Kanados prerijose sutikti reti lietuviai mums nuolat sakė: „Jūs čia pirmi lietuviai, kuriuos sutikome“. Ir, jeigu patys skaito www.gabaleliailietuvos.lt , pridurdavo – „Niekada negalvojome, kad jūs atvyksite ir čia, čia gi taip toli nuo visko!“
Iš tiesų, Kanados prerijomis pasiekėme vienas atokiausių lietuviškų vietų visame pasaulyje. Jų statytojai ir net tų statytojų palikuonys jau iškeliavę Anapilin, išsklidę po Kanados platybes arba nedalyvauja lietuviškoje veikloje. Tad tų vietų istorijas teko dėlioti po trupinėlį: iš senų laikraščių straipsnių, iš kelių naujai į tas vietas atvykusių gyventi ir anuos paminklus atradusių lietuvių komentarų, iš perpasakojimų.
Tiesa, yra Kanados prerijose viena išimtis. Unikalūs Edmontono lietuvių namai, esant reikalui transformuojami į koplyčią, kurie puikiai gyvuoja iki šiol. Bet juos lankiau ir paskaitą ten skaičiau dar pernai, 2022 m. Dar pernai tyrinėjome ir Vilna pavadinto kaimo Albertos provincijoje istoriją – deja, panašu, kad net savivaldybės svetainėje skelbiamas mitas, kad kaimas pavadintas Vilniaus garbei, nepasitvirtino (greičiausiai jis pavadintas ukrainiečių k. „Vilna“ – „Laisva“).
Šiemet gi nuo Kalgario pasukome į rytus. 1350 km iki Vinipego, tada dar 700 km iki Tander Bėjaus ir galiausiai dar 700 km iki Kanados-JAV sienos ties Sault Ste. Marie.
Vinipegas – išblaškyta Kanados prerijų lietuvybės širdis
Vinipegas kadaise buvo tikra lietuvybės širdis Kanados prerijose. Čia pastatyta vienintelė lietuvių bažnyčia Kanadoje į vakarus nuo Ontarijo. Iki šiol oficialiai veikia net lietuvių bendruomenė: Giles (Egidijų) Bugailiškį susiradau per Kanados lietuvių bendruomenės puslapį kaip apylinkės pirmininką. Pats iki pensijos dirbęs architektūrinio paveldo specialistu Vinipego savivaldybėje, jis surinko ir nemažai informacijos apie lietuviškas vietas bei labai džiaugėsi galėdamas ja pasidalinti.
Deja, iš jo pasakojimų supratau, kad „Vinipego lietuvių bendruomenė“ dabar praktiškai ir yra tik jis vienas. Užsidarius lietuvių bažnyčiai ir klubui, paskutiniu lietuvybės židiniu tapo Bugailiškio namai. Iš paskutinių pasenusių lietuvių paveldėję visokias lietuviškas knygas vaikai ir anūkai viską neša Bugailiškiui – patys juk kalbos nemoka. Pas Bugailiškį dar vykdavo ir lietuvių susiėjimai, susirinkdavo kokie 20 žmonių – tačiau per COVID ir ši tradicija kiek apnyko.
Pats Giles sakė jaunystėje nebūtų patikėjęs, kad taps miesto lietuvybės ašimi… Jis užaugo Hamiltone, į Vinipegą persikėlė tik studijuoti ir nors vis žadėjo išsiraustyti, taip čia ir pasiliko. Į lietuvių bažnyčią anuomet nėjo, lietuvybe pernelyg nesidomėjo. Bet, jo tėvų kartai išeinant Anapilin, pajuto pašaukimą išsaugoti tą istoriją.
Daug istorijos išsaugojo, daug parodė! Persifotografavome vieno Manitobos lietuvio Evaristo Fedaro titanišką darbą – į porą savadarbių knygų surinktas visas laikraščių iškarpas apie Vinipego lietuvius. Tobulas informacijos šaltinis! Apie bažnyčią Giles pasakojo, kad tai buvo „vieno kunigo parapija“: kunigas Bertašius ir 1953-1957 m. suorganizavo jos statybas, pakvietęs architektą Kulpą-Kulpavičių, ir išbuvo klebonu iki pat savo mirties 1999 m. O po jo laidotuvių parapiją vyskupas greitai uždarė ir bažnyčią pardavė, nors be lietuvių ją lankė nemažai filipiniečių.
Bertašiui bažnyčią pastatyti lengvas darbas nebuvo: Vinipege lietuvių niekad nebuvo labai daug (pvz. 1961 m. – 673), o dar ir tie labai susiskaldę. Mat nors daug kur Kanadoje yra beveik vien dipukai, Vinipege būta ir nemažai pirmabangių, o jų tarpe būta kaip niekur daug komunistų. Jie turėjo savo Lietuvių klubą, ant kurio tebėra išlikęs tai žymintis kertinis akmuo. Teko skaityti, kad tame klube į Kanadą atvykę dipukai, savo siaubui, pamatydavo Stalino portretą…
Pasak Giles Bugailiškio, to klubo nariai net bandė sabotuoti bažnyčios statybas: stojo į statybos komitetą vien tam, kad trukdytų. Nepavyko. Parapija vienu metu klestėjo. Oak Point vietovėje palei Manitobos ežerą net turėjo savo poilsinę. Bet tos poilsinės neberadome. Šaltiniuose rašoma, kad „Poilsinė stovi greta Canadian National geležinkelio stoties“. Bet kad ir tos stoties nebėra, ir geležinkelio… Kalbinti vietos gyventojai dar prisiminė stotį, bet ne lietuvių poilsinę. Poilsinės istorija įdomi: ją pirko ne Vinipego lietuviai, bet, Sovietų okupacijos metu, Kauno arkivyskupija, su mintimi, kad ja naudosis Vinipego lietuviai, bet, Lietuvai tapus nepriklausoma ir bažnyčiai tenai galint laisvai veikti, tas turtas grįš Lietuvai: taip ir atsitiko, poilsinė parduota.
Lietuvių bažnyčią ir klubą radome… Bet jiems teko nelaimė būti blogiausiame Vinipego – o, pagal nusikaltimų statistiką, galimai ir blogiausiame visos Kanados – rajone. Šiaip Kanadoje mažiau „getų“, nei JAV, tačiau, kaip sakė Giles – Vinipegas yra išimtis. Narkomanų gausa tiesiog stulbino ir fotografuoti klubo kertinį akmenį ar kelis likusius bažnyčios lietuviškus architektūrinius elementus reikėjo atsargiai.
Giles parodė ir dar dvi lietuviškas vietas, apie kurias nežinojau. Pirmoji – „Alekno Block“ paženklintas pastatas, kurį pastatė toks lietuvis Alekna. Kuo tik jis nebuvo – ir graborius, ir politikas. Ir labai kontroversiška asmenybė – net teistas už netinkamas laidotuves… Visa tai atsispindi Giles laikraščiuose.
Tyrinėdamas laikraščius Giles kartą rado ir žinią, kad 1967 m. Vinipego lietuviai, latviai ir estai Assiniboine parke pasodino medelių ratą Kanados šimtmečiui atminti. Giles pasišovė tuos medelius rasti. Pavyko – bet paieškos net su parko darbuotojų pagalba užtruko kelis metus. Medžiai nebuvo niekaip pažymėti, tad Giles šitą ištaisė savo pastangom: nupirko šalimais suolelį su medelių istoriją žyminčia atminimo lenta. Tą vietą irgi įtraukėme į www.tikslasamerika.lt žemėlapį.
Netikėtai didingas paminklas Lietuvai viename šalčiausių Kanados miestų
Iš Vinipego pasukome į rytus, ilgu ir vienišu keliu, kuriuo Giles pasakojo pats nevažiavęs. Iš pradžių planavome išvykti vakarop ir pernakvoti pakeliui – bet supratome, kad tai nebus paprasta, tad pernakvojome pas Giles ir kėlėmės anksti ryte. Prerijas pakeitė miškai, o už 700 kilometrų ant Aukštutinio ežero kranto laukė itin šaltomis žiemomis garsėjantis Thunder Bay miestas. Lietuvių bendruomenės net liekanų čia nebėra. Užtat stūkso lietuviškas paminklas, nustebinęs didybe. Betoninis stulpas su rūpintojėliu ant dirbtinės kalvos, priešais – akmuo su užrašu „Lietuva“, su Gedimino pilies ir Kauno laisvės statulos vaizdais. Tikėtumeis tokio kur didmiestyje, kur gyventa daugybės lietuvių… Paminklas stovi Tarptautiniame draugystės parke greta kitų tautų paminklų, bet yra bene įspūdingiausias iš jų visų!
Neradę jokių apie paminklą galinčių papasakoti senųjų lietuvių, vieną lietuvį ten visgi radome. Taip sutapo, kad 29 m. Matas Senkus – www.truelithuania.com skaitytojas ir mūsų klientas, kuriam padedame atsikurti Lietuvos pilietybę – jau 10 metų gyvena Thunder Bay, dirba matininku. Buvo netikėta su juo kalbėti lietuviškai – retai kada savo kalba galime kalbėti su jaunesniais už mus dipukų palikuonimis, juoba kalbėti apie viską, o ne tik simboliškai – galėjome net įrašyti lietuvišką interviu „Gabalėliai Lietuvos“ „Youtube“ kanalui.
Tądien į Thunder Bay iš Hamiltono atvyko ir jo tėvas Valentine Senkus, pats irgi jau gimęs Kanadoje. Papasakojo neraminančių žinių: Delhajaus lietuvių bažnyčia, kurią lankėme 2019 m., dabar uždaryta ir paversta gyvenamuoju namu, o kryžius išgabentas į Misisagos kryžių kalną. Tai – simbolinis momentas. Nes iki Delhajaus bažnyčios uždarymo dar daugumoje kada nors pastatytų lietuvių bažnyčių Kanadoje buvo laikomos lietuviškos Mišios, o dabar jau tik mažumoje. Hamiltono bažnyčia su įspūdingais Lietuvos karių vitražais, netekusi klebono, lietuviškas Mišias turi tik kartą per mėnesį, kai atvažiuoja kunigas iš Toronto. Tikriausiai Hamiltone nebeliks ir lietuvių klubo „Giedraitis“ – jo žemė parduodama, o vienintelis Kanadoje lietuvių restoranas Toronto „Lokys“ jau uždarytas. www.tikslasamerika.lt žemėlapyje ir www.gabaleliailietuvos.lt enciklopedija teko padaryti nemalonias korekcijas…
Po trumpo susitikimo – vėl į ilgą kelią, 700 km, 8 val. gryno važiavimo palei Aukštutinio ežero nuostabius krantus.
Iš Kanados į JAV pervažiavome Sault Ste. Marie miestelyje. Čia irgi būta lietuvių bendruomenės apylinkės – bet nepavyko rasti nei jokio kontakto, nei žinių apie lietuviškas vietas. Panašiai ir Sudburyje dar 300 km į rytus – tad ten neužsukome.
Pasukome į Mičiganą, kuriame laukė autentiška 1914 m. lietuvio ferma, įrašyta į NRHP visų JAV paveldo sąrašą, viena seniausių lietuvių organizacijų, savaitgalis Ateitininkų sendraugių šventėje ir dar daugiau.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Kanados prerijose:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Albertoje aprašas
2. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vinipege aprašas
3. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Tander Bėjuje aprašas
4. Tikslas – Amerika žemėlapis
