Kai Adelaidę lankiau pirmą kartą 10 metų atgal, lietuviška didybė tiesiog pribloškė… O grįžęs su „Gabalėliai Lietuvos: Australija“ ekspedicija suvokiau: tada nemačiau nė pusės lietuviškų grožybių.
Lietuviškų pastatų, paminklų, tautinio meno masteliais šis miestas neturi lygių Australijoje ir galėtų konkuruoti su lietuviškiausiais JAV didmiesčiais.
Kaip Adelaidėje iškovota vienintelė Australijoje lietuvių bažnyčia?
Visų pirma, vienintelėje Adelaidėje lietuviai įsigijo savo bažnyčią. Troško to ir kitur – bet to meto australiška tvarka buvo nepermaldaujama: jokių etninių parapijų, imigrantai turi asimiliuotis, kol sunkiau kalba angliškai gali būti nebent lietuviškos Mišios kurioje eilinėje bažnyčioje.
Tai kaip Adelaidėje pavyko neįmanoma? „Adelaidėje padėjo vyskupas Beovič – jis buvo kroatas, todėl gerai suprato, ką reiškia saugoti savo šaknis toli nuo tėvynės“ – pasakojo Edita Meškauskaitė – „Jis ir pasiūlė lietuviams sprendimą: oficialios parapijos nebus, bet lietuviai gali turėti pastatą su koplyčia, kur gyvens lietuvis kunigas, laikys lietuviškas Mišias.“
Ir kokį pastatą lietuviai įsirengė! Mažai pasaulyje tokių lietuviškų bažnyčių, kaip Adelaidėje. Kiekviena detalė čia Lietuviška. Gedimino stulpai net ant altoriaus. Vitražai persmelkti lietuviškais simboliais, Lietuvos pastatų atvaizdais, Vyčiais, trispalvėm. Po vieną vitražą skirtingiems Lietuvos regionams su jų religiniais ir pasaulietiniais vaizdais: štai žemaičių vitražas su meška, Kražių skerdynėmis, Motiejumi Valančiumi; štai suvalkiečių su Jurgiu Matulaičiu, vargo mokykla. Trijų kryžių paminklo Vilniuje kopija – tuo metu, kai 1960 m. atidaryta Adelaidės lietuvių bažnyčia, originalus Vilniuje buvo sovietų nugriautas….
„Oficialiai čia, pagal australišką tvarką, koplyčia, ne bažnyčia – bet lietuviai vadina Šv. Kazimiero bažnyčia, parapija“ – aiškino Edita Meškauskaitė. Iš tiesų, dydžiu, puošnumu, lietuviškumu lenkia daugelį pasaulio lietuvių bažnyčių. Ir viskas nepaisant to, kad pastato lietuviai nestatė: nusipirko XIX a. mergaičių gimnaziją. Bet tiek išpuošė lietuviškom lentom, paminklais, kad nebent senovinė architektūrą tą dar išduoda. Ir matant tai, kas vyksta Amerikoje, kur vyskupijos uždarinėja tautines parapijas ir bažnyčias, tai, kad čia – oficialiai ne bažnyčia – lietuviams savaip išėjo į naudą: „Pastatas priklauso lietuviams, niekas iš mūsų negali atimti“. Panašiai kaip Lemonte prie Čikagos…
Lietuvio kunigo, tiesa, Adelaidėje nebėra, bet anglakalbis kunigas Gavin Small dėl lietuvių ypatingai stengiasi: išmoko daugybę lietuviškų frazių iš mišiolo. Kai dalyvavome sekmadienį, pamokslas skambėjo angliškai, bet tos frazės, kurios kartojasi, sakytos lietuviškai („Viešpats su jumis“ ir pan.). Esu buvęs „pusiau lietuviškose mišiose“, kur nelietuvis kunigas tiesiog leidžia lietuviams parapijiečiams, pavyzdžiui, skaityti lietuviškai skaitinius – bet kad pats kunigas pramoktų lietuviškai – labai reta, juoba, jis aptarnauja ne tik lietuvius.
Iš visų Adelaidės lietuvių paminklų, labiausiai įstrigo atmintin paminklas lietuviškai žemei lietuvių bažnyčios kieme… Geriau nei bet kas kitas parodo, su kokia nostalgija Adelaidės lietuviai, nublokšti čia Antrojo pasaulinio karo ir sovietų okupacijos (vadinamieji dipukai), žvelgė į Europoje likusią okupuotą Tėvynę! Paminklas atrodytų tarsi koplytėlė, bet kur įprastai būtų šventojo relikvijos – indas su lietuviška žeme. O viskas aplink tiesiog sprogsta nuo lietuviškų simbolių: apačioje Vytis, Kauno, Klaipėdos herbai, aukščiau – tekstas „Lietuva brangi mano Tėvyne“, viską karūnuoja Rūpintojėlis…
Keliaujant per lietuvių organizacijas ir paminklus
Lietuvių katalikų centre prie bažnyčios yra ir renginių salė, ir lietuviška mokykla, kuri šeštadienį buvo pilna lietuvių vaikų: dabar daugiau naujai atvykusių nei dipukų palikuonių. Ir vienintelis Australijos lietuvių archyvas, kurio archyvistė Daina Pocius parodė mums knygas, senas nuotraukas, švenčių rūmus. „Kaupiame ir Australijoje išleistus dalykus, ir stengiamės turėti po du egzempliorius knygų, kurias dipukai atsivežė su savimi iš Lietuvos“. Būtent tokias knygas mes atvežėme į archyvą iš Melburno – išleistas net ir prieškariu. Mirusių Melburno lietuvių paveldėtojai paliko Melburno lietuvių bibliotekai, bet jos vedėja Ieva Arienė, jei Adelaidė dar neturi tokių knygų, siunčia ten, kad Adelaidės archyvas turėtų visą Australijos lietuvių paveikslą.
Ir visgi bažnyčia – tik pusė Adelaidės lietuvybės! Dar yra lietuvių namai su didele sale, baru. Ir su dar vienu paminklu, prie kurio vykę šitiek minėjimų, pagerbimų – žuvusiems už Lietuvos laisvę. Tiesa, kaip pasakojo Pietų Australijos lietuvių bendruomenės vadovas Aleksas Talanskas ir ilgalaikė klubo vadovė Krystina De Liseo, per COVID klubo veikla kiek sumenko, dabar ten tik kas mėnesį būna cepelinų diena – o anksčiau lietuviški valgiai laukdavo kas savaitę. 2025 m. trys Adelaidės lietuvių organizacijos susijungė ir girdisi kalbos, kad gal vieną pastatų reiktų parduoti. Dauguma kalbintųjų norėtų pasilikti bažnyčią – iš tiesų, ji Australijoje neturi lygių. Bet klubo, kurį išplėtė bene garsiausias tarpukario Kauno architektas Karolis Reisonas, likimo audrų taip pat atblokštas Adelaidėn – irgi būtų gaila…
Adelaidės lietuviai, latviai, estai ir švenčia, ir sensta, ir amžino poilsio gula drauge
Pats Reisonas – taip, tas pats architektas Reisonas, kuris projektavo Kauno Prisikėlimo bažnyčią ir daugybę UNESCO pasaulio paveldan įtreauktų pastatų- kaip daugybė Adelaidės dipukų – palaidotas Centennial Park kapinėse. Nuosavų kapinių Adelaidėje lietuviai nesukūrė, bet tose kapinėse susidarė ištisi lietuvių telkiniai. Vieni pasakojo, kad lietuviai kartu pirko sklypus, kiti – kad tiesiog vėliau mirę stengdavosi rasti kapą arčiau seniau mirusių lietuvių. Bet net ir anapus tų telkinių su tautinėm frazėm, simboliais dekoruotais antkapiais – Centennial Park pilna lietuvių kapų. Važiuojant per tas kapines atrodo, kad gal 5% Adelaidės gyventojų – lietuviai. Bet, matyt, tiesiog tos kapinės plėtėsi panašiu metu, kai anapilin pradėjo iškeliauti dipukai – ta karta, „išrauta“ iš Tėvynės, bet ją mylėjusi, tad ir pasilaidoti norėjusi kuo tautiškiau. Ir tai – ne vien lietuviai: aplink antkapius puošioa ir daugybė Kroatijos herbų bei vėliavų, lenkiški tekstai, latviški. Tėvynių daug, bet visos jos buvo toli, nepasiekiamos, iš visų jų išvijo tas pats komunistinis teroras.
Adelaidės lietuviai ypač broliuojasi su latviais ir estais. Kartu su jais įkūrė „Amber Aged Care“ senelių namus, kur Baltijos šalių dipukai galėjo senti drauge.
Mums lankantis kaip tik vyko kasmetė Baltijos šalių kalėdinė mugė. Estų namuose. Kiekvienais metais ji juda „iš tautos į tautą“: pas lietuvius, pas latvius, pas estus… Mugės metu netyčia sutikome Ramūną Dundą, kuris mus įleido į Lietuvių namus 2015 m., kai Adelaidėje lankėmės pirmą kartą…
Adelaidės imigracijos muziejuje dominuoja dipukai
Bet žaviausias lietuvių, latvių ir estų bendras palikimas – Adelaidės Imigracijos muziejuje. Iš visų pasaulio Imigracijos muziejų, kuriuos tik lankiau (JAV, Kanadoje, Melburne ir kitur), būtent Adelaidėje – didžiausias dėmesys lietuviams!
Čia ne tik bendra atminimo lenta į Sibirą ištremtiems lietuviams, latviams ir estams atminti – tarp kitų tautinių atminimo lentų. „Yra ir dar viena lenta“ – sakė Daina Pocius ir radau ją prie sienos. Dar 1959 Baltijos šalių dipukai 1941 m. tremtinių atminimui kartu pasodino medžius – kitos tautos neturi nieko panašaus. Iš visų laikinų parodų muziejuje, gerą trečdalį rengė lietuviai, latviai ar estai.
Mums lankantis, vyko kroatų paroda. Nors išėjus į gatvę atrodo, kad dauguma imigrantų Adelaidėje – kinai ir indai, Imigracijos muziejuje vaizdas visiškai kitoks! „Serbams žuvusiems (…) nacių, fašistų ir komunistų rankose“, „Vengrams kurie paaukojo gyvybes kovose už laisvę“, „Lenkams žuvusiems nacių koncentracijos stovyklose ir sovietų darbo stovyklose“, „Ukrainiečiams mirusiems nuo sovietų kolektyvizacijos ir bado“ – ir eilė kitų Europos tautų taip suminėta. Laikinos parodos irgi – dipukų klubai tik keičia vienas kitą. Kaip jaučiasi tas skirtumas tarp ano meto tikrųjų pabėgėlių ir dabartinių ekonominių migrantų… Dauguma imigrantų iš pietų Azijos, Artimųjų rytų, Afrikos atvyksta ieškodami didesnės algos – jei tik būtų smarkiai prisirišę prie Tėvynės, būtų pasitenkinę mažiau turtingu gyvenimu ir pasilikę. „Mes iš Australijos“ – sako dažnas tokių, it gėdydamasis savo gimtinės.
O štai lietuviai ar lenkai pokario dipukai, Vietnamo pabėgėliai nuo komunizmo ir kiti niekad nebūtų palikę Tėvynės, jei ten nebūtų pasidarę tikrąja to žodžio prasme jiems neįmanoma gyventi (persekiojimai, egzekucijos…). Ir todėl jie per vargus kuria Australijoje tuos savo šalių gabalėlius, metasi lėšas, trokšta parodyti savo tėvynes visiems kitiems bent atminimo lentomis. „Mes lietuviai“, „Mes lenkai“ prisistato jie, net jei jau gimę Australijoje imigrantų šeimose.
Kaip lietuvis įkūrė pirmą valstijoje kraštotyros muziejų
Iš Adelaidės centro pasukome į gretimas kalvas, Lobetalį. Nes Dainos Pocius sudarytame Australijos lietuviškų vietų žemėlapyje pažymėtas Lobetalio muziejus ir archyvas. Ne, ne lietuvių muziejus – bet įkurtas lietuvio, Jono Vanago. Kaip pasakojo mus pasitikusios savanorės, Lobetalis – vokiškas miestelis, jų protėviai dar XIX a. viduryje čia atplaukė burlaiviais, pakeliui „jūroje palaidoję“ ne vieną bendražygį. Jie ūkininkavo, liuteroniškai šlovino Dievą, gerą šimtmetį išlaikė vokiečių kalbą – bet jiems nerūpėjo užrašyti miestelio istoriją. Ir štai tada čia į medvilnės fabriką dirbti atsiųstas Vanagas. Ir jis ėmėsi užrašyti miestelio istoriją, vėliau – rinkti jo praeities reliktus ir galiausiai pastatė pirmąjį visoje Pietų Australijoje regioninį kraštotyros muziejų. Dar Vanagą prisimenanti savanorė pasakojo: „Jis visada sakydavo – kokie jūs laimingi, kad jūsų istorija yra su jumis – nes jo paties Tėvynė jam buvo nebepasiekiama. Ir jis troško, jei jau negali tyrinėti savųjų šaknų krašto, bent jau padėti istoriją atrasti mums“.
Dabar Vanagui muziejuje – atminimo lenta prie įėjimo. Ir ne vienas su Lietuva susijęs eksponatas papildė muziejaus centre Vanago išsaugotą pirmąją pietų pusrutulio liuteronišką seminariją (atrodo kaip bakūžė). „Vanagas čia gyveno tik 15 metų“ – pasakojo savanorė – „Tik užbaigė muziejų ir išvyko į Adelaidę“. O Adelaidėje pagaliau galėjo įprasminti ir savo tėvynę – būtent Vanagas ten įkūrė Lietuvių muziejų Adelaidės Lietuvių namuose.
Visa Adelaidė skambėjo nuo mašinų variklių gausmo. Vyko Adelaide 500 varžybos. Štai kodėl Adelaidėje visi viešbučiai taip išbrangę ir teko apsistoti valanda kelio nuo miesto Normanvilyje, kur iš balkono nuolat regėdavome dešimtis po golfo lauką šokuojančių kengūrų. Kur netoli – daugybė vynuogynų ir taip pat latvių stovykla Dzintari. Lietuviai į tą pusę nuo Adelaidės kadaise irgi turėjo stovyklą Baltija, bet iš jos beliko tik perkeltas prie bažnyčios kryžius…
Pro lietuviškus vietovardžius – į negyvenamas žemes
Kaip ne kaip, 76 km atstumas, kurį tekdavo sukarti kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą – niekis, palyginus su tuo, kas laukė. Nuo Normanvilio iki sienos su Vakarų Australija – 1300 km, daugiau nei 14 valandų gryno važiavimo (iš tikrųjų daugiau – laukė užsukimai prie lietuviškų vietų).
Nes lietuvių kilmės premjero Petro Malinausko vadovaujamos Pietų Australijos valstijos dydis – kaip Prancūzijos ir Vokietijos kartu paėmus, milijonas kvadratinių kilometrų. Bet mažiau nei du milijonai žmonių, ir daugiau nei pusę tų – Adelaidėje…
Adelaidės miestą pakeitė dykuma, vis mažesni medžiai. Iki artimiausio kito didesnio miesto Port Pirio – 228 km, o tas „didesnis“ tai 14000 žmonių. Bet Port Pirio žemėlapiuose parašyta Paulausko žaidimų aikštelė… Deja, realybėje lentelės viešoje gatvėje nėra: tai tiesiog mokyklos žaidimo aikštelė. Paulauską Adelaidės lietuviai sakė žinoję, bet nežinoję, kad jo garbei aikštelė pavadinta.
Atgal į automobilį. Dar 5 valandos kelio, dar 434 km – iki Port Linkolno. Ten – Aido gatvė. Aido Kazimiero Galindo Kubiliaus, Rasos Mauragienės, su kuria susitikome anapus Kanberos, brolio. „Jis padėjo neturintiems namų, stengėsi labiau nei reikalavo jo pareigos, todėl jį labai mylėjo“ – pasakojo Rasa. Kaip radau parašyta „Mūsų pastogės“ straipsnyje (ačiū išeivijos spaudos skaitmenintojams iš spauda.org!) jis mirė 1999 m. Lietuvoje, kur buvo atvykęs į senelės perlaidojimą iš Sibiro – buvo vos 41-erių. Greitai po to Port Linkolnas jo garbei pervadino gatvę…
Nakvynė motelyje. Ir kelionė gilyn į Autbeką. Žemę, plotu prilygstančią dviems trečdaliams Europos, bet glaudžiančią vos 600 000 žmonių. Dykumas, kur didžiausia ranča – sulig trečdaliu Lietuvos ir joks šeimininkas nežino kur yra jo galvijai – prireikus surenka juos su motociklais ar sraigtasparniais. Kur vaikai mokomi nuotoliu eterio mokyklose, gyvybes gelbėja Karališkoji skraidančių daktarų tarnyba ir kiekvienas ūkininkas turi gausybės vaistų dėžutę pas save, nes niekaip nespėtų iškilus reikalui laiku gauti recepto ar nuvykti į vaistinę – bet atidaryti tą dėžutę gali tik gavęs nuotolinį daktaro leidimą.
Į žemę, kur degalinės gali nebūti šimtus kilometrų, o, nesant jokių kaimų, žemėlapiuose kaip gyvenvietės žymimi roadhouse‘ai: tokie moteliai-degalinės-parduotuvėlės, kuriuos laiko kokia begaliniuose toliuose vieniša šeima.
Viena šeimų, pasirinkusių tokį gyvenimo būdą, buvo lietuviai. Pusiaukelėj tarp Adelaidės ir Perto pastatė „Amber Motel“ – ir dar didžiulį lietuvišką kryžių šalimais. 50 žmonių Jūklos kaime roadhouse‘o statytojo Patupio garbei pavadinta gatvė ir viską iki šiol valdo jo dukra.
Bet tai jau – Vakarų Australijoje, anapus tos 1250 km nuo Adelaidės besidriekiančios sienos. Ir apie tai jau – kitame straipsnyje…
