Londoną, būna, pavadina „trečiu Lietuvos miestu“ – esą tik Vilniuje ir Kaune daugiau lietuvių. Kažin, ar tai tiesa – bet bent jau šeštas Lietuvos miestas Londonas tikrai yra.
Tačiau mes ieškome ne lietuvių, o lietuviškų vietų: pastatų, paminklų. Kiek paliko Londono lietuviai Gabalėlių Lietuvos, kiek jų gyvuoja iki šiol? Tačiau iki Londono iš Škotijos laukė dar ilgas kelias, o pakeliui – Notingamo lietuvių kolonija.
Džiaugsmas Notingamo „Židinyje“
Stabtelėjimas Notingame pakeliui į Londoną kiek pataisė nuotaiką po visos eilės uždarytų Britanijos lietuvių klubų. Notingamo „Židinys“ tebeveikia nuo 1965 m. Tiesa, jo prasmė kito: jį įkūrė lietuviai marijonai, tiksliau, kunigas Matulis, kuris čia gyveno iki mirties. Čia buvo ir berniukų bendrabutis, jie mokėsi lietuvių kalbos ir kultūros, ir „Šaltinio“ leidykla, ir dar daug kas.
Dabar kunigo nebėra, tik kartą į mėnesį mišioms „Židinio“ koplyčioje atvyksta vienas dviejų Londono lietuvių kunigų. Bet XIX a. britiškame name įsikūręs „Židinys“ tebėra Notingamo lietuvių centras, kokio kiti Anglijos miestai nebeturi! Čia vyksta daug renginių, atvyksta garbūs svečiai ir ambasadoriai. O padėkoti už tai reiktų Dariaus ir Rūtos Furmonavičių šeimai. Greitai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo emigravę į Angliją, jie įsijungė į senųjų lietuvių organizacijų veiklą, o galiausiai, mirus kunigui Matuliui, tapo „Židinio“ kurstytojais ir sergėtojais, rūpinasi ir 64 kapų lietuvišku sektoriumi Notingamo kapinėse. Furmonavičiai dažni svečiai JAV ir man labai priminė Amerikos lietuvius: patriotiški, saugantys lietuviškas vietas, ginantys Lietuvos interesus – Darius Furmonavičius parašė ir knygą apie Lietuvos „įsijungimą“ į Vakarus ir įtaką jiems.
Pasukome į Londoną… Nakvynę ten gavome netikėtai: dar iki ekspedicijos Vilniaus prekybos centre „Ozas“ priėjo Rita Narašlevičienė, sakė žiūrinti mūsų „Youtube“ kanalą „AŽ kelionės„, kvietė, jei kada būtume Londone, apsistoti. „Taip, kaip tik planuojame ten ekspediciją“ – sakėme. Pasirodo, Rita lanko Šv. Kazimiero lietuvių parapiją, kurioje kaip tik turėjo būti mūsų paskaita… Su „Gabalėliais Lietuvos“ daugybė tikėtų ir netikėtų pažinčių!
Londono katalikų bažnyčia ir trys ją kūrusios lietuvių bangos
Londonas – unikalus miestas Europoje tuo, kad čia būta visų trijų lietuvių imigrantų bangų. Šv. Kazimiero bažnyčią, kaip ir JAV lietuvių parapijas, įkūrė „pirmoji banga“, prieškario lietuviai: statyta dar 1912 m. Tiesa, „pirmabangių“ Londone buvo tik gal 2000, tad bažnyčia nedidelė ir, į vidudienio Mišias atėjus kokiems 80 žmonių, jau atrodė jaukiai pilna.
Po Mišių – mano paskaita apie lietuviškas pasaulio vietas, susidomėję klausytojai, arbata gretimoje kavinukėje, kur nuo sienos žvelgia parapiją kūrusių kunigų bei čionykščio kunigo Juozapo Montvilos, nuskendusio kartu su „Titaniku“, veidai.
Deja, kitur Londone optimizmo mažiau.
Vienos didingos lietuviškos vietos prarastos skausmingai, kaip Headley Park „Sodyba“, apie kurios pardavimą ~2014 m., atrodo, girdėjau tiek skirtingų istorijų, kiek Brtianijoje sutikau ilgiau gyvenančių lietuvių – bet visus juos dalijantis prisiminimais apie tą nuostabią lietuvišką erdvę apimdavo liūdesys, pyktis ar kitos neigiamos emocijos. Tiek lietuvių šiandien mėgina ten nueiti, prisiminti jaunystės šventes, kad dabartiniai savininkai net pakabinę lietuvišką užrašą „Praėjimo nėra“…
Kitas lietuviškas Londono oazes jau nebe visi ir prisimena – gal tik tie, kurie imigravo seniausiai, dar 2000 m. ar anksčiau. Pavyzdžiui, didingus dipukų laikų Lietuvių namus (Lithuanian House) prabangiame Noting Hilo rajone ar Lietuvių socialinį ir sporto klubą. Ant pirmojo neradome jokių lietuvybę menančių ženklų, ant antro tebelikęs „LITH HALL“, bet tik tiek.
Paradoksas – JAV dažniausiai visų pirma prarandamos lietuvių bažnyčios, nes dėl jų likimo sprendžia nelietuviai vyskupai – tuo tarpu lietuvių klubai lieka ilgiau. Tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje kaip tik išsilaikė beveik vien tai, kas priklauso bažnytinėms institucijoms – gi beveik visi klubai, priklausę patiems lietuviams, uždaryti, parduoti…
Tiesa, ir bažnytinių Britanijos lietuvių institucijų veikloje beveik nebelikę dipukų, o pirmabangių niekas ir nebeprisimena: lietuvybė Jungtinėje Karalystėje dažnai baigiasi jau su antra karta.
Į Lietuvos ambasadą ir į unikalias lietuvių kapines
Apvažiavome ir simboliškai „Lithuanian House“ vadinamą Lietuvos ambasadą – vieną didžiausių pasaulyje – ir buvusias Lietuvos pasiuntinybes. Pirmąją tarpukario, taip pat tą, kur veikė sovietų okupacijos laikais. Ant gyvenamųjų namų, kur jos veikė, Lietuvos nebeprimena niekas, bet istorija ten graži. Vincas Balickas, atvykęs čia dirbti 1938 m., 1967 m. mirus Lietuvos pasiuntiniui Broniui Kaziui Balučiui, tapo pasiuntinybės „galva“. Didžioji Britanija niekad nepripažino Lietuvos okupacijos, bet Balicką britų spauda „traukė per dantį“ – „Dingusios valstybės paskutinis pasiuntinys“. Bet juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis – Balickas sulaukė Lietuvos nepriklausomybės 1990 m. ir, būdamas 86 m., tapo jos ambasadoriumi! Retam tarpukario diplomatui taip pasisekė…
Dabar Balickas ir Balutis guli greta – lietuviškame kampelyje Šv. Patriko kapinėse. Toks Britanijos unikalumas – niekur kitur Vakarų Europoje nėra lietuviškų kapinių zonų, o Anglijos dipukai tokias įkūrė net trijuose miestuose. Londoniškėje – ir paminklas už Didžiąją Britaniją Antrajame pasauliniame kare žuvusiems lietuviams, ir iš Headley Park Sodybos atgabentas koplytstulpis, dėl kurio lietuviškų simbolių gausos kadaise net „ietys laužytos“ – „Argi ant koplytstulpio tinka rūpintojėlis?“.
Kapais rūpinasi trečiabangiai, vedami Larčenkų šeimos. Kartu su jais važiavome ir į Headley kapines netoli buvusios „Sodybos“ – ten palaidoti Sodybos senelių namuose gyvenę senoliai ar tiesiog mylėję Sodybą. Lietuviško kampo nėra, bet Larčenkams rūpi kiekvienas kapas: kartu atradome dar vieną, beveik užaugusią, lentelę, o po žole tikriausiai jų yra ir daugiau…
Lietuvių sekmininkų bažnyčia ir Perkūno statula
O ar ką Londone jau sukūrė kone 100 000 atvykėlių iš Lietuvos, čia įsikūrusių jau dažniausiai prieš 10 ar 20 metų? „Atvykite į Londono lietuvių krikščionių bažnyčią“ – kartą sulaukiau el. laiško iš Alekso Dubinsko. Klaidingai maniau, kad, tikriausiai, kaip įprasta kur nėra senų lietuvių parapijų, ta bažnyčia – tai tik sekmadieninės patalpos kokioje išnuomotoje salėje… Pasirodo, jau nuo 2014 m. ji turi savo pastatą! Tai apskritai pirmoji savo pastatą įsigijusi trečiabangių bažnyčia – visos kitos – katalikų ar liuteronų – įkurtos pirmabangių ar dipukų…
Lietuvių krikščionių bažnyčia – sekmininkai, o jos širdis – Ditkevičių šeima. Pastorė Vilma Ditkevičienė sakė pašaukimą sekti Jėzumi pajutusi dar Lietuvoje, emigravusi į Britaniją ėjo pas baptistus, paskui – Elim sekmininkus. Ten ėmė vaikščioti ir daugiau lietuvių, Ditkevičiai jiems vertė angliškus pamokslus. 1997 m. tie lietuviai jų namuose rinkosi į maldos grupę, kuri išaugo į atskirą bažnyčią… Vaizdas tikrai įspūdingas: didelė salė (susirenka ir 150 žmonių), kitame rajone – lietuviškas darželis (~45 vaikai), lituanistinė mokykla, reabilitacijos centras priklausomybių turintiems lietuviams… Moderni bažnyčia populiari tarp jaunimo, daug kas klauso jos pamokslų nuotoliu, jie filmuojami ir įrašomi „galinga“ technika, sinchroniškai verčiami į anglų ir rusų kalbas…
Ilgas pokalbis su Ditkevičiais buvo paskutinis Londone. Pasukome į pietus, Doverį, iš kur plaukėme į Prancūziją… Tačiau dar laukė paskutinė, „mistiškiausia“, stotelė pačioje garsiųjų baltųjų Doverio uolų viršūnėje. 2023 m. per visą Anglijos spaudą nuvilnijo pasakojimas apie ten paslaptingai atsiradusį paminklą lietuvių dievui Perkūnui. Anonimas jo autorius pramintas „lietuvių Banksiu“, nes paliko paminklą niekam nežinant, tačiau savivaldybei Perkūno „totemas“ patiko taip, kad nusprendė prašyti leidimo statybai atbuline tvarka…
Bet, kaip dažnai su tom „viral“ naujienom, žinių srautas dingo taip greit kaip atsiradęs… O gal Perkūną visgi nugriovė, pavogė? Tikslią jo vietą sužinoti buvo sunku: daug kas ambasadoje ar Kazimiero bažnyčioje apie jį buvo girdėjęs, bet niekas iš kalbintų pats ten nebuvo, nurodyti tikslios vietos negalėjo. Ją apytiksliai supratau paanalizavęs Perkūno nuotraukas spaudoje, palyginęs su žemėlapiais. Ir leidomės į kelią…
„Pirmas šūvis“ buvo ne visai taiklus, bet apsidairęs nuo aukštos uolos ir priartinęs vaizdą telefono kamera, pamačiau panašų stulpą anapus įlankos. Apsisukome ir „stabą“ netrukus priėjome. Įspūdinga vieta – vėjas, aukštos uolos, bangos toli apačioj… Sakoma, Perkūnui paliekamos ir aukos, gal kas ten daro apeigas. Gal tai tik bulvarinės spaudos „antis“, bet toje gamtos didybėje tikrai tiktų jį garbinti!
Per Prancūziją į Vokietiją
Atėjo laikas keliauti tolyn… Stabtelėjimas Doveryje susirašyti visa surinktą informaciją, keltas iš Doverio į Kalė Prancūzijoje, ilgas naktinis važiavimas iki Paryžiaus, kad kitą dieną “užlopytume kai kurias spragas”, ko nespėjome per praeitą vizitą.
Monmoresi bažnyčia, kur radau 8 Vyčius garbioms po pralaimėtų sukilimų prieš carą iš Rusijos valdytos Lietuvos ir Lenkijos pasitraukusioms šeimoms, atminimo lenta kunigui Petrošiui Šv. Augustino bažnyčioje, kur jis laikydavo Mišias Paryžiaus dipukams, grafiko Žibunto Mikšio kapas garsiajame Paryžiaus Perlašeze…
Ir vėl į kelią – 750 kilometrų į rytus pro Nansi miestą, kur dar daugiau Vyčių: juk Lotaringijos kunigaikštystę, kurios sostinė Nansi, gavo valdyti Lenkijos-Lietuvos vadovas Stanislovas Leščinskis, kai 1736 m. neteko “mūsų” sosto. Bet Lenkiją ir Lietuvą prisiminė: tiek jo sukurtoje UNESCO pasaulio paveldu pripažintoje Nansi centrinėje Stanislovo aikštėje, tiek ant bažnyčios, kur laikinai ilsėjosi karaliaus, tapusio “tik” kunigaikščiu, palaikai, puikuojasi ir Lenkijos, ir Lietuvos herbai…
Kita stotelė – Strasbūras, kur dar nuo ~1990 m. veikia unikali Lietuvos draugų organizacija (nariai – prancūzai, bet leidžia net žurnaliuką apie Lietuvą), ten pasodintas ąžuoliukas Lietuvos nepriklausomybei (jau darosi ąžuolu), o vietos lietuvė Jolita Šilanskienė parodė ir tai, kuo labiausiai didžiuojasi: freską Šv. Petro bažnyčioje, kur visos tautos (paskutinė – Ligavia vadinama Lietuva) eina iki krikščionybės.
Ir pagaliau – Vokietijos siena. Vasario 16-osios gimnazija, analogų pasaulyje neturinti lietuviška mokykla-internatas, įsikūrusi pilyje taip toli nuo Lietuvos…
Po visų tų kartais išblukusių Vyčių paieškų paminkluose ir fasaduose buvo atgaiva rasti vieną gyviausių lietuvybės oazių Vakarų Europoje! Bet apie tai jau – kitame straipsnyje.
