2024-04-19

Urugvajus – mažiausiai gyventojų turinti Amerikos žemyno šalis, kurioje gausu lietuviško paveldo. Lietuviškas paveldas (ir gyvenimas) Urugvajuje – vien sostinėje Montevidėjuje.
Nors ispaniškai gerai nekalbame, kad nesusišnekėsime pergyvenome be reikalo: net nustebino, kiek imigrantų iš Lietuvos vaikaičių puikiai moka lietuviškai. Itin maloniai nustebino Alechandro Švoba, gerai kalbantis lietuviškai ir dalyvaujantis lietuvių klubo veikloje, nors iš Lietuvos imigravo tik du jo proseneliai – „Aš myliu Lietuvą, gyvenau ten kelis mėnesius ir dar važiuosiu“ – sakė ir pridūrė kitoms iš savo kilmės šalių panašios meilės nejaučiantis.

Cerro ir Monetvidėjo lietuvišką paveldą pristatė Klauževičius ir Roberto Ibarra. Svarbiausios vietos trys: Lietuvos aikštė su dviem paminklais, Lietuvių klubas ir Lietuvių bažnyčia.
Labiausiai nustebino lietuvių bažnyčia. Buvau matęs jos nuotraukas – iš išorės ji paprasta, nedidelė, tik medinis kryžius išduoda lietuviškumą. Žinojau ir istoriją – Urugavajaus lietuviai nebuvo turtingi, tad bažnyčia pastatyta tik 1954 m., parėmus JAV lietuviams ir sutikus aptarnauti tėvams jėzuitams iš JAV.
Tad ir viduje tikėjausi rasti „tik vietą mišioms“, plynas sienas, stogą. Nieko panašaus! Jauki bažnyčia švelniai primena kokią Vilniaus senamiesčio šventovę, o lietuviškomis detalėmis pranoksta daug JAV lietuvių bažnyčių: vyčiai, Lietuvos pastatai, miestų herbai, tautiniai raštai, Aušros Vartų Marijos, Kazimiero atvaizdai vitražuose, freskose ir kitur. Toks mini Marquette Parkas.

Deja, paskutinis lietuvių kunigas Urugvajuje mirė 1998 m., striuka su kunigais apskritai (Urugvajus – mažiausiai religinga Pietų Amerikos šalis). Bet, priešingai nei JAV, Urugvajuje bažnyčios neuždarinėjamos; mums lankantis, mišių metu neatvykus kunigui, tikintieji tiesiog meldėsi patys.

Geresnė lietuvių klubo situacija – jis atidarytas beveik nuolat, vyksta kalbos pamokos, veikia baras ir kita. Ir kuklus pastatas, kurį buvau matęs nuotraukose internete, 2019 m. neatpažįstamai pasikeitė – visa jo išorė ištapyta didžiule Lietuvą įprasminančia freska.

Cerro rajonas atrodo skurdžiai, laikomas nesaugiu ir, vietos lietuviai pasakojo, kad kai kurie lietuviai į vakarinius renginius ten nenori važiuoti. Tačiau, priešingai JAV didmiesčiams, žymi dalis Urugvajaus lietuvių iki šiol gyvena Cerro, gali į klubą nueiti pėsčiom.

Pasakodamas apie Urugvajaus lietuvius, Kaluževičius didelį dėmesį skyrė iki šiol Urugvajaus lietuvius skaldančiai komunistų temai. Jų Urugvajuje buvo daug – net lietuvių komunistų klubai įsikūrė anksčiau, nei dabartinis klubas ar bažnyčia. Tiesa, 1975 m. komunistų klubus uždarė Urugvajaus valdžia, jų pastatai liko tušti. Šiemet Lietuvių klube surengęs senų Urugavajaus lietuvių nuotraukų parodą, Kaluževičius sunkiai begalėjo rasti ką nors iš komunistų klubų: žmonės, nusigręžę nuo komunizmo, viską išmetė. Tačiau, Kaluževičiaus nuomone, tai – irgi lietuvių istorijos dalis, kuri neturėtų būti visai pamiršta.

Įdomiausią to susiskaldymo iliustraciją Kaluževičius papasakojo prie memorialo dingusiems be žinios kraštutiniams kairiesiems, ant kurio – ir lietuvška Viktorijos Grišonas pavardė.
„Viktorija buvo Lietuvos pasiuntinybės Urugvajuje sekretoriaus Grišono dukra, bet savo tėvo darbo negerbė, vadino jį Disneilendo ambasadoriumi – suprask, neegzistuojančios šalies. Sakė, kad geriau jis Lietuvos atstovavimui atsiųstus pinigus išdalintų Urugvajaus vargšams. Paskui ji prisijungė prie kraštutinių kairiųjų Tupamarų.“. Tupamarai vykdė plėšimus, išpuolius, tarp jų aukų – ir lietuvis Urugvajaus policininkas Ildefonso Kazlauskas, pririštas prie medžio ir nužudytas. Urugvajaus valdžią nuvertusi armija nutarė užgniaužti kraštutinę kairę ir Viktorija tapo viena to aukų. Jos kūno taip ir nerado, o jos vaikus išvežė į Čilę ir paliko aikštėje – ten išaugino kita šeima.

Montevidėjuje buvome ne vieninteliai lietuviai iš Lietuvos: tuo pat metu gastroliavo ir Lietuvos kultūros centrų direktorių choras, kapelija „Mingūnai“. Sudalyvavimo oficialiuose kovo 11 d. renginiuose – tiesa, vykusiuose kovo 15-16 dienomis. Urugvajus per toli ir per mažas, kad kam nors apsimokėti skristi gastrolių tik į jį, taigi, lietuvių muzikantai suderino koncertus Urugvajuje su koncertais Argentinos miestuose – ir visur niekaip nekoncertuosi lygiai kovo 11 d.

Kaip ir mes savo ekspedicijos į Pietų Ameriką, muzikantai visas ar didelė dalį išlaidų padengė patys: koncertuoti užsienio lietuviams jiems – hobis, visi turi savo su muzika nesusijusius darbus. Todėl į Pietų Ameriką koncertuoti niekad nekeliaus didžiausios Lietuvos žvaigždės: honorarų mokėti tenykščiai lietuviai neišgali, juk į koncertą Uurgvajuje atėjo 70 žmonių. Tačiau ir „paprastesni“ muzikantai pakelia tenykščių lietuvių dvasią: skambant jų lietuviškoms dainoms, lietuvių klube atmosfera buvo visai kita, gal priminė laikus prieš 60 metų, kai buvo gyvi imigrantai iš Lietuvos.

Aišku, Urugvajaus lietuviai, gimę Urugvajuje – ir urugvajiečiai, todėl muzikantus pasitiko ne su cepelinais, o su asado – savotiška tos Pietų Amerikos dalies valgio ceremonija, kur vyrai kelias valandas čirškino mėsą, moterys pjaustė daržoves, o mes prisidėjome prie baldų nešiojimo. Kiek mačiau senų Urugvajaus ir Argentinos lietuvių klubų nuotraukų – klubų pastatai dar nebūdavo pastatyti, bet asado lietuvių nusipirktose žemėse jau vykdavo.

Per „Tikslas – Amerika“ projektą dažnai atvykdavome į vietas, kur lietuviška šventė arba „tuoj bus“, arba „ką tik pasibaigė“ (o laiko likti ilgiau neturėdavome) – Urugvajuje pirmą kartą ištaikėme tinkamą momentą.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Urugvajuje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Urugvauje aprašas
2. Mūsų kelionių vadovas po Urugvajų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *