Tikroji ekspedicija lietuviškais Europos keliais prasidėjo rugsėjį. Nes tada visi grįžta iš vasaros atostogų – nuo daug papasakoti galinčių senųjų aktyvistų iki pasiklausyti apie pasaulio Gabalėlius Lietuvos norinčių lietuviškų mokyklų mokinių.
Bet taip sutapo, kad Paryžių lankėme ir vasarą – palaikėme Lietuvos sportininkus olimpiados metu. Tarp varžybų, į kurias pavyko gauti bilietus, ištisas pora dienų praleidome su Linu Maknavičiumi – didžiausiu lietuvybės Prancūzijoje tyrinėtoju ir žinovu. Jis emigravo į Prancūziją jau labai seniai, dirba IT srityje – tačiau, priešingai daugybei „naujų imigrantų“, itin susidomėjo, kas lietuviško jo naujojoje šalyje būta iki tol.
Kodėl ant Paryžiaus rūmų šitiek Vyčių?
O lietuviškų vietų senumu Paryžius – vienas didžiųjų Europos civilizacijos centrų – turi mažai konkurencijos. „Iš pradžių susidomėjau lietuvišku paveldu išgirdęs apie šį laikrodį“ – sakė Linas, rodydamas į pačiame Paryžiaus centre, Ile de la Cite saloje, ant Consiergerie rūmų-teismo-kalėjimo kabantį senovinį laikrodį su Lietuvos Vyčiu ir Lenkijos herbu – „Tai gali būti seniausias Vytis, išlikęs anapus buvusios Abiejų Tautų Respublikos ribų – nors, tiesa, dabar gal Saksonijoje, Vokietijoje, rastas dar senesnis“. Laikrodį čia pakabino Henrikas Valua dar XVI a., o ant jo lotyniškai parašyta, kad davęs dvi karūnas (Lenkijos-Lietuvos ir Prancūzijos), Dievas duos ir trečiąją (danguje). Atminimo plokštė, primenanti, kaip Henrikas Valua pasirašė „pacta conventa“ su Lenkijos-Lietuvos didikais, yra net Paryžiaus Dievo Motinos katedroje… „Bet nežinome, ar po gaisro ji išliko, laukiam, kol katedrą vėl atidarys“ – sakė Linas, rodydamas savo surinktą medžiagą, sudėstytą į lapus. Juos Linas naudoja vesdamas ekskursijas lietuviškuoju Paryžiumi besidomintiems lietuviams.
Tiesa, tos ekskursijos paliečia tik „ledkalnio viršūnę“ – tai, kas centre, pasiekiama pėsčiom. O juk Paryžiaus gabalėliai Lietuvos taip plačiai pasklidę po oficialų didmiestį ir ištįsusius jo priemiesčius, kad net automobilis ir olimpinių žaidynių ištuštintos gatvės nepadėjo visko aplankyti per vieną dieną – su Linu susitikome dar du kartus.
Lietuviški Paryžiaus ženklai – iš pačių įvairiausių epochų. Pavyzdžiui, iš XIX amžiaus, kuomet po nepavykusio 1831 m. sukilimo prieš carą į Paryžių pasitraukė nemaža dalis Lenkijos ir Lietuvos elito, liko visa eilė Vyčių bareljefų tos „Didžiosios emigracijos“ pasistatydintų rūmų ar viešųjų pastatų fasaduose, Lietuvos šventųjų paveikslų kopijų Paryžiaus bažnyčiose. „Šiame pastate su Lenkijos ir Lietuvos herbais veikė lenkiška mokykla, o jos pirmasis direktorius buvo lietuvis“ – pasakojo Linas Maknavičius – „O didžiausias Vytis išlikęs Lambert viešbučio kiemo fasade, ten 1843 m. Lenkijos ir Lietuvos emigracijos politinį centrą įkūrė Čartoriskių giminė, kurios herbas beveik identiškas Vyčiui. Deja, pastatą nusipirko iš pradžių Kataro emyras, dabar Prancūzijos milardierius Xavier Niel, ir patekti į kiemą nebeišeina“. Paryžiaus lietuviško paveldo likimas toks priešingas visokių Amerikos didmiesčių „getų“ lietuviškoms vietoms: ten rajonai tapę tokiais blogais, kad niekam tų pastatų nereikia, jie apleidžiami. O Paryžiaus centre viskas šitaip „aukso vertės“, kad superka turtingiausi planetos žmonės. Bet rezultatas panašus: eilinis žmogus dalies lietuvių paveldo nebepamato… Belieka viltis, kad Xavier Niel, kaip žada, Lambert viešbutyje įkurs kultūrinę draugiją.
Dar daugiau XIX a. Vyčių Paryžiaus Monmoresi priemiestyje. Vien jo bažnyčioje aptikau aštuonis – penki jų pagerbia Adomą Čartoriskį, tą „Didžiosios emigracijos“ sielą, vienas toks netipinis, su Gedimino stulpais…
Garsių XX a. Lietuvos menininkų kapų beieškant
Kai Lietuva pagaliau 1918 m. tapo nepriklausoma, Prancūzija tebebuvo viena valstybių, turėjusių lemiamą galią Europos (ir Lietuvos) likimui. Tai primena didžiulė tarpukario Lietuvos pasiuntinybė: senovinis pastatas netoli centro, pažymėtas Gedimino stulpais. „Šioje nuotraukoje matosi, kad dar 1960 m. kabojo ir Vytis“ – parodė L. Maknavičius – „Bet tada sovietai kažkaip nuėmė, nors pastatas – paveldo dalis…“. Toks liūdnas pastato likimas: 1940 m. Lietuvą okupavo TSRS, o Paryžių užkariavo naciai. Tuo metu sovietai su naciais draugavo, tad, sovietams pareikalavus, naciai ir vietos kolaborantai uždarė Lietuvos ambasadą ir pastatą perdavė sovietams. Ambasada ir po 1990 m. liko rusų valdžioje ir – likimo ironija – dar neseniai anapus sienos su Gedimino stulpais veikė propagandinio „Sputnik“ kanalo prancūziškasis štabas.
„Rusai mėgino pastatą parduoti, bet negalėjo, nes neturi dokumentų, juk įsigijo nelegaliai“ – pasakojo L. Maknavičius. Bet lietuviams irgi nesutiko grąžinti, tad, nenorėdama pykdyti rusų, Prancūzijos valdžia 2002 m. netoli davė kitą pastatą. Panašų, didelį, seną, tad dabar tai viena gražiausių Lietuvos ambasadų. Ir ji irgi jau papuošta Gedimino stulpais – jais per rekonstrukciją paženklinti metaliniai ambasados vartai. Ir senosios pasiuntinybės vėliava kabo jos viduje – ją išsaugojo Lietuvos diplomato Antano Liutkaus sūnus Perkūnas Liutkus. O buvusią pasiuntinybę bent simboliškai įprasmino netoli jos Lietuvos sodu pavadintas parkelis.
1944 m. Lietuvą vėl okupuojant sovietams, Paryžiuje lietuvių vėl pagausėjo. Dipukų čia buvo ne daugiau 500, bet tarp tų, kurie pasiliko „meno ir meilės mieste“, itin daug buvo įtakingų ir meniškų, jie prisijungė prie jau seniau Paryžiuje gyvenimus kūrusių intelektualių ar svajingų sielų. „Tų „dinozaurų“ gyvų beveik nelikę“ – sakė Linas Maknavičius. Užtat su juo apvažiavome svarbiausiųjų kapus įvairiose didingose Paryžiaus kapinėse. Grafikas Žibuntas Mikšys palaidotas garsiąjame Perlašeze, kur ir Edita Piaf, Marselis Prustas, Oskaras Vaildas, Žoržas Bizė, Džimas Morisonas, Frederikas Šopenas… Miesto šiaurėje ilsisi vienas žymiausių išeivijos dailininkų Vytautas Kasiulis (tiesa, perlaidotas Lietuvoje) ir litvakas filosofas Emanuelis Levinas, kurio garbei Paryžiaus centre pavadinta ir aikštė. Miesto pietuose amžino atilsio atgulė diplomatas Jurgis Baltrušaitis ir jo sūnus menotyrininkas (irgi Jurgis), o taip pat dailininkas Mstislavas Dobužinskis. Jis rusas ir palaidotas rusų kapinėse – bet buvo Lietuvos pilietis, pasitraukęs iš Sovietų Rusijos gyveno tarpukario Lietuvoje, tapė Lietuvą, kūrė scenografijas Kauno teatrui. Nors 1957 m. mirė Niujorke, paprašė, kad palaikai būtų atvežti į „meno miestą“ Paryžių. Tose pat kapinėse ilsisi ir sovietų režisierius Tarkovskis bei kiti įžymūs žmonės: jų tiek, kad priėjęs gidas pasisiūlė pravesti ekskursiją. Ir vis tiek Dobužinskio kapas lentoje prie įėjimo pažymėtas tarp svarbiausių.
„Bet internete anksčiau nė nebuvo informacijos, kad jis čia palaidotas, tik kad parvežtas Paryžiun“ – pasakojo Linas Maknavičius – „Iš pradžių galvojau, gal jo kapas menininkų Perlašeze, Monparnase, bet neradau ten. Kadangi buvo rusas, nutariau patikrinti šias kapines ir radęs paskleidžiau šią žinią“.
Kartais „Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijose patys turime taip spėlioti ir ieškoti – bet Paryžius jau turi savo lietuvį, kuris viską, ką galima, ištraukė iš „istorijos miglų“…
Oskaras Milašius – vienas labiausiai užsienyje pagerbtų lietuvių
Bet didžiausią ženklą po savęs Paryžiuje – ar, tiksliau, turtingame jo priemiestyje Fontenblo – paliko tarpukario Lietuvos diplomatas ir poetas Oskaras Milašius. Kai vėl susitikę su L. Maknavičiumi nuvykome į Fontenblo, ten radome ne tik Oskaro Milašiaus kapą, bet ir paminklą jam, ir jo garbei pavadintą aikštę, ir net dvi atminimo lentas. Retas užsienio lietuvis šitaip pagerbtas!
„Statulą statė Oskaro Milašiaus draugija, aš – jos valdybos narys, bet dauguma narių – prancūzai, mylintys poeziją“ – pasakojo Linas Maknavičius. Nes O. Milašių sunku priskirti vienai kuriai tautai: jis buvo kilęs iš sulenkėjusių Lietuvos kilmingųjų giminės, tačiau 1918 m. Lietuvai tapus nepriklausomai, tapo jos pasiuntiniu Paryžiuje (dabar atitiktų ambasadorių), persisėmė savo protėvių kultūra ir išmoko kalbos. Tačiau vis tiek eiliavo tik prancūziškai, Prancūziją laikė pasaulio civilizacijos švyturiu. Kaip taikliai parašyta atminimo lentoje ant viešbučio, kuriame leisdavo laiką 1930-1939 m.: „Prancūzų rašytojas ir poetas, Lietuvių diplomatas ir paukščių mylėtojas Oscar Vladislas de L. Milosz“…
Paryžiuje lietuvių niekad nebuvo tiek, kad turėtų savo bažnyčią, bet senoje didingoje Šv. Augustino bažnyčioje jie faktiškai turi savo koplyčią. Prie jos pakabinta atminimo lenta ilgamečiam kunigui Jonui Petrošiui. Nuo 1955 iki 2004 m. (49 metus!) metų buvęs Paryžiaus lietuvių dvasine siela jis mirė, bet Paryžiaus lietuviams pasisekė: vietinėje lenkų parapijoje dirba kunigas iš Punsko, jis moka ir lietuviškai, tad lietuviškų mišių tradicija toje požeminėje koplyčioje liko, ir šiemet Olimpiados proga jos vyko. Dabar jau susirenka daugiausiai naujieji imigrantai – nors jų palyginus nedaug, lietuviška dvasia Paryžiaus neapleidžia. Juk Paryžiuje lietuviškus ženklus ne lietuvių kiekybė, o asmenybių didumas. Asmenybės, kaip L. Maknavičius, tuos ženklus ir saugo bei atranda.
Kita stotelė laukė visai kitokia. Anglija, kur lietuvių kiekiai didžiausi pasaulyje už Lietuvos ribų, nusileidžia nebent JAV. Deja, kai kurios lietuviškos vietos į praeities miglas ten nuskendusios daug labiau, nei Paryžiuje…
