Iš šiaurės Indijos keliavome į pietų Indiją – būtent ten yra seniausi lietuviški pėdsakai, ten gyveno pirmieji žinomi Indijos lietuviai – dar prieš 300, 400 metų. Andrius Rudamina ir Mykolas Šostakas, abudu įamžinti paminklais ar atminnimo lentomis, kurių ir keliavome ieškoti.
Keraloje beieškant lietuvio vyskupo atminimo
Autobusu atvykome į unikalią Keralos valstiją. Krikščionybė ten – viena seniausių pasaulyje! Dar apaštalas Tomas greitai po Jėzaus mirties ten skleidė tikėjimą. Iki šiol 18% Keralos žmonių – krikščionys, 11% – katalikai, nors tik 2% seka Romos apeigom, o kiti – pripažįsta popiežių, bet priklauso atskiriems siro-malabarų, siro-malankarų ritams, sakoma, pradėtiems dar paties apaštalo Tomo.
Pirmas susidūrimas su Keralos katalikais buvo netikėtas dar pernai. Kai lankiau lietuviškąją Šv. Kazimiero kolegiją Romoje nustebau, kad ten gyvena daugiau kunigų iš Keralos, nei iš Lietuvos. Pasirodo, nors Keraloje skaičiumi katalikų dar mažiau, nei Lietuvoje – pašaukimų ten daug. Pasivaikščiojus Keralos gatvėm, nesunku suprasti – tiek popiežiaus atvaizdų, Biblijos citatų. Marijos ant autobusų, tradiciniai laivai ketuvalamai pavadinimais „Sveika Marija“ ir panašiais. Europoje religijos kažkaip gėdijamasi, o ten visi ja džiaugiasi ir didžiuojasi su malonumu!
Bet Kerala – paradoksų kraštas. Ten jau daugybę dešimtmečių valdo… komunistai. Keralos kaimuose mačiau daugiau kūjų su pjautuvais nei Kuboje ar Rusijoje, o kur dar visi Lenino, Mao Dzeduno, Markso, Engelso atvaizdai, kur dar visos komunistinės vėliavos, kurias eiliniai žmonės kėlė gegužės 9 d… Bet religijos net komunistai ten nedrįsta naikinti.
Mano tikslas – Varapužos (Varapulios? Varapuros? Atrodo visi taria skirtingai…) katedra. Ten XVIII a. dirbo vyskupas iš Lietuvos Mykolas Šostakas. Tada ten nebuvo vyskupijos – romietiškos apeigos žengė dar tik pirmus žingsnius tarp senųjų Šv. Tomo krikščionių ir Šostakas buvo popiežiaus vikaras. Bet dabar vyskupija yra – kad ir katedra perkelta kitur – ir savo istoriją ji gerbia. Prie krikštyklos vyskupų sąraše – ir Šostakas, parašytas jo vienuoliškas jo vardas Florencijus ir jo kilmė „Lenkija (Lietuva)“, nes, kaip daug to meto kilmingųjų, jis buvo iš sulenkėjusių Lietuvos bajorų giminės. Bet pagrindinis tikslas buvo bažnyčios grindyse, centre priešais altorių – įmūryta lenta tarsi koks Viduramžių kapas. Tikrojo Šostako kapo neliko XX a. pradžioje per eilinį potvynį, tad 2016 m. Lietuvos ambasada kartu su vyskupija ištraukė Šostaką iš istorijos miglų.
Geriausiai „lietuviškus Keralos istorijos fragmentus“ žinantis vietos kunigas Prasad Theruvathu nereziduoja toje parapijoje, bet jis suvedė su vietos katalikų jaunimo lydere Aambal Joy, kuri ir pasirūpino, kad bažnyčioje degtų šviesos, galėtume patogiai filmuoti ir fotografuoti. Kodėl kunigas suvedė būtent su Aambal Joy? Nes ji tikisi išvykti studijuoti į Lietuvą, kaip tik, paprašiusi kunigo palaiminimo, laikė egzaminus, Vilniaus universitete norėtų tapti medike! Tokių žmonių Pietų Azijoje sutikome daugiau. Atrodo, kaip kadaise Pietų Azijos „krikščionybės neradusios sielos“ traukė jaunus lietuvius misionierius, taip šiandien Lietuvos universitetai traukia mokslo siekiantį Pietų Azijos jaunimą…
Paskutinė stotelė Indijoje – Senojoje Goa
Naktinis traukinys, miegamasis vagonas, ir štai išlipame Goa. Milijonus turistų čia traukia garsieji paplūdimiai, bet mes vėl atvykome ieškoti paminklo – šįkart lietuviui vienuoliui Andriui Rudaminai, čia išsilaipinusiam dar 1625 m.
Senojoje Goa, kur darbavosi jėzuitas Rudamina, nesijaučiame kaip Indijoje. Baltos barokinės bažnyčios tarsi perkeltos iš Europos. Tai – labiausiai „sueuropėjęs“ Indijos kraštas. Juk nuo 1510 m. iki pat 1961 m. – net 441 metus – čia valdė Portugalija. Dar XX a. pradžioje 80% žmonių buvo katalikai – juos „atskiedė“ atvykę uždarbiauti turizmo sektoriuje iš likusios Indijos, bet dar dabar katalikų 25%.
Tai – tokių žmonių, kaip Rudamina, nuopelnas. Anksti likęs našlaičiu jis studijavo filosofiją, teisę, o paskui įstojo į jėzuitus, studijavo Romoje ir nusprendė keliauti į misijas Indijoje.
Įdomu buvo žiūrėti į Senosios Goa katedrą suvokiant, kad tą patį vaizdą net prieš 400 metų matė ir Rudamina: tik kai jis atvyko, katedrai tebuvo 6 metai, o dabar – virš 400.
Sekdami jau kelis mėnesius anksčiau Lietuvos ambasadoje Delyje užsirašytais nurodymais, ėjome prie didelės Jėzaus statulos, o jos papėdėje išties – paminklas Rudaminai. Iš vienos pusės su anglišku užrašu, iš kitos – lietuvišku. „Pirmajam lietuviui išsilaipinusiam Indijoje“ – parašyta ant jo.
Kelionė iš Goa kiek apkarto, nes dėl Indijos ir Pakistano nesutarimų buvo uždaryta oro erdvė, dėl ko skrydis per Delį atšauktas – teko naktiniu autobusu važiuoti į Mumbajų. Artėjo musonas ir Goa be perstojo ėmė skalbti liūtys, o kai kurios gatvės virto ežerėliais. Ir laukė dar didesni potvyniai: juk Goa vasara už lietuviškąją net 10 kartų(!) lietingesnė!
Išties, pats laikas išvykti: per lietų ir nuotraukos bei video ne tokios gražios, ir technika peršlapti gali. Džiugu, kad pavyko aplankyti visas lietuviško paveldo vietas!
Bet dirbti nuotoliu iš Azijos planavome ir toliau, ir tuo pačiu aplankyti kitas egzotiškas vietas, kur šiame žemyne savo ženklą paliko lietuviai: Uzbekistane ir Japonijoje.
