Po daugybės ilgų važiavimų lietuvių misionierių keliais Indijoje manęs laukė kitoks herojus, irgi jau įrašytas akmenyje. Antanas Poška. Jis į Indiją važiavo ne „skleisti Europos“, bet „pasisemti Indijos“. Lietuvą dar 1929 m. paliko motociklu su keliautoju Matu Šalčiumi. Tik Irane jų keliai išsiskyrė: jei Šalčius blaškėsi po visą pasaulį, Poška geram penkmečiui apsistojo Indijoje.
Mumbajaus universitete mačiau tuos pačius įspūdingus britiškai-indiškus pastatus, kuriais gėrėjosi ir aprašė Poška, ten studijavęs 1931-1933 m.
Bet akmenyje įrašytą Poškos pavardę išvydau jau kitame, Kalkutos universitete, kur jis dirbo mokslinį darbą. Bibliotekoje, kurioje įrengta jam atminimo lenta, pasitiko keli dėstytojai – „Ir daugiau lietuvių čia atvažiuoja“ – sakė – „Dabar biblioteka atidaryta ne tik studentams, visi gali pažiūrėti“. Iš pradžių maniau, kad atminimo lenta bus viena tarp daugelio, kokiame nors „Hall of Fame“ tipo kambary – tačiau Poška toj bibliotekos salėj taip pagerbtas vienintelis. Lenta parašyta trim kalbom: lietuvių, anglų ir bengalų.
Deja, skaitant apie Poškos gyvenimą apnikdavo liūdesys. Disertacijos jis taip ir neapsigynė – nes tada, kai Indija dar buvo Britanijos valda, ją būtų reikėję gintis Londone, Poška neturėjo pinigų ten vykti. 1936 m. jis grįžo į Lietuvą, o 1940 m. Lietuvą okupavo sovietai. Poška tada ėmė gelbėti knygas: iš pradžių nuo sovietų, paskui žydų knygas nuo nacių, slėpė ir pačius žydus (pripažintas „Tautų teisuoliu“), bet, Lietuvą vėl okupavus sovietams, buvo ištremtas. Daugelis jo darytų vertimų iš indiškų tekstų, kaip Bhagavadgitos, pražuvo, o kas išliko – sovietai neleido spausdinti net ir po to, kai Poška 1958-1959 m. paleistas iš tremties.
Tad „pirmasis Lietuvos indologas“ nepaskleidė Lietuvoje žinių apie Indiją tiek, kiek norėjo ir galėjo. Bet už pastangas buvo pripažintas po mirties – 2014 m. paskelbtas Kalkutos universiteto garbės daktaru, o 2015 m. atidengta jam atminimo lenta. Kolkatos universiteto dėstytojai didžiuodamiesi pasakojo apie jį, net jei pačiame universitete apie jį beveik jokių duomenų nelikę: bet tas faktas, kad kažkas iš tolimos Lietuvos dar tarpukariu (kai, paties Poškos žodžiais, kelionės buvo tarsi „katorga“) atvyko į Indiją, tyrė jos kultūrą, vertė jos šedevrus, bendravo su Indijos tautinio atgimimo šaukliais Mahatma Gandžiu ir Rabindranatu Tagore, savaime žavi indus, išvargintus milijonų kitų XX a. pradžios europiečių menkinančio požiūrio į Indiją, kai, net „gyvenimo ar darbo priversti“ atvykti į šią šalį, jie laikydavosi tarp kitų europiečių, susikūrę toje pačioje Kolkatoje tokias mažas Europos saleles.
Vieną vakarą Kolkatoje aplankėme karalienės Viktorijos memorialą, ant kurio kiekvieną vakarą projektuojamas filmas apie miesto istoriją. Filme padaroma išvada, kad Kolkata tiesiog pamišusi dėl „neapdainuotų didvyrių“: amžinos diskusijos „Tas miestelėnas gavo Oskarą už gyvenimo nuopelnus, bet kodėl tas kitas neapdovanotas, juk nuveikė nemažiau?“, „Tagorė gavo Nobelį, bet gi šis Kolkatos poetas buvo vertas Nobelio nemažiau…“.
Turbūt ir Poška – puikus tokio „neapdainuoto didvyrio“ pavyzdys: jo disertacija neišliko, istorijos vingiai sunaikino daug jo tyrimų, o ir kiti liko neišleisti. JAV universitetuose tokiam žmogui atminimo lentos nekabintų – „Kur publikacijos? Kur tyrimų poveikis pasauliui? Kas vien iš tų norų ir pastangų?“ – klaustų. Bet Kolkatoje – kitaip.
Tikiu, kad Poška labai džiaugtųsi ta atminimo lenta jo „antroje tėvynėje“ Indijoje!
