome, tačiau aplankyti Lotynų Amerikos lietuviškas vietas visgi pavyko. Suderinome kelis dalykus. Darbą – Aistė yra advokatė, padedanti užsienio lietuviams atsikurti pilietybę, ir ji turi daug klientų Brazilijoje, kur ekonomika pasuko žemyn. Poilsį – įdomiausias regiono lankytinas vietas. Ir, aišku, lietuviškų vietų aplankymą bei sudokumentavimą – Brazilijoje, Argentinoje ir Urugvajuje, šalyse, į kurias, kartu paėmus, emigravo daugiau nei pusė tarpukario Lietuvos emigrantų.
Pradėjome nuo Brazilijos. Čia lankėmės jau antrą kartą. Pirmąjį 2016 m. Abu kartus susitikome su vietos lietuvių Butrimavičių šeima, kuri aprodė vienintelį lietuvių rajoną Pietų Amerikoje – Vila Zelina.
Per pora metų tas rajonas nepasikeitė. Kaip ir 2016 m., taip ir 2019 m. apsilankymą pradėjome nuo lietuviškų mišių: kaip ir ne vienoje JAV lietuvių bažnyčioje, jos tik dalinai lietuviškos (kunigas kalba portugališkai, skaitiniai, atliepimai – lietuviški), tačiau ir tai yra daug: niekur kitur Pietų Amerikoje, kaip vėliau aptikome, net pusiau lietuviškos mišios nelaikomos.
Visgi, vila Zelina dabar dar – lietuviškesnis, nei tikėjausi. Priešingai nei amerikiečiai, brazilai gana sėslūs, todėl lietuvių palikuonys, net jei ir prasimaišę, ir toliau gyvena ten, kur užaugo. „Čia lietuvių namas, čia lietuvių namas, čia gyvena lietuviška-itališka šeima, čia lietuviška-japoniška“ – mus pavedžioti sutikę svetingi lietuviai besdavo pirštu į beveik kiekvieną pastatą. Su kai kuriais vyresnio amžiaus žmonėmis susikalbėdavome lietuviškai – o viena pardavėja kalbėjo taip tarmiškai, kad, atrodė, staiga atsidūrėme kažkur Lietuvos kaime… Vila Zelina reta vieta, kur gali sutikti užsieniečius, mokančius lietuviškai, bet nekalbančius nei angliškai, nei rusiškai.
Tačiau atmosfera San Paulo lietuvių rajone – braziliška. Palyginus su Lietuva, daugiau optimizmo, daugiau džiaugsmo. Gatvėje susitikę senyvo amžiaus žmonės tarpusavyje sveikinasi, juokiasi. Net bažnyčioje, beprasidedant mišioms, jiems nėra tabu pasakyti garsų pokštą. Parduotuvės savininkas (beje, ne lietuvis) išgirdęs, ko ten atvykome, padovanojo mums lietuviškos juodos duonos (aišku, receptas ne visai tikslus).
Tiesa, Lotynų Amerikos problemos į Vila Zeliną irgi atėjo. Gyvenamasis dangoraižis „Kaunas“ aptvertas elektrifikuotomis tvoromis (o dar skundžiamės, kad tikrajame Kaune nesaugu!), į jo automobilių aikštelę įvažiuojama per dvigubus vartus: pradžioje automobilis pro pirmus vartus įrieda į „tarpinę zoną“, tada pirmi vartai užsidaro ir atsidaro antri: taip užtikrinama, kad paskui mašiną neįeitų banditai. Gatvėje, mums pasakojo, iš merginos privažiavęs motociklininkas bandė pavogti rankinę – turtą pavyko išgelbėti, bet koja griuvus lūžo.
Vėliau mus palydėjo iki kapinių, kur koks kas ketvirtas antkapis – lietuvio. Jie – braziliškai prabangūs, net ir ne pačios turtingiausios giminės pasistačiusios nuosavas spalvingas koplytėles. Deja, dabar viskas aplaupyta, o metalinės lentos su mirusiųjų pavardėmis daugiausiai atiduotos į metalo laužą – narkomanų darbas.
Lietuviškų pavardžių Vila Zelinos apylinkėse daug ir ant pastatų: štai lietuvis dantistas, štai nekilnojamojo turto agentas. Vyresni lietuviai daug dirba dėl lietuvybės įprasminimo ir oficialiuose pavadinimuose: nuo seno yra Lietuvos Respublikos aikštė, sovietų okupantams nugriovus tikrąją joje pastatyta Kauno laisvės statulos kopija (deja, ją užstoja medžiai, kurių radikalūs ekologai neleidžia genėti ar kirsti), nepriklausomybės metu vietinių aktyvistų dėka atsirado Laisvos Lietuvos skersgatvis. Tik, lietuvių pykčiui, kažin koks rajone apsigyvenęs rusas suorganizavo aikščių pavadinimą Rytų Europos bei Puškino garbei, nors su rusais rajonas neturėjo nieko bendro…
Apskritai Vila Zelinoje savotiškai užkonservuota tarpukario Lietuva. Tiek kalba, tiek problemos: pavyzdžiui, manęs klausė, kodėl, mano nuomone, lenkai okupavo Vilniaus kraštą.
Sunku tikėtis, kad tai liks per amžius, bet būtų džiugu, jei, kartoms keičiantis, Vila Zelina liktų kažkuo panašiu, į Liberdade rajoną – visas San Paulas jį žino kaip japonų rajoną, ateina ten pavalgyti azijietiško maisto, nusipirkti Rytų Azijos muzikos albumų ir plakatų. Daugelis pardavėjų ir klientų šiandien – juodaodžiai ar baltaodžiai, tik kai kurie turi japoniško kraujo. Bet Brazilijos japonų kultūra, tradicija – gyvos ir gerai žinomos visam San Paului, tame rajone pristatomos ir turistams. Lietuvius, deja, kol kas taip gerai žino ir prisimena tik turintys Lietuvoje šaknų ir net tų, nutolusių toliau nuo bendruomenės, kartais išgirsdavome klausimą „Ką, San Paule yra lietuvių rajonas, lietuvių bažnyčia?“.
Prieš tęsdami ekspediciją stabtelėjome vieninteliame Lietuvos konsulate Pietų Amerikoje. Konsulė Laura Tupė suteikė daugiau informacijos apie lietuviškas vietas Pietų Amerikoje. Džiugu: tam, kad jos išliktų, kad apie jas sužinotų ir lietuvių palikuonys, ir vietiniai, būtina, kad bendradarbiautų užsienio lietuviai, Lietuvos diplomatinės ir konsulinės įstaigos, Lietuvos mokslo institucijos, užsienio kultūrinės įstaigos ir visi kiti: tik taip galime sukaupti pakankamai jėgų, kad paveldas būtų išgelbėtas.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Brazilijoje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Brazilijoje aprašas
2. Mūsų kelionių vadovas po Braziliją
3. Mūsų kelionių vadovas po San Paulą
