Pietų Afrika – paskutinis pasaulio kraštas, į kurį kadaise emigravo dešimtys tūkstančių žmonių iš Lietuvos, bet mes dar nebuvome ieškoję Gabalėlių Lietuvos… Šiemet leidomės į kelių mėnesių kelionę per Pietų Afriką šią spragą ištaisyti.
Po daugybės ekspedicijų lietuviškais pasaulio keliais dar neįkėlęs ten kojos galiu nujausti, ką rasiu… Tik ne Pietų Afrikoje. Nes dauguma emigravusių į Pietų Afriką iš Lietuvos buvo žydai (litvakai).
Taip, tūkstančiai Lietuvos žydų emigravo ir į JAV, Lotynų Ameriką, kitur. Bet ten jie buvo mažumos mažuma – dauguma emigrantų iš Lietuvos buvo etniniai lietuviai. Pietų Afrikoje atvirkščiai: ~1880-1930 m. čia atvyko 40 000 Lietuvos žydų ir ne daugiau kelių tūkstančių lietuvių.
Keiptaune, lietuviškiausiame užjūriuose žydų muziejuje
Pasaulyje ieškant gabalėlių Lietuvos teko susitaikyti su tuo, kad buvusios Lietuvos mažumos jų paliko labai mažai. Tarkime, JAV buvę Lietuvos lenkai integravosi į Amerikos lenkus, buvę Lietuvos žydai – į Amerikos žydus, buvę Lietuvos vokiečiai – į Amerikos vokiečius, kūrė „gabalėlius Lenkijos“, „gabalėlius Izraelio“, „gabalėlius Vokietijos“ – kurių net ir labai „pritempdamas“ nepavadintum gabalėliais Lietuvos. Aišku, būta išimčių, kaip San Paulo litvakų sinagoga – bet tai ir tėra išimtys.
Tačiau ir vėlgi – Pietų Afrika kitokia. „Šita žydų bendruomenė unikali“ – jau pirmą dieną man sakė Pietų Afrikos žydų muziejaus Keiptaune direktorius Gavinas Morisas – „Į kitas šalis žydai imigravo iš įvairių kraštų, jų tradicijos susiliejo, litvakai ten visur buvo mažuma, labiau ištirpo – o Pietų Afrikoje absoliuti dauguma žydų yra Lietuvos kilmės, todėl litvakų tradicijos įsivyravo, kiti žydai prie jų prisijungė“.
Vienas pirmųjų stendų Keiptauno žydų muziejuje skelbia, kad XIX a. viduryje Pietų Afrikoje būta 4000 žydų – o tuomet atvyko 40000 iš Rytų Europos, daugiausia Lietuvos. Ir muziejaus ekspozicijoje tą nuolat jauti: štai litvaką vaidinantis aktorius videoįraše pasakoja savo gyvenimo istoriją pradėdamas nuo vaikystės Lietuvoje, štai iš tarpukario Lietuvos gauti laiškai. O viską karūnuoja atkurtas lietuviško štetlo fragmentas – su mediniais namais, šuliniu, mokyklėle. Lietuvos štetlų žemėlapis, Panevėžio ir Rietavo sinagogų maketai. O muziejaus košerinė kavinė vadinasi „Riteve“ – jidiš kalba „Rietavas“. Mažai pasaulio toliuose muziejų, kurie nebūtų lietuvių muziejai, ir juose būtų tiek Lietuvos…
„Muziejų 2000 m. įkūrė Kaplanų šeima, kuri po Lietuvos nepriklausomybės tyrė savo šaknis Rietave“ – pasakojo G. Morisas – „Kadangi litvakų būta šitiek, net jei šeimas sukūrė skirtingų kilmių žydai, galiausiai vis tiek dominuoja kilmė iš Lietuvos“. Tiesa, daug kultūrinių aspektų išnyko labai greitai: pavyzdžiui, jidiš kalba, mat litvakai norėjo vaikus išmokyti angliškai. Bet kitkas, kaip virtuvė, liko, kas buvo „Lietuvos žydų tradicija“ tapo „PAR žydų tradicija“.
Mums toks muziejus – ir susitikimai su paveldą išmanančiais – svarbūs ir dėl tolimesnių planų: kokios dar su Lietuva susijusios vietos yra Pietų Afrikoje? Reikėjo dėliotis maršrutą. G. Morisas pasakė esant Panevėžio sinagogą, Lietuvoje gimusio rabino Mirvišo garbei pavadintą gatvę. O muziejaus ekspozicijoje išvydau Utsorno (Oudtshoorn) miestelio sinagogos nuotrauką: jos aron kodešas – Kelmės sinagogos aron kodešo, o to miesto garsiąją stručių fermų pramonę sukūrė litvakai… Papildžiau numatytų lankyti vietų lentelę šiais objektais – ten jau buvo surašyti tie, apie kuriuos informavo žmonės, su kuriais bendravau dar Lietuvoje: buvęs Lietuvos ambasadorius PAR Dainius Junevičius, PAR archyvuose litvakiškos istorijos ieškojęs Juozapas Blažiūnas.
Ieškome dalininko Domšaičio kapo
Kiekvienam emigravusiam į PAR lietuviui teko gal 10 Lietuvos žydų – bet vis tiek tai reiškė, kad ir lietuvių į PAR emigravo tūkstančiai ir jie irgi paliko ženklų…
Pirmąjį radome dar Keiptaune – garsaus dailininko Prano Domšaičio kapą, kurio garbei Klaipėdoje pavadinta galerija. Ilgai ieškoti nereikėjo – buvęs ambasadorius Dainius Junevičius davė tikslias koordinates. Jis ne tik rado Domšaičio kapą – jis pasirūpino ir kad kapas būtų sutvarkytas, mat greta augęs medis buvo įlaužęs antkapinę lentą. Kapinėse susitikau Astą Ashley, į PAR emigravusią lietuvę kuri gyvena netoliese – ir todėl galėjo patikrinti, ar kapas suremontuotas tinkamai. Džiugu, kai dabartiniai emigrantai iš Lietuvos ir Lietuvos ambasados dirba, kad būtų įamžintas praėjusių lietuvių kartų palikimas.
Ant Domšaičio kapo pakabinta ir moderni lentelė su QR kodu, kuris, kaip paskaojo Asta, kartą išblukintas karštos Keiptauno saulės, dabar jau pakeistas. Ten kiekvienas gali paskaityti dailininko gyvenimo ir kūrybos istoriją. Domšaitis kilęs iš Mažosios Lietuvos, tuomet valdytos vokiečių; naciai nemėgo jo kūrybos, kurioje paskui atsispindėjo ir Afrikos dvasia. Iš pradžių dar pasirašinėdavęs suvokietintu vardu Franz Domscheit, Vokietijoje įsivyravus nacizmui, galutinai pasirinko „lietuviškąjį kelią“ ir tapatybę.
Ieškant Panevėžio sinagogos reikėjo įveikti ir kaimynų įtarumą
Prieš paliekant Keiptauną ir išvažiuojant į daugelio tūkstančių kilometrų žiedą aplink Pietų Afrikos Respubliką reikėjo sudėlioti visus taškus ant I, nufotografuoti Gabalėliams Lietuvos visas vietas, kur galėtų būti likę lietuviškų ženklų.
Visų pirma – Panevėžio sinagoga, vis dar papuošta žodžiu „Ponevez“, nors dabar ten mokykla. Kaip rašoma knygoje „Jews of District 6“, Panevėžio žydai ją įsteigė dar 1902 m., o į dabartinį perdarytą gyvenamąjį namą perkėlė 1940 m. Vaikščiodami tame rajone eilinį kartą pajutome tą visą Pietų Afriką smelkiančią nusikalstamumo baimės dvasią: visi namai aplink įtvirtinti aukštom mūrinėm tvorom su spygliuotom ir elektrifikuotom karūnom, kiekviena sienų dekoruota saugos tarnybos, kurios ginkluoti vyrai reikalui esant atvažiuotų, reklama – tose saugos tarnybose žmonių dirba daugiau, nei policijoje, kuria ten beveik niekas nepasitiki.
Vos ėmėme fotografuoti Panevėžio sinagogą, tuoj užkalbino įtarus kaimynas, vedžiojęs didelį šunį – ką čia veikiame? Gyvenant vienoje nesaugiausių pasaulio šalių turi nuolat stebėti, kas aplink, kaimynai padeda vieni kitiems… Kai papasakojome, kad esame iš Lietuvos, o Panevėžys – Lietuvos miestas, kaimynas nusiramino, pats padarė mūsų nuotrauką prie sinagogos, sakė, kad nors ten mokykla, kartais dar susirenka vyrai maldai, tiesa, nors jis pats – irgi žydas – jo protėviai kilę iš Latvijos.
Vredehoek sinagoga, 1939 m. pastatyta art deco stiliumi – turbūt įspūdingiausia litvakų sinagoga Keiptaune. Ir pastatas didesnis nei Panevėžio sinagogos, ir tas Keiptauno simbolio – Stalo kalno – vaizdas už jos nugaros užburiantis… Deja, dabar ten „įtvirtinta“ senų baldų parduotuvė, lankoma susitarus. Tik tekste apie sinagogos lyderį rabiną Mirvišą – gimusį Baisiogaloje – galėjau paskaityti, kad ten būta „gabalėlio Lietuvos, atkurto Afrikoje“, kur atmosfera buvo kitokia, nei kitose sinagogose, o „ateiti nusiskutus atrodė tokia pati klaida, kaip ir neuždengta galva“. Vienintelis su Lietuva susijęs ženklas dabar – tai, kad gretima gatvė pavadinta paties rabino Mozės Chaimo Mirvišo garbei.
„Tai vienintelė PAR gatvė, pavadinta rabino garbei“ – man sakė apie Mirvišo gatvę, bet gali būti ir legenda. PAR litvakai turi savų legendų. Štai „Gabalėliuose Lietuvos“ viena skaitytoja rašė komentarą, kad žymus paplūdimiu ir spalvotom trobelėm Keiptauno priemiestis Muizenbergas įkurtas litvakų, pavadintas Muižės (prie Klaipėdos) garbei. Bet niekur internete neradau tam patvirtinimo – Muizenbergas įkurtas dar iki masinės litvakų migracijos į PAR, oficialiai jo pavadinimas siejamas su karininku Muijs, kita alternatyva – olandų k. „Pelių kalnas“. Žydų muziejaus direktorius Gavin Morris taip pat paneigė legendą apie „Muižę prie Atlanto vandenyno“.
Dar vieną stotelę Keiptaune pasiūlė Juozapas Blažiūnas, metais anksčiau, atstovaudamas Lietuvos Literatūros ir meno archyvą, tyrinėjęs litvakų paveldą Pietų Afrikoje. Tai – Mendelio Kaplano – to paties, kur įsteigė žydų muziejų – įkurtas žydų tyrimų institutas archyvas Keiptauno universitete. Katie Garrun maloniai aprodė patalpas, ten saugomus dokumentus – iš tos pačios uždarytos Vredehoek sinagogos, duomenis apie laivais atplaukusius žydus, dauguma kurių – litvakai.
Laikas Keiptaune atėjo į pabaigą – leidomės į kelionę skersai Pietų Afriką į kitą zoną, kur yra su Lietuva susijusių vietų: Gautengą (Johanesburgą, Pretoriją). Bet pakeliui dar laukė lietuviškų atradimų giliuose Pietų Afrikos užkampiuose…
Utsornas: pasaulio stručių sostinėje – Kelmės ir Šiaulių kovos atgarsiai
Nuo garsiojo Sodų kelio palei Pietų Afrikos pietinius krantus pasukome į šiaurę – ir atvykome į Utsorną [Oudtshoorn]. Išsyk į akis krito stručių reklamos: strutienos, stručių odos produktų, pramogų stručių fermose. O miestelio centre – nuostabūs šimtamečiai dvarai. Ir didžiąją dalį to sukūrė… Lietuvos žydai. ~1880-1910 m. jų čia buvo tiek, kad miestas pramintas Pietų Afrikos Jeruzale, žydų kiekiais nusileido tik didmiesčiams.
Kaip, kodėl? Atsakymus radau viename senų gražių rūmų įkurtame C P Nel muziejuje, kuriame – po stručių plunksnų eksponatų laukė ir žydų salė. „Dauguma Utsorno žydų atvyko iš vos dviejų Lietuvos miestų“ – skelbė įžanginis muziejaus tekstas – „Kelmės ir Šiaulių“.
Atrodo, tuodu Lietuvos miestus ~1880-1890 m. pasiekė pasakojimai apie užgimstančioje stručių pramonėje uždirbamus turtus. Utsorne įsikūrę kelmiškiai ir šiauliečiai iš pradžių prekiavo plunksnomis, uždirbę pakankamai – įsigijo savo stručių fermas, pasistatė dvarus. Tada atėjo Pirmasis pasaulinis karas. Ir automobiliai: jais važinėti su stručių plunksnom puoštais drabužiais buvo sudėtinga ir mada pasikeitė. Pietų Afrikos Jeruzalė išsiskirstė: stručių fermos liko, bet parduotos kitiems: pelnų iš strutienos nepalyginsi su pelnais iš (nebe)prabangių drabužių ir aksesuarų, ir litvakai išsikėlė į miestus.
Bet mus labiau nei to bumo istorija traukė ryšys su Lietuva. Ir jis likęs! Muziejaus žydų salė – kartu ir sinagoga. O jos aron kodešas, kaip rašoma apraše, buvusio Kelmės sinagogoje kopija. „Originalas sunaikintas, šis liko vienintelis toks“.
Pasirodo, Kelmės ir Šiaulių žydai Utsorne tarpusavy nesutarė – kelmiškiai buvo konservatyvesni, kreivai žiūrėjo į šiauliečių taikstymasi su „anglikonybe persisėmusiu“ rabinu Vulfsonu. Susipriešino tiek, kad kelmiškiai dar 1892 m. atsiskyrė, pasistatė savo sinagogą. Tiesa, vėliau skirtingų Lietuvos štetlų žydai susitaikė ir ėmė melstis kartu „angliškoje sinagogoje“, kelmiškių sinagoga uždaryta, nugriauta – bet C P Nel muziejus išgelbėjo jos aron kodešą, suolus…
Retai kur pasaulyje regioniniame muziejuje apskritai teišvysi žodį „Lietuva“, aprašą „Imigrantai iš Lietuvos“. Net kur jų daug būta – iš kitų tautų paprastai būna atvykę dar daugiau, tai, prireikus „pavyzdinių istorijų“ apie imigrantus, tuo pavyzdžiu tampa lenkai, italai, afrikiečiai, arabai… O štai Utsorno muziejuje net paskirų Lietuvos miestų peripetijoms šitoks dėmesys!
Įdomu buvo pamatyti prie muziejaus paminklą lenkų vaikams. Pasirodo, Utsorne 500 jų atgabenti Antrojo pasaulinio karo metais, gelbstint juos nuo karo audrų. Visada žavi, kaip lenkai rūpinasi savo paveldu: paminklą 2023 m. padėjo pastatyti Lenkijos istorinės atminties institutas, kurio analogo Lietuvoje trūksta. Paieškojau ant paminklo lietuviškų pavardžių – juk tarp lenkų galėjo būti Vilnijos lietuvių. Radau tik vieną – Vaskys. Bet, aišku, tais laikais daugelio Vilnijos lietuvių ir pavardės būtų buvusios sulenkintos…
Prieš keliaudami iš Utsorno užsukome į stručių fermą. Strutiena skoniu labiau primena jautieną nei kitą paukštieną, ji patiekiama su krauju. Labiau sužavėjo galimybė šerti tuos keistus milžiniškus paukščius. Bet stručių mados, atnešusios Šiaulių ir Kelmės žydams dvarus, sunkiai suprantamos – laikai pasikeitė. Bet Utsornas iki šiol pasaulio stručių sostinė – 70% visos pasaulio strutienos užauginama čia!
Nuo Utsorno laukė ilga kelionė iki Johanesburgo – didžiausio PAR miesto, bet su Lietuva susijusių vietų dar buvo ir pakeliui…
Kaip atrodo Klaipėda Afrikoje?
Pakeliui į Johanesburgą laukė… Klaipėda. Tiksliau – Mėmelis. Nuo tada, kai Klaipėda galutinai atiteko lietuviams – vienintelis pasauly miestas, pavadintas Memel.
Negausiose Pietų Afrikos svetainėse, kurias radau apie šį miestelį, patvritinama: jis pavadintas pagal Klaipėdą, o pavadinimą suteikė matininkas Straszacker iš Rytų Prūsijos, kuris čia dirbo XIX-XX a. sandūroje. Bet gal tai legenda, kaip, atrodo, buvo su Vilna miesteliu Albertoje, Kanadoje?
Atrodo, Mėmelio istorija – ir pats Mėmelis – skęsta praeities miglose. Tikėjausi aplankyti muziejų – bet jo nebėra, pastatas tuščias. „Užsidarė kokiais 2020 m.“ – pasakojo gretimą viešbutį įsigijęs Rudi Kriel. Bent jau viešbutis tebesivadina Memel Hotel, o jo simbolis (dėl sutapimo) primena Klaipėdos herbą. „Deja, miestelis smunka“ – pasakojo Rudi Kriel – „seniau ir keliai buvo geresni“. Sakė, per penkis metus viešbutį dusyk apvogė, miestelyje buvo trys žmogžudystės. Lietuvą šeimininkas žinojo: visų pirma, kadaise dirbo Jungtinėje Karalystėje ir ten sutiko lietuvių – bet dabar labiau dėl to, kad nuolat gauna „viešbučio užsakymų“, kurie iš tikrųjų adresuoti… „Memel Hotel“ esančiam Klaipėdoje!
Staiga supratau, kodėl, kai parašiau el. laišką į Memel viešbutį, klausdamas dėl nakvynės, man niekas neatsakė – į laiškus iš lietuvių, matyt, nebežiūrima rimtai… Pavyko užsakyti susiskambinus. „Jūs čia pirmieji iš Lietuvos“ – sakė.
Mėmelis savaip atspindi visą Pietų Afrikos užmiestį. Greta „tikrojo“ 700 gyv. Mėmelio tiesiom gatvėm, kuriame apartheido laikais galėdavo gyventi tik baltaodžiai – skurdesnis jį praaugęs Zamanis, kur įsikūrė 7000 zulusų ir sotų. Dar kokiais 1990 m. Mėmelis buvo tarsi Europa: saugus, tvarkingas, lygiais keliais. Dabar abi pusės supanašėjo – Zamanyje gyvenimo kokybė kiek pakilo, bet Mėmelyje smuko. Visgi, rasės laikosi savo pusėje: „Jei baltasis apsigyventų Zamanyje, jį užmuštų“ – mums sakė. Bet tuo pačiu viešbučio vadovas sakė, kad kartą į smuklę atėję juodaodžiai visai rimtai klausė, ar čia jie gali užeiti į vidų, ar Memel Hotel skirtas tik baltiesiems…
Golfo laukų sąskaita į vieną suaugęs miestas kartais pavadinamas „Mėmelis-Zamanis“, bet dažniausiai visgi vien tik Mėmelis. Memel pavadinimas – daugybėje iškabų, verslų pavadinimų. Nežinia, ar ilgam – per Pietų Afriką eina miestų pervadinimo banga, europinius pavadinimus keičianti vietinių kalbų žodžiais – štai du mėnesiai iki mūsų apsilankymo Ist Londonas (East London) virto KuGompo City. Mėmelio tas afrikietinimo plentvolis dar nepasiekė. Na, pervadintojams jau būtų ir sunku pasakyti, kad vietovardis Memel – Europos kilmės, juk šiandien vienintelė pasaulio vieta, kur žemėlapyje rasi miestą „Memel“ – Pietų Afrika…
Paskutinė stotelė – Mėmelio kapinės. Dauguma kapų – būrų, tų olandų kolonistų palikuonių, Pietų Afrikoje per šimtmečius tapusių atskira tauta. Ir daug užrašų Mėmelyje – jų afrikanso kalba, o gražiausias pastatas – jų reformatų bažnyčia. Antra didžiausia grupė – anglakalbiai. Jei ir buvo matininkas Starszackeris iš Rytų Prūsijos, tai buvo vienas ar beveik vienas – vokiečių ar juoba mažlietuvių ženklų daugiau neradome.
Siaubo apsuptas lietuvių paveldas Johanesburge ir Pretorijoje
Johanesburgu ir Pretorija gąsdino visi. „Ten niekada nevežu turistų“ – minėjo lietuvis gidas Keiptaune. „Į Johanesburgą jokiu būdu nevažiuokit“ – sakė kitų miestų gyventojai. „Deja, ne viską aplankėme, nes daug kur nesaugu“ – sakė kiti tyrėjai iš Lietuvos. Dokumentiniuose filmuose regėjome užgrobtus pastatus, prievartavimų aukas, besididžiuojančius savo „darbais“ prievartautojus ir žudikus. Esu keliavęs po 140 šalių, išnaršęs Čikagos, Detroito, Baltimorės ar Sent Luiso rajonus, kur dauguma priemiesčių gyventojų pataria nekišti nosies – bet kiekviena smulki žinutė sakė, kad, Johanesburgas, atrodo, kitas lygis. „Yra toks paminklas lietuviui rabinui“ – sakė sutiktas Australijoje PAR litvakas Greg Palmer – „Bet gal nesakysiu kur, ten važiuokit tik nusamdę ginkluotą apsaugą“.
Paskui pasakė vietą pridūręs, kad ginkluotos saugos tarnybos PAR nebrangios. Vieta – senosios Brikstono kapinės. Tos pačios, kuriose palaidoti vienos mūsų klientės, norinčios atsikurti Lietuvos pilietybę, tėvai. Ta klientė sakė niekuomet nelankanti tų kapų. „Tose kapinėse labai nesaugu“. Gal todėl ir jokios to memorialo rabinui nuotraukos internete nėra. Ar jis išvis egzistuoja? Kaip visuomet, vienintelis „Gabalėlių Lietuvos“ būdas patikrinti – nuvažiuoti patiems… Maniškis su Lietuva susijusių vietų Excel failas pildėsi ir pildėsi, nes būtent suaugusiuose Johanesburgo ir Pretorijos miestuose jų gausiausia PAR.
Išgirdę apie mūsų planus, dauguma atsiprašydavo – „Turiu šeimą, nenoriu rizikuoti, galim susitikti pakalbėti kur restorane“ ir pan. Laimė, Miltonas Brestas, kurio senelė iš Lietuvos ir kuriam padėjome gauti lietuvišką pasą, sutiko padėti. Kartu nuvykome į Brikstono kapines. Krikščionių zona išties baisi: apšiukšlinta, kapai išvartyti, prieigose nuo šaligatvių pardavinėjamas naminis alkoholis. „Didžiausias pavojus – plėšikai, kurie slapstosi tarp kapų tykodami atėjusiųjų“ – pasakojo vietiniai. Laimė, žydų zona – aptverta, saugoma. Ir štai memorialas kurio ieškojome – prie pat įėjimo! Išsitrynęs, bet dar galėjome įskaityti žinutę apie tai, kaip rabinas Mordechaus Šlomas atvežė Kelmės žydų bendruomenę į Utsorną.
Johanesburgą naršėme toliau. Štai buvusi litvakų Džepestauno sinagoga. Dabar imigrantų iš Mozambiko ar Angolos bažnyčia, žydų seniai ten nėra. Apie tą sinagogą skaičiau straipsnį dar būdamas Lietuvoje – straipsnyje teigiama, kad jos šlaitinis stogas įkvėptas Lietuvos stogų. Greitai po to, kai atskridau į PAR, sukrėtė žinia: to straipsnio autorių litvakų kilmės Stiveną Gruzdą nužudė banditai. Pagrobė, atėmė pinigus, bet vis tiek užmušė – PAR taip būna. Miltono Bresto sūnus pasakojo, kad ir jį bandė su ginklu išlaipinti iš automobilio, bet spėjo nuvažiuoti.
Gruzdą užmušė netoli tos sinagogos, apie kurią rašė. Ten aplinkui vaizdas liūdnas – šiukšlės, griuvėsiai. Bet kuris JAV „getas“ pagal tas vietas – saugi svajonių žemė. „Čia automobilių pjaustymo garažai, čia atveža visus vogtus automobilius“ – pasakojo Miltonas. Viskas viešai, atvirai.
Policija tik kyšius renka („stabdo ir žiūri kas be teisių važiuoja, nes žino, kad šiam rajone daug nelegalų“) nusikaltimų netiria („jei čia jus apiplėš ir pabėgs į tą pastatą, policininkai nieko nedarys, nes patys bijo gaujų, kurios užgrobė tą pastatą“). Su daug kuo Pietų Afrikoje susidūrėme patys: štai mašiną iš šalia mūsų buvusio žmogaus pavogė (matėme, kaip atsainiai į tai žiūrėjo policija), štai pareigūnė iš mūsų pačių kyšį kaulijo. Situacija anekdotinė: sėdime kavinėje vieninteliai baltaodžiai, prieina pareigūnė. „Kuris automobilis jūsų?“ – klausia. Atsakome. „Patekote į bėdą!“ – sako – „Čia galima statyti tik priekiu į tą pusę“. Na, kurį automobilį būtume parodę, būtų sugalvojusi pažeidimą… Laimė, kai ilgai atsikalbinėjome, atsiprašinėjome, apsukome automobilį, jai nusibodo ir nuėjo šalin.
Kitos stotelės su Miltonu – atminimo lentos Lietuvoje gimusiam architektui Kalenbachui, Gandžio draugui. Jas finansavo Lietuvos ambasada, jos paženklintos Vyčiais. Kalenbacho gatvė – visai kitokiam rajone. Vieni gal nebūtume drįsę ten važiuoti – nes rajonas aptvertas. „Ten neseniai įrengė vartus“ – sakė Miltonas ir aš jau galvojau, kad neprivažiuosime, kad įleidžia tik gyventojus ar svečius. Bet ne – Miltonas parodė veidą videokamerai, įleido. Paskui dar vieni vartai („gated community inside gated community!“) – vėl tas pats. „Čia tiesiog nufilmuoja veidus, čia tiesiog turtingesnis rajonas, apsitvėręs ir samdantis saugos tarnybas“ – paaiškino Miltonas – „bet patekti gali visi, kas neįtartini“. Na, kaip į kokį naktinį klubą, „face control“…
Daugiabutyje name, kuriame gyvenome, viskas rimčiau: ten videokameros – su veido atpažinimo sistema. Įsiregistruodami privalėjome užregistruoti savo veidus, ir kas kartą grįždami namo juos parodyti keturis kartus. Gyvam apsaugininkui prie lauko šlagbaumo. Veido atpažinimo sistemai prie antrojo šlagbaumo (pro kurį dar galėtų pravažiuoti ir svečiai ar Uber vairuotojai). Veido atpažinimo sistemai prie trečiojo šlagbaumo (pro kurį jau gali pravažiuoti tik gyventojai). Veido atpažinimo sistemai prie lifto į butą. Ten – Sandtonas, vienas turtingiausių rajonų, toks didelis prabangus kalėjimas, į kurį savo noru užsidarė turtingi johanesburgiečiai.
Johanesburgo ir Pretorijos žmonės ginčijasi, kuris miestas nesaugesnis. Bet Pretoriją irgi turėjome lankyti.
Pretorijoje – Samio Markso namas. Jis tikriausiai garsiausias Lietuvoje gimęs pietų afrikietis. Keliaujantis prekijas iš Žemaičių Naumiesčio PAR tapo tokiu svarbiu, kad jo namie savo kambarį turėjo Transvalio prezidentas Polas Kriugeris, lankėsi ir britų kolonializmo ideologas Sesilis Rodsas. „Kai atvykdavo britai, nukabindavo visus būrų paveikslus; kai atvykdavo būrai, nukabindavo britus“ – pasakojo privaloma muziejaus gidė. Tame dvare – ir pirmoji Pretorijoje įvesta elektra. Man įdomiausias buvo vienas didžiulis paveikslas, kuriame – Semis Marksas ir jo verslo partneris Lietuvoje. „Jis prižiūrėjo jo verslus Lietuvoje – pasakojo gidė – bet jie negalėjo susitikti. Tai dailininkas nutapė jį Lietuvoje, o tada atplaukė į Pietų Afriką ir į tą patį paveikslą įtapė Semį Marksą“. Deja, fotografuoti viduje neleido. „Dalį eksponatų išvogė, todėl fotografuoti uždraudėm, kad mažiau kas matytų, kokios vertybės yra šiuose namuose“ – paaiškino gidė.
O Pretorijos Šv. Pijaus X bažnyčioje – lietuviški vitražai! Su Šv. Kazimieru, su Vyčio kryžiumi, Gedimino pilimi, Vilniaus katedra… Lietuvių bažnyčios PAR niekad nebuvo, bet tuo pasirūpino Kuisių šeima, atvykusi dar prieškariu – ir tą primena atminimo lenta. Ilgą laiką Kuisių namai buvo lietuvių bendruomenės širdis. Tačiau tie laikai nugrimzdo praeityje. „Aš Kuisių nepažinojau. Per visą gyvenimą susitikau tik vieną lietuvį – jei neskaičiuosime litvakų“ – pasakojo Eddie Watson, vedžiojęs po Pretoriją – „Ir pats tik vėliau gyvenime sužinojau, kad esu ketvirčiu lietuvių kilmės – galvojau, kad lenkų“. Beje, įdomu, kad ir Kuisiai, ir Marksas, ir Kalenbachas kilę iš to paties Žemaičių Naumiesčio! Taip jau vykdavo emigracija – iš to paties Lietuvos miestelio – į tą patį žemyną, šalį, miestą, paskui draugus ir kaimynus…
Kai stabtelėjome Lietuvos ambasadoje Pretorijoje, labai patarė aplankyti ir Kuisių šeimos kapus – mažai lietuvių šeimų, kurios sugebėjo „įsukti“ lietuvišką veiklą ten, kur nebuvo jokių lietuvių pastatų. Na ir pagaliau, patys to nesitikėdami, gavome tą ginkluotą palydą… Pavežė ambasados vairuotojas. „PAR į kapines negalima eiti nepasiruošus, pilna banditų“ – sakė jis, ir patikino esantis gerai apsiginklavęs. Banditų tarp kapų nesutikome – bet ir jokių kitų žmonių. Kapinės milžiniškos, senos, paminklai didingi – ir Kuisių – ir nė vieno lankytojo. „Artimieji bijo“. Niekas neprižiūrima, viskas užaugę. Kai kuriuos kapų vos matėme per krūmus, vairuotojas patarė ten per žoles nebristi – „Gali būti nuodingų gyvačių“. Viskas auga labai greitai – „Dar per Vėlines čia su ambasada uždegėme žvakutes, buvo geriau“ – pasakojo vairuotojas.
O tokie važiavimai su vietiniais kaip niekas atveria akis – tik jie ne silpnų nervų žmonėms. „Šitas turgus itin nesaugi vieta“ – sakė vairuotojas – „Bet čia gali viską nusipirkti, net žmogaus liežuvį. Kai kurios tautos valgo albinosų liežuvius, nes taip pataria sangomos [tradiciniai daktarai]“.
Kur rūksta dūmai – tai nelegalūs aukso kasėjai dirba. „Kiaušinių pardavėjai“ prie kiekvienos sankryžos iš tikro prekiauja narkotikais (reikia tik žinoti kaip paprašyti). Iš pažiūros „nebaigti statyti“ ar „sudegę“ daugiaaukščiai pastatai iš tikro – užgrobti narkomanų; ir jie ten gyvena, tiesiog išpardavė viską, ką tik galėjo – net langus, duris, laidus, vamzdžius – kad tik gautų dozes. Populiariausias narkotikas nyaope, į kurio sudėtį įeina ir žiurknuodžiai.
Vienas pliusas: pabuvus Johanesburge ir Pretorijoje, visi JAV getai, šaudynės, ginklai, gaujos atrodys vaikų žaidimas…
Paskutinė stotelė prieš išvažiavimą – Pasvalio sinagoga. Statyta dar 1922 m. pasvaliečių draugijos, kuri Johanesburge įsikūrė dar 1904 m. Aišku, sinagoga viename nesaugiausių miesto rajonų. Ir seniai nebeveikia – viduje baras įtvirtintu įėjimu, net vidury dienos su trim apsaugininkais prie įėjimo. Pasiūlymas pažįstamiems johanesburgiečiams simboliškai susitikti tame bare jų, aišku, nesužavėjo…
Visgi vienas Lietuvos įkvėptas pavadinimas tarp Pretorijos ir Johanesburgo liko! Vorna Valley. Tą miestelį – tiksliau, gana turtingą ir svarbų priemiestį – taip pavadino jį įkūrusi litvakų Galaunų šeima savo tėviškės Varnių garbei.
Paskutinė stotelė – lietuvio misionieriaus kapas Pietų Afrikos pakraštyje
Po Johanesburgo Pietų Afrikoje liko paskutinė lietuviška stotelė. Pravažiavome gilųjį Blaido kanjoną, garsųjį Kriugerio nacionalinį parką – trečdalio Lietuvos dydžio teritoriją, kur negyvena joks žmogus, užtat išvydome šimtus impalų, dramblių, žirafų, zebrų, keliolika liūtų, miegojusių ar tykojusių grobio tiesiog ant kelio. Ir pagaliau pasiekėme Limpopo provinciją, vendų tautos žemę Zimbabvės pasienyje.
Būtent čia, kaip rašė ilgametis „Gabalėlių Lietuvos“ skaitytojas Kęstutis Pulokas, misionieriavo Erdmanas Švelnius, Mažosios Lietuvos liuteronas. Būtent čia jis 1910 m. mirė ir palaidotas. Kęstutis rado internete jo kapo nuotrauką. Metalinis kryželis, iš pažiūros nuverstas. Nuotrauka daryta prieš dešimt metų. Ar kas likę?
Važiavome pažiūrėti. Thohoyandou miestas nuo mūsų kelionės pradžios – Keiptauno – skyrėsi kaip diena ir naktis. Kelias iki išsinuomoto buto beveik nepravažiuojamas. Nors apie miestą internete nerašoma nieko gero („Rape capital of South Africa“), elektrinė tvora ir automatiniai vartai neveikė. Buvo problemų su vandeniu ir elektra. Buto šeimininkė patarė dėl visa ko į kapines važiuoti ryte – „Ten saugu, bet būkit atsargūs“.
95% gyventojų Thohoyandou – juodaodžiai, daugiausai vendai. Ta pati tauta, į kurios kalbą E. Švelniaus sūnus pirmąkart išvertė Bibliją. Iš karto pasijuto kita kultūra. „Laidotuvių ambasados“, laidotuvių planus pardavinėjantys pakelės kioskai. „Apsilankymas“ kitame pasaulyje čia be galo svarbus. Net ant antkapių rašomos ne tik gimimo ar mirties, bet ir laidotuvių datos.
Deja, pirmąsyk nuvykę į kapines „pabučiavome vartus“. Užrakintos. Neaišku, į ką kreiptis – nieko nėra aplink. Grįžome kitą dieną. Pasisekė. Duobkasiai kasė duobę, tad vartai atdari. Galvojom – ilgai užtruks ieškoti E. Švelniaus kapo, o ir tai kažin ar ką rasim – bus užaugęs. Klydom. Jau pirmas užkalbintas duobkasys tuojau pat ten nuvedė! Tiesa, ne iš karto supratome, kuris kapas Švelniaus. Ant kryželių – užrašai vendų kalba. Vokiškus radome iš kitos pusės. Kryželiai pakelti, nenuvirtę. Padarėme paskutines Pietų Afrikoje lietuviškos vietos nuotraukas. Ir pajudėjome Zimbabvės link.
Ar būta Lietuvos atgarsių Zimbabvėje?
Po ilgų biurokratinių procedūrų kirtę Zimbabvės sieną (pavyzdžiui, mokestis už automobilį, mokestis už kelius, ir mokestis už tiltą mokami atskiruose langeliuose, atstovėjus atskiras eiles) riedėjome tragiškais – tarsi meteoritų išdaužytas – keliais pro akmeninį apleistą Didžiosios Zimbabvės miestą iki Viktorijos krioklių.
Bet ekspedicijose ir kelionėse visad būna taip: ankstesnėse „stotelėse“ sutiktieji, išgirdę apie būsimą maršrutą, pasiūlo naujų taškų… Ir štai dar Kaplano centro Katie Garrun Keiptaune patarė parašyti Raymond Roth Bulavajuje: ten yra žydų kapinės, gal bus ir litvakų paveldo?
Susirašėme. Raymond Roth mus maloniai priėmė. Iš tiesų, Zimbabvėje būta net 7000 žydų, iš jų 3000 Bulavajuje. Beliko atitinkamai 70 ir 30, senyvo amžiaus. Minus 99%, sumažėjimas daug didesnis nei per holokaustą labiausiai jo paveiktose valstybėse… Net 10 vyrų penktadienio vakaro maldai surinkti sunku – kaip tik neseniai dar du mirė.
Po pokalbio su Raymond jau kėliau klausimą ne kodėl tiek žydų išvyko, bet kodėl Raymond pasiliko. Pasakojo, kad Mugabės režimas iš jo – ūkininko – kaip ir visų baltaodžių (taigi, ir žydų) atėmė žemes. Jį buvo ir suėmę, kankino. Ir jo giminės – jau Australijoje, bet jis liko Zimbabvėje. Dabar – jau įkopęs į devintą dešimtį metų – ūkininkauja nuomotoje žemėje. Ir prižiūri žydų kapines.
„Ar čia, kaip ir Pietų Afrikoje, dauguma žydų iš Lietuvos?“ – uždaviau klausimą. Sakė, kad taip, nemaža dalis jų iš pradžių bandė patekti į PAR. Bet pats Raymond ne lietuvių kilmės. „Štai šį daugiabutį statė litvakai“ – parodė. Bet, priešingai PAR, konkrečių lietuviškų ženklų niekur neradau. „O Hararėje, Zimbabvės sostinėje, bendruomenė dar įvairesnė, ten buvo ir sefardų žydų“ – pasakojo. Kuo toliau į šiaurę, tuo labiau nyksta litvakiškas pradas, kol galiausiai galutinai ištirpsta sefardų bendruomenėse. Pavienių asmenybių dar buvo – net Livingstono (Zambija) žydų muziejuje dar pasakojama apie tokį kovotoją už laisvą Zambiją Simon Zukas – bet „Gabalėliai Lietuvos“ yra ne apie asmenybes, o apie pastatus ir paminklus. O jų paieškos odisėją ten jau reikėjo baigti…
