Punė. Dar vienas Indijos miestas, nusigavimui į kurį reikėjo pasukti galvą – nes teko suvažinėti per dieną pirmyn-atgal iš Mumbajaus. Atstumas – 180 km, bet traukinys į vieną pusę keliauja tris valandas.
7 mln. gyventojų Punės didmiestis – kupinas turtingų indų rūmų, universiteto fakultetų – nuo Ševgaono skyrėsi kaip diena ir naktis. Tik iš pirmo žvilgsnio sutapo ir mūsų tikslas – misionieriaus iš Lietuvos kapas. Bet Mykolas Zaleskis palaidotas kitaip, nei Slapšys: ne atokios bažnytėlės šventoriuje, o prie unikalios popiežiškosios kunigų seminarijos koplyčios altoriaus. Mat būtent jis šią seminariją ir įkūrė.
Kaip pasakojo rektorius Roland Coelho SJ, dabar čia mokosi beveik 200 klierikų. Vyskupijų seminarijos atsiunčia geriausius studentus –tuos iš jų, kurie gerai moka angliškai nes čia tai – dėstomoji kalba. Seminarijos koplyčioje jau meldžiamasi su batais, yra klauptai – „Bet kunigai mokomi dirbti ir kaimų parapijose, kur nusiaunama“ – sakė rektorius. Be to, seminarijoje mokoma trijų ritų (be mums įprastų lotynų apeigų, ir „indiškų” siro-malabarų bei siro-malankarų apeigų), o kai kurių Indijos mažumų žmonės mišias suderina su šokiais… Seminarijos tikslas nuo pat pradžių buvo paruošti vietinius kunigus, nes iki tol daugybėje vyskupijų visi ar beveik visi kunigai būdavo atsiųsti iš Europos, o vietiniai nebent padėdavo laikyti mišias – kas kūrė krikščionybei įvaizdį kaip „svetimo”, „primesto” tikėjimo, kurį tokie „vėlyvieji” misionieriai kaip Zaleskis ar Slapšys norėjo nusimesti, įtraukdami ir vietinius.
Kai atvykome, buvo vos pora savaičių, kaip atidarytas seminarijos muziejus. Ten – daug informacijos apie Zaleskį. Kaip jis įkūrė popiežiškąją seminariją Kandyje, Šri Lankoje 1893 m. Kaip ji 1955 m., jau po Zaleskio mirties, buvo perkelta iš ten į Indiją. Seminarija Šri Lankoje irgi liko – bet dabar ji aptarnauja tik tą šalį, o nebe visą Pietų Aziją. Kadangi Zaleskis norėjo būti palaidotas savo įsteigtoje seminarijoje, nors jis 1925 m. mirė Romoje ir iš pradžių atgulė amžinojo poilsio ten, paskui buvo perkeltas į Šri Lanką, o galiausiai, kartu su visa seminarija – į Punę, kur ilsisi iki šiol. Dabar net ant muziejaus durų – Zaleskio atvaizdas…
Zaleskis didžiąją gyvenimo dalį praleido kai nebuvo nepriklausomos Lietuvos ir lietuvių tautinis atgimimas nebuvo įsivyravęs. Nenorint „savintis svetimų“, renkant informaciją apie tokius žmones visada kyla klausimas, ar jie buvo lietuviai, save tokiais laikė, mokėjo lietuviškai. Nors Zaleskis buvo kilęs iš kilmingos giminės ir jo gimtoji kalba buvo lenkų, kaip rašoma rektoriaus mums padovanotoje knygoje apie seminariją „Home of Love”, jis mokėjo ir lietuviškai (o taip pat anglų, rusų, tamilų, sinhalų ir kitas kalbas). Ant jo antkapinės plokštės įrašyta, kad jis gimė Veliuonoje, Lietuvoje. Iškalti tuos žodžius 1955 m. buvo ir savotiškas politinis pareiškimas – juk Lietuva tuo metu, kai Punėje padaryta ta plokštė, buvo okupuota sovietų, ištrinta iš daugumos pasaulio žemėlapių; o tuo metu, kai Zaleskis gimė (1852 m.), Lietuvą valdė Rusijos Imperija. Bet Zaleskį gerbia ir lenkai: muziejuje mačiau nuotraukas, kur prie jo kapo lankosi lenkas popiežius Jonas Paulius II ir, kaip sakė rektorius „Popiežius neplanavo čia atvykti, bet atvyko išgirdęs, kad čia palaidotas Zaleskis“.
