4500 kilometrų. Skersai visą Australiją. Atstumas beveik toks, kiek nuo Lietuvos iki Kinijos… Tiek teko važiuoti iš Perto vakaruose į Brisbeną Kvinslande.
Kvinslando valstija – tokia archetipinė Australija. Didysis barjerinis rifas – didžiausias pasauly, numylėtas nardytojų. Vieni „gyvūningiausių“ autbeko kelių, kur per minutę, būdavo, išvysdavom ir septynias ar dešimt kengūrų, iššokuodavo net pilnai nesutemus. Ir, aišku, ilgi tiesūs paplūdimiai, kaip tas Gold Koste, didžiausiame Australijos – ir viename didžiausių pasaulyje – kurortų, kurį senieji Australijos lietuviai vienbalsiai vadina tik lietuviškai – Auksinė Pakrantė.
Bet Auksinė Pakrantė lietuviams – kaip ir visiems australams – tokia poilsio erdvė, ten lietuviškų ženklų neradome. Užtat Kvinslando sostinėje šalimais – jų gausiau, nei tikėjomės. Tai miestas, Lietuvoje vadinamas Brisbenu, bet Australijos lietuviams tai – Brisbanė.
Kaip atgijo Brisbeno lietuvių namai
Dar kokiais 2021 m. sulaukiau Pauliaus Pustelnikovo pakvietimo į Brisbeno lietuvių namus. „Mėginame atgaivinti veiklą“ – rašė jis. Pažadėjau ekspedicijos metu Australijoje atvykti ten, surengti paskaitą-pasakojimą apie Gabalėlius Lietuvos pasaulyje. Bet, kai atėjo tos ekspeidicijos laikas – 2025 m. – sužinojau, kad jis grįžo į Lietuvą. „Bet susisiekite su Kristina Hayes, Sandra Linneman“ – rašė. Laimė, iniciatyvių žmonių yra ir daugiau!
Tos iniciatyvios moterys – jau iš dabartinių imigrantų į Australiją. Jos ne tik prižiūri lietuvių namus, bet ir išrūpino valstijos valdžios paramą jų rekonstrukcijai, saulės baterijoms. Įrengtas naujas baras, pagrindinė salė aktyviai nuomojama, o žemutiniame aukšte – nuomojamas butas: pajamos padeda išsilaikyti. Vieta labai gera, kai pažvelgėme į Lietuvių namus iš drono – Brisbeno centro dangoraižiai atrodė ranka pasiekiami. Namai labai tvarkingi, lietuvių renginiai čia vyksta kas pora mėnesių.
Brisbenas, atrodo, vienintelė Australijoje vieta, kur senuosius lietuvių namus tvirtai perėmė naujai atvykę lietuviai. „Mumis pasitikėjo“ – sakė Kristina – „senoji karta išėjo, nebeturėjo jėgų, ir matė, kad jeigu neprisijungs naujai atvykę iš Lietuvos, tai namus teks parduoti“.
Į mūsų paskaitą-pasakojimą Brisbeno lietuvių namuose atvyko ir Vilius Gendvilas, važiavęs dvi valandas iš Sanšain Kosto, Australijoje gyvenantis 8 metus – malonu buvo išgirsti, kad pagal „Gabalėlių Lietuvos“ tekstus jis mėgsta keliauti po pasaulį: lankė lietuvių bažnyčią Brukline ir paminklus Niujorke, lietuvių rajoną San Paule Brazilijoje.
Bet ir senosios dipukų kartos atstovų dar likę. Gavome Eve Wicks-Puodžiūnaitės knygą apie Kvisnlando lietuvius, o po lietuviškąjį Brisbeną kelius rodė Algimantas Milvydas, pats gimęs Melburne, bet jau nuo 1987 m. gyvenantis Brisbene. Lietuvių Brisbene nebuvo daug, o dar mažiau – intelektualų ar menininkų, kurie daugiausia apsigyveno kitose Australijos lietuvių zonose. „Kad čia yra šie Lietuvių namai – vieno žmogaus nuopelnas. Kunigo Bačinsko“ – pasakojo Algimantas Milvydas.
Iš tiesų! Tas kunigas, čia paskirtas 1968 m., rado mažai lietuviškos veiklos, jokių lietuviškų pastatų ar paminklų. Savo pinigais jis pirko iš pradžių sklypą lietuviams stovyklauti, vėliau Lietuvių namus. Pardavė vieną sklypą – pirko kitą; tada pardavė tą – pirko pirmus lietuvių namus, o kai tuos nupirko ledų fabrikas – įsigijo dabartinius. Ekonomika veikė jo naudai: parduodavo brangiau, nei pirkdavo, ir kiekvienas kitas „lietuviškas turtas“ būdavo vis geresnis. Tiesa, viskas priklausė ne lietuvių bendruomenei, o asmeniškai kunigui – bet jis leisdavo naudotis visiems lietuviams, o po mirties paliko pastatą lietuvių organizacijai. Dabar tai oficialiai – Tėvo Bačinsko lietuvių kultūrinė draugija.
Atradimai Brisbene: nuo atminimo lentos iki lietuvių kapinių
Jei Brisbeno lietuvių namus žinojau nuo seno – dar 2015 m. kelionės į Australiją metu, iki tikslinių „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų, ten stabtelėjome, nors viduje ir nebuvome – tai kelios kitos lietuviškos vietos man buvo siurprizas.
Nors lietuvio kunigo Brisbene nebėra, bažnyčioje, kur laikytos lietuviškos Mišios, Algimantas parodė išlikusią atminimo lentą – vien lietuvišką – „Lietuvio tremties kelyje didžiam dvasios atgimimui, misijoms prisiminti“. Kas tos misijos? „Atvykdavo lietuviai kunigai iš JAV kiekvienais metais“ – pasakojo Algimantas.
Kunigas Bačinskas iškovojo ir lietuvių kapinių zoną Nudgee kapinėse. Ne tokią „neoficialią“, kur lietuviai tiesiog laidojasi šalia vienas kito – yra lentelės „Lith“, dviejose eilėse – vien lietuviai, iš pradžių laidoti paeiliui pagal mirties datą. Įdomios tos kapinės – einant žemyn nuo kalno ten tarsi eini per Australijos istoriją: viršuje senoviniai antkapiai ir XIX-XX a. sandūros datos, apačioje – šiuolaikiniai. Lietuviai, kuriuos, pasitraukusios nuo Sovietų Sąjungos, Australija priėmė gyventi pokariu – maždaug ties viduriu.
Dar Algimantas parodė privataus namo sklypo tvorą su Gedimino stulpais („čia kadaise gyveno lietuviai“), pasiūlė stabtelti Gedas gatvėje kuri, lietuviai tiki, pavadinta kažkokio Gedimino garbei. Tiesa, gali būti ir legenda – paprašiau pasiaiškinti, nes į „Gabalėlius Lietuvos“ norime rašyti tik patikrintą informaciją. Dažnai būna ir dar keistesnių sutapimų: štai Vanuatu salyne radęs atminimo lentas premjerui Donald Kalpokas, galvojau, kad jis tikrai turėtų būti lietuvių kilmės, juk Kalpokas – lietuviška pavardė. Bet jokio patvirtinimo tam kol kas neradau – atrodo, tokia pati pavardė yra ir kažkokioje Vanuatu kalboje…
O štai Navickas žiedas tikrai pavadintas lietuvių kilmės žmogaus – Kerry Navickas – garbei. Tą pavardę parodė ir ant paminklo prie vieno prekybos centro, kurį Kerry kūrė kartu su įvairių tautybių Australijos jaunimu 1998 m. Kristina Hayes apsidžiaugė sužinojusi apie šią gatvę iš mūsų – jai tai itin įdomu, nes jos mergautinė pavardė – Navickaitė.
Ar pavyks be džipo privažiuoti paminklą lietuviui miško glūdumoj?
Iš Kvinslando pasukome į pietus – laukė 920 km kelionė į Sidnėjų. Ir jau Naujajame Pietų Velse – bet visgi arčiau Brisbeno nei Sidnėjaus – paminklas lietuviui cirkininkui Jonui Žilinskui. Ar pavyks pamatyti? „Ten reikia džipo“ – mums sakė. „Jei lyja, rekomenduojama važiuoti visureigiu“ – rašė kitur. Ir kaip tik tą rytą šniojo liūtis – po visos eilės saulėtų giedrų dienų…
Nuo Australiją sukančios A1 magistralės nuvažiavom į menkesnį keliuką, paskui – žvyrkelį, kurio žvyras jau kartais liesdavo automobilio dugną. Ir netrukus tikrai – kelias užpiltas. Galėtume eiti, bet toli, 5 km. Bet žemėlapyje mačiau alternatyvius miško kelius. Antras mėginimas – tas kelias uždarytas vartais, nes veda per kasyklą… Trečias mėginimas – pagaliau pasisekė privažiuoti iki kiek daugiau nei 1 km nuo paminklo. Tada jau pėsti ėjome purvinu keliu – tikrai tik džipams… Paminklas toks keistas, apkarstytas raktais, gūdžiame miške, tiktų siaubo filmui – bet greta yra lentelės, kur pasakojama Jono (čia Jonaas, Johhno ar Slovenski) gyvenimo istorija Lietuvoje ir paskui, Australijoje, kur buvo tikras keistuolis – pasiųstas atidirbti miškininku, dažnai dirbdavo nuogas, sakė kilęs iš didžiausios tarpukario Lietuvoje šeimos (23 vaikai), darbe naudojo ir cirko veiksmus… Ir 2006 m., sulaukęs 87 m., įvykdė pažadą grįžti į laisvą Lietuvą, kur mirė 2013 m.
Nuotraukos, video, dronas virš to paminklo – tada atgal į automobilį ir dar 6 valandos kelio iki Sidnėjaus, penakvojant motelyje pakeliui.
