Škotija apipinta legendomis: jos Aukštumos (Highlands), Lochneso ežero pabaisa… Bet Škotijos lietuvybė irgi savaip legendinė: prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš visų Vakarų šalių tik JAV gyveno daugiau lietuvių, nei Škotijoje.
Aišku, skirtumas buvo didžiulis: JAV lietuvių būta ~300 000, Škotijoje – ~7 000. Ar pavyks rasti siūlo galų? „Gabalėliai Lietuvos: Europa“ ekspedicija kirto dar romėnų statytą Hadriano sieną ir atvyko į žalią, kaip ne keista, skaisčia saule pasitikusią Škotiją…
Susitikimas su Škotijos lietuviais Edinburge
Pažintį su Škotija netikėtai pradėjome nuo viduramžiškos jos sostinės – Edinburgo. Senųjų lietuvių ten nebūta, bet būtent aplinkui jo pilis – gyviausia šiuolaikinė Škotijos lietuvių bendruomenė, joje itin daug Škotijoje studijavusių ir/ar ten pasilikusių jaunų lietuvių.
Kaip visuomet, prieš ekspediciją rašau daugybei nepažįstamų užsienio lietuvių, kad tik neliktų jokios lietuviškos vietos, apie kurią dar nežinau. „Ar yra dar kas lietuviško?“ klausiau ir oficialiu Škotijos lietuvių bendruomenės el. paštu. Pirmininkė Daina Ramanauskaitė atsakė su siūlymu – „O gal galėtumėte Edinburge surengti paskaitą apie lietuviškas vietas?“.
Paskaita vyko iš Šv. Jokūbo škotų episkopalinės bažnyčios išsinuomotoje salėje. Po jos ten pat laukė lietuviškų šokių repeticija. Atėjo ir buvusių Amerikos lietuvių, dabar persikėlusių Škotijon: „Perbėgote visą mano gyvenimą“, sakė Edinburgo lietuvė, gyvenusi ne viename JAV mieste. Labai sužavėjo Dainos Ramanauskaitės užsidegimas – „Jūsų paskaita – vienas geriausių dalykų čia šiais metais“ – sakė. Labai smagu uždegti lietuviškomis vietomis naująją kartą!
Laiku atgal Glazge, lietuvių šachtininkų mieste
O mes pasukome į rytus, į Glazgą. Net sunku patikėti, kad tai – du tos pačios šalies miestai! Edinburgas toks poetiškai politinis ir turistinis, o Glazgas plaka prozišku pramonės, komercijos ritmu. Būtent aplinkui jo anglių šachtas dar XIX a. kūrėsi pirmieji Škotijos lietuviai. Būtent ten mūsų laukė imigranto iš Lietuvos anūkas Colin White, pas kurį ir nakvojome.
Su Colin susipažinome visai kitur. Suvedė pagrindinis mūsų darbas – pagalba atsikurti Lietuvos pilietybę, gaunant lietuvių kilmės liudijimą. Colin buvo mūsų klientas. Teisės į dvigubą pilietybę jis neturi, kadangi jo protėviai išvyko dar prieš Pirmąjį pasaulinį kartą – tačiau tai jo nesustabdė. Colin atsisakė Jungtinės Karalystės pilietybės ir tapo Lietuvos piliečiu! Gyventi liko Škotijoje (jau kaip užsienietis), bet daug lankėsi Lietuvoje, dėstė Marijampolės kolegijoje…
Mūsų teisės sritis ypatinga tuo, kad dažnai gali tapti kliento draugu, kadangi padedi jam atrasti svarbią jo šeimos istoriją, tai jam tampa maloniu prisiminimu… Taip skiriasi nuo skyrybų ar verslo advokatų!
Colin nuvežė į Glazgo Baltic gatvę, kur gyveno jo senelis. Pasakojo, kaip glaudėsi 12 žmonių viename „tenement“ kambaryje, tuose butuose nebuvo tualetų… Deja, tegalėjau viską įsivaizduoti: jei būčiau ten atvykęs vienas, išvis būčiau galvojęs, kad ta Baltic gatvė išvis naujai nutiesta, nes visi namai ten nauji. Viskas, kas sena, nugriauta. „Nusprendė tų daugiabučių neremontuoti, nugriauti“ – sakė Colinas, ir visam Glazge taip. Tik vieną dar radome stovintį – tą, kur gyveno Colino teta. Ir bažnyčia, kur ėjo Colino senelis Pijus Bujanauskas (pavardę į White pakeitė, kad būtų ištariamesnė) pasiliko: priešingai JAV, Didžiojoje Britanijoje jos negriaunamos. Bet tai niekad nebuvo lietuvių bažnyčia, net ar bent būta kunigo lietuvio niekas negalėjo pasakyti…
Tačiau Glazge lietuvių nebuvo *tiek* daug. Škotijos Mažoji Lietuva buvo prie Glazgo, Belshile, ir ten dar radome lietuviškų ženklų…
Belshile, Škotijos „Mažojoje Lietuvoje“
Iš visų „senųjų“ Škotijos lietuvių, koks trečdalis gyveno ~20 000 gyventojų šiandien glaudžiančiame Belshile…. „Kolonijos“ širdyje net Google Maps iki šiol randa „Scottish Lithuanian Social Club“ klubą. Bet ar jis veikia? Internetinis puslapis „miręs“, į mėginimus susisiekti atsakymų nesulaukiau. Net Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje straipsnyje „Škotijos lietuviai“ rašoma, kad klubas 2006 m. uždarytas…
Gilesnė paieška internete nuvedė prie teismo bylų: iš tikrųjų, dalis klubo narių klubą mėgino ~2007 m. uždaryti ir išparduoti. Tokia pažįstama istorija, tiek kartų jau girdėta Jungtinėje Karalystėje! Bet Belshilas – vienintelė vieta, kur klubą lietuviai apgynė!
Iš tiesų, atvykę radome jį atvirą. „Dirbame 5 dienas per savaitę, kaip daugelis klubų“ – pasakojo sutiktas Antanas Padriežas, dabar Anthony Patterson. Buvo beprasidedantis bingo. Ant sienų daug lietuviškų simbolių, vėliavų, Lietuvos didieji kunigaikščiai, Darius ir Girėnas. Pilna nuotraukų iš klubo istorijos: jo senas pastatas, kurį nugriovė statant žiedą, jo asmenybės, komitetai.
Antanas interviu papasakojo, kaip pavyko apginti klubą ir kas ketino jį parduoti. „Ten buvo keli „aktyvistai“, kurie tikriausiai norėjo pastatą parduoti nekilnojamojo turto vystytojams, kad statytų butus, išsidalinti pinigus. Jie sušaukė susirinkimą, kur sukvietė kažkokius narius, kurie niekada į klubą nevaikščiodavo, mes jų nepažinojome… Jie nubalsavo uždaryti klubą. Bet kiti tada protestavo, pasamdė advokatą, klubą apgynė“. Tiesa, grynai lietuviška veikla čia nuslopusi, nors, kaip pasakojo Colin, dar prieš keletą metų būtent šiame klube vyko Lietuvos ambasados konsulinė misija, kurioje jis pateikė prašymą tapti Lietuvos piliečiu. Bet smagu, kad klubas tebeveikia!
Bet kuo daugiau apie jį skaičiau, tuo geriau supratau, kad pirminis mano spėjimas, kad tai – senųjų lietuvių angliakasių klubas – ne visai teisingas. Antanas patvirtino: „Dauguma įkūrusiųjų buvo dipukai“. Pats Antanas „atstovauja“ abi bangas: jo tėvas buvo dipukas, atvykęs iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo, bet mama pirmosios bangos lietuvių kilmės. Būtent „galinga“ pirmosios bangos bendruomenė, dar tokia gyva ~1950 m., ir pritraukė į Škotijos užkampį bent kelis šimtus dipukų.
Dipukai išmirė ar išvažiavo į JAV, liko jų vaikai, anūkai, nors jaunos kartos, kaip visur Jungtinėje Karalystėje, nelabai lanko klubą – „Mūsų klientai prasideda nuo 70 m.“ – gal kiek perdėdamas sakė Antanas. Kaip ir kitur JK, nesutikome klube ir nė vieno naujo imigranto iš Lietuvos – jų keliai visai kiti, priešingai nei JAV, „senieji“ ir „naujieji“ atvykėliai nė kiek nesusiduria…
Karfino grotos lietuviški paminklai
Įstabiausias klubo palikimas – lietuviški paminklai Karfino grotoje. Šį krikščionišką parką 1920 m. pradėjo statyti streikuojantys angliakasiai – ir lietuviai. O 1985 m. ten pastatytas ir lietuviškas kryžius, 1988 m. – paminklas Aušros Vartų Marijai, dar vėliau paminklas Šv. Kazimierui… Virš to lietuviško kampelio nuolat plazda trispalvė – vienintelė Škotijoje!
Bet daugiausiai informacijos apie senuosius lietuvius radome Lanarkšyro archyve – jis turi kelis kruopščiai surinktus segtuvus apie lietuvius – su laikraščių iškarpomis, nuotraukomis. Ten atsispindi ir kova už Belshilo lietuvių klubą, visi garbūs vizitai…
Sutemo, o kelias dar laukė ilgas – rytiniu Škotijos krantu atgal iki Anglijos, kur su savo kemperiu stabtelėjome pernakvoti Lindisfarne, unikalioje saloje-pusiasalyje, kelias į kurią kas dieną du kartus atsiduria jūros dugne, o du kartus „stebuklingai“ iškyla… O paskui Prancūzija, paskui Vokietija, Belgija, visa eilė Europos šalių…. Bet apie tai jau – kituose straipsniuose.
