Daugiau nei 1500 km nuo Adelaidės važiuojant pro Port Linkolną. Nakvynė automobilyje pakeliui – nes jau temo, jau kengūros tuoj į kelią iššokuos, o jokių pakelės namų tame kelio fragmente nestūksojo, ir jei kokie būtų, registratūros seniai nebedirbtų.
Ir pagaliau Vakarų Australijos siena…
Australijoje viskas, atrodo, gal 10 kartų didžiau, plačiau nei Europoje. Dešimt kartų tiesesni ir ilgesni keliai, didesni ūkiai, ryškesni žvaigždynai… Bet Vakarų Australija net Australijos mastais – it iš fantastikos filmo. Jos plotas – 2,5 milijono kvadratinių kilometrų, kaip daugiau nei pusė Europos Sąjungos. Jeigu tai būtų nepriklausoma valstybė, patektų į didžiausių pasaulio valstybių dešimtuką! O gyventojų – kaip Lietuvoje – trys milijonai.
Ir Vakarų Australija ne tik mums – bet ir beveik visiems retiems keliautojams, pasirinkusiems ten važiuoti automobiliu, kemperiu ar visureigiu, o ne patogiai skristi lėktuvu – prasideda nuo… lietuviškų pakelės namų.
Į Vakarų Australiją – keliu, kur nėra nieko, bet stovi lietuviškas kryžius
Į Vakarų Australiją veda tik du asfaltuoti keliai (sako, neseniai išasfaltavo trečią). Tik vienas tų kelių – Eyre Highway – driekiasi nuo visų svarbiausių Australijos miestų: Sidnėjaus, Melburno, Adelaidės ir sostinės Kanberos. Ir tame kelyje, anapus Pietų Australijos Border Village ir muitinę primenančios gamtosauginės kontrolės (negalima vežtis vaisių, daržovių, medaus, graikinių riešutų…) tuoj pasitiko ženklai Eucla (Jūkla). Kaimas, kurio gal nebebūtų, jei ne lietuvių Patupių šeima. Nenuostabu, kad net pagrindinė gatvė čia vadinasi „Patupis Street“, o didžiausias paminklas – lietuviškas pakelės kryžius. Vienas lietuviškiausių iš matytų kur pasaulyje – su Gedimino stulpų formos spinduliais.
Kaip pasakojo Rasa Patupis, 1967 m. jos tėvas ir mama čia įsigijo žemės sklypą ir įkūrė pakelės namus (roadhouse) „Amber Motel“. Jie veikia iki šiol. Nebuvus Australijos outback‘o dykynėse, gali būti sunku suprasti, kokią reikšmę čia turi pakelės namai. Kai šimtus kilometrų ten gali nebūti jokio kaimo, tai pakelės namai juos pakeičia, juose keliautojai randa viską: nakvynę (motelis ir kempingas), kurą, maistą, pirmąją pagalbą. Pakelės namai net Australijos žemėlapiuose sužymėti tarsi gyvenvietės, daugelis pardavinėja suvenyrus, lipdukus su savo pavadinimu, kad keliautojai galėtų didžiuodamiesi užsiklijuoti ant savo kemperių, kad štai, pravažiavo tokią tolimą tolimą vietą.
Jūkla – pati atokiausia lietuviška vieta pasaulyje! Kaip pasakojo Patupių pakelės namų darbuotojai, darbas čia – tai kartu ir gyvenimo būdas. Iki artimiausio miestelio (ir tas pats – vos 2000-3000 gyventojų Seduna) važiuoti 500 km – per dieną pirmyn-atgal nesuvažinėsi, nebent vos nuvykęs apsisuktum. Iki artimiausio didmiesčio Adelaidės – 1267 km, bent dvi dienos kelio. Jokio viešojo transporto nėra: tie darbuotojai, kurie neturi automobilių, sumanę kur nors išvykti (na, kartą ar pora į metus) turi klausinėti, gal kas pavežtų, derintis prie pakeleivių. Motelio vedėjas čilietis, sumanęs grįžti atostogų į tėvynę, sakė, į vieną pusę keliavo tris paras: automobiliu iki oro uosto Sedunoje, bet kad iš jo skrydžiai – tik į Adelaidę, iš kurios pačios nedaug skraidoma… Taigi, iš Adelaidės turėjo skristi į Sidnėjų, ir tik jau iš ten – „į pasaulį“.
„Bet Gediminas Patupis čia nesijautė izoliuotas, jis buvo labai aktyvus“ – pasakojo jo dukra Rasa, paveldėjusi Jūklos pakelės namus. Jis turėjo net Amber avialinijas, kurių lėktuvai leisdavosi neasfaltuotam Jūklos oro uoste (dabar ten tik skraidančių daktarų tarnyba atskrenda ištikus nelaimei ar kasmėnesinei profilaktinei pagalbai). Vežiojo ekskursijas, buvo pirmas baltaodis, nukeliavęs žeme iš ten iki Uluru uolos. O ir iki Jūklos motelio įsigijimo jo gyvenimas buvo spalvingas: sovietų okupacija privertė trauktis iš Lietuvos, bet ir visko netekęs, Australijoje savo darbu greitai susikūrė gyvenimą nuo nulio: dirbo Adelaidės viešbutyje, vairavo sunkvežimius tada dar negrįstu Eyre keliu, turėjo parduotuvės verslą. Ir, pamatęs skelbimą apie parduodamą žemę moteliui, sudėjo tris šias patirtis į vieną: nedvejodamas stvėrė galimybę. „Buvo puikus verslininkas“ – pasakojo Rasa.
Kaip lietuviai Patupiai Australijos kaimą išgelbėjo
Kodėl rašau, kad be Patupio Jūklos gal nebūtų? Nes, kai čia atvyko, rado beveik apleistą kaimą. XIX a. telegrafo stotis, dėl kurios kadaise gimė Jūkla, buvo sugriuvusi, užpustyta smėlio – tokią ją radau ir dabar. Gyveno gal 5 žmonės, stovėjo tik menki „Eucla Pass“ pakelės namai. Patupis – padedant visai eilei kitų lietuvių, Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukusių nuo sovietų okupacijos – pastatęs savo „Amber Motel“, po metų tuos „Eucla Pass“ nusipirko. Šiandien kaime gyvena 50 žmonių, iš jų gal 15 dirba Patupių pakelės namuose. Patupis įkūrė net kaimo muziejų, ten perkėlė senus antkapius iš smėlio prarytų telegrafo stoties kapinių, laikraščių iškarpas apie svarbiausius įvykius, tokius kaip autokatastrofa, kai tiesiai priešais posūkį į Jūklą sudegė du autotraukiniai.
Bet visi jo pakelės namai – tarsi muziejus, kuriame užkonservuota ~1970 m. Australija: lietuvių rankom pastatytas motelis, Gedimino žmonos Pajautos įrengtas sodelis, baseinas – ir keliautojų atsigaivinimui, ir viena retų pramogų darbuotojams.
Ta vieta jau apipinta legendomis – apie Nularboro Nimfą, apie neatpažintus skraidančius objektus ar, tiksliau, nepaaiškinamas Min Min šviesas, naktimis lakstančias kopomis. Kai kurie keliautojai ją taip įsimylėjo, kad paprašė išbarstyti jų pelenus prie lietuviško kryžiaus – prikabinta lentelė skelbia ten amžino poilsio atgulus Adelaidės santechniką Albertą Redway, kuris „kirto Nularboro dykumą daugybę kartų (…) ir jo dvasia ilsisi virš Nularboro“. Aišku, yra lentelė ir pačiam Patupiui. Jo dukra Rasa tęsė tėvo kelią – 35 metus gyveno Jūkloje, užaugino ten savo dukrą Amber. Ji buvo vienintelis vaikas šimtų kilometrų spinduliu, mokėsi nuotolinėje „eterio mokykloje“ (school of the air). Rasos vaikystės laikais tokios siųsdavo užduotis paštu – ir reikėdavo išsiųsti atgal – o mokytojai už tūkstančių kilometrų gyvulių stotyse ir pakelės namuose gyvenantiems vaikams kalbėdavo radijo bangom. Amber laikais, aišku, viskas jau vyko internetu – kai keliavome po Australiją pirmą kartą 2015 m. vis tiek atrodė kaip stebuklas, o štai jau 2020 m. per COVID visas pasaulis išmėgino kas ta „eterio mokykla“…
Kaip gimė ir kodėl išnyko Perto lietuvių namai
Nuo Jūklos laukė dar 1500 km iki Perto. Iš jų 700 km per „itin atokią Australiją“ iki Norsmano, paskui dar beveik 200 km iki žavaus aukso kasėjų miestelio Kalgurlio, kur auksas kasamas ligi šiol milžiniškoje duobėje ir kur, kaip sakė Jūklos motelio darbuotojai, yra artimiausia Jūklai gera ligoninė, dar 600 km iki 2,5 milijonų gyventojų Perto, trečio pagal dydį Australijos miesto. It miražas po visų begalinių tuštumų pasirodė dangoraižiai palei Swan upę.
„Perte pokariu buvo apie 250 lietuvių. Tiksliau, čia atvyko gal 800 ar 900, bet likę persikėlė į Rytus“ – pasakojo gerai Perto lietuvių istoriją žinantis Eugenijus Stankevičius, su kuriuo susitikau kitą rytą.
Buvau girdėjęs įvairių gandų, kad Perte buvo lietuvių namai, net lietuvių bažnyčia. Eugenijus viską sudėliojo į savo vietas. Bažnyčios, kaip Australijoje įprasta, nebuvo – laikytos tik lietuviškos mišios skirtingose parapijose: ta, kurioj tuo metu jos būdavo, tapdavo savotišku lietuvių minicentru. Bet buvo ir tikras Lietuvių centras – Eugenijus jį ir 1980 metais atidarė, ir 2013 uždarė. Davė man USB atmintinę su nuotraukom: pastatas labai kuklus, tačiau buvo puoštas lietuviškai: ir lietuviškas kryžius, ir Vytis fasade, ir paminklas Lietuvos savanoriams, ir Gedimino stulpų / Vyčio kryžiaus / Lietuvos vėliavos įkvėpta skulptūrėlė ant stogo kraigo. Deja, nuvykę į vietą, nieko panašaus neberadome: pastate dabar kažkoks verslas, jokių lietuviškų ženklų neliko.
Ir visgi Perto Lietuvių centras savaip unikalus! Jis – vienintelis Australijoje, kurį įkūrė ne imigrantų iš Lietuvos, bet jau jų vaikų karta. Eugenijus gimė Vokietijos DP stovykloje, bet jos nebeprisimena – į Frimantlio uostą prie Perto tėvai jį atsiplukdė vos 9 mėnesių. „Lietuvių centro įsigijimą finansavo senoji karta, bet iniciatyva buvo mūsų, to meto jaunimo, turėjome aktyvų Šatrijos kolektyvą, jam reikėjo repeticijoms vietos; be to, nusibodo kiekvienai lietuvių šventei viską sunešti į vis kitą išnuomotą salę, po to – viską išnešti; norėjosi nuosavos erdvės“ – pasakojo Eugenijus. Taip Perto lietuvių namai įsikūrė paskutiniai visoje Australijoje. Deja, „anūkų kartai“ lietuviška veikla neberūpėjo. „Čia buvo labai daug mišrių šeimų“ – pasakojo Eugenijus – „Itin daug Australija priėmė vienišų vyrų, darbo rankų – jie tada susirado kitatautes žmonas, šeimose kalbėdavo tik angliškai; būdavo, sutikdavau kokį lietuvių kilmės žmogų, kviesdavau dalyvauti lietuviškoje veikloje, bet jam nebūdavo įdomu“. Galiausiai Eugenijus pajuto, kad Lietuvių centro išlaikymo našta krenta ant jo vieno pečių, nors į kasmėnesinius pietus dar ir susirinkdavo 40 ar 50 žmonių. Tada atėjo laikas Centrą uždaryti…
„Buvo Perte žymių lietuvių, kaip dizainerė Tarvydas“ – pasakojo kita buvusi „Šatrijos“ šokėja Kristina Glover – „Deja, jų garbei pavadintų gatvių, paminklų jiems nėra“.
Kas lietuviško Perte šiandien?
„Regimiausias“ gabalėlis Lietuvos Perte dabar – įrašai ant Frimantlio uosto „Welcome Walls“, kur surašyti laivais atplaukę imigrantai (tie, kurių šeimos susimokėjo už tokį įrašą). Ten jau per 20000 vardų, bet lietuvių reikėjo ilgai paieškoti. Juos nustelbia vėlesni ekonominiai migrantai iš Graikijos ar Italijos, ir net tarp 1948-1950 m. nuo komunizmo į Australiją pasitraukusių dipukų juos lenkia latviai ar lenkai.
Vakare – mūsų pasakojimas apie „Gabalėlius Lietuvos“ pasaulyje Perto lietuviams – daugiausia jau šiuolaikiniams imigrantams, kurie susirinko vienos didžiausių aktyvisčių, lituanistinės mokyklos kūrėjos (net dipukai Perte tokią turėjo tik labai trumpai) Jūratės Kušeliauskienės namuose, juk Lietuvių Centro nebėra.
Ir tuomet – vėl kelionė skersai visą Australiją. Šįkart – 4500 km, savaitės trukmės. Iki Brisbeno pačiuose Australijos rytuose, Kvinslande. Pakeliui darsyk stabtelint Jūkloje nakvynei – kai važiavome į priekį, nespėjome, nes lietuviškųjų pakelės namų registratūra užsidaro 20 val. (restoranas – 19 val.): Australijos autbeke viskas gyvena „su saule“. Važiuodami į priekį, supratę, kad Jūklą pasiektume tik 20:30, nakvojome automobilyje, bet tai irgi Australijos archetipinė autbeko patirtis…
Užtat grįždami jau atsikėlėme Kalgurlio viešbutyje-smuklėje 5 ryto ir spėjome tuos 900 km nuvykti dar iki temstant, su valandos-kitos rezervu apsistojome pernakvoti Jūkloje.
