Apsukę milžinišką ratą aplink šiaurės Argentiną, grįžome į jos (ir lietuvybės joje) širdį – Buenos Airių didmiestį ir jo apylinkes.
Čia laukė ir puikiai organizuoti susitikimai-paskaitos didžiausiose Pietų Amerikos lietuvių organizacijose, ir kelionės į nutolusias, mažai žinomas lietuviškas vietas, kur aiškinomės, kas sunyko, o kas išliko ir ką verta įtraukti į www.gabaleliailietuvos.lt enciklopediją. Kadangi į šiuos kraštus grįžome po 4 metų, buvo įdomu ir savo akimis išvysti, kas pasikeitė.
Sugrįžimas į Rosariją
Rosarijuje neplanavau sustoti ilgam – šio miesto lietuviškas vietas jau tyrinėjome 2019 m. – tačiau vietos lietuvis Mario Kalainis pakvietė Rosarijo lietuvių klube surengti paskaitą apie lietuviškas Lotynų Amerikos vietas.
Ech, kaip smarkiai skiriasi įspūdis apie vietą priklausomai nuo to, kada ją lankai! 2019 m. Lietuvių klubą lankėme su dabar jau amžiną atilsį Lietuvos garbės konsulu Ruben Repšys tokiu metu, kai ten nebuvo veiklos. Trupantis pastatas tada atrodė liūdnokai – pradėtas ir nebaigtas remontas, nes gauta parama supirktos statybinės medžiagos, o pesas tada nuvertėjo, darbams pinigų neliko…
Bet remontai, nors iš lėto, tęsiasi. Ir pilnas žmonių lietuvių klubas atrodė daug jaukiau. Ypač kai su ne vienu jų galėjau kalbėti lietuviškai. Vienas jų – Kristijonas Plungys – išmoko kalbą iš senelio, kuris mirė jam esant 12 metų. Taip puikiai kalba, kad iš pradžių galvojau, kad jis – imigrantas iš Lietuvos…
Kiti Rosarijo lietuviai lietuviškai išmoko Vasario 16 gimnazijoje Vokietijoje. Jos moksleiviai, net ir tik metus ten praleidę – daugelio Pietų Amerikos lietuvių bendruomenių sielos, taip pat ir Rosarijo lietuvių klubo, jo ką tik atgimusio lietuviškų šokių kolektyvo. Gaila, kad ta gimnazijos programa silpnėja – iš Rosarijo lietuviai į Vasario 16 d. nevyksta jau ilgai. Pasak Mario Kalainio, „Vasario 16 d. gimnaziją bandė pakeisti mokyka „Lietuvių namai“ Vilniuje – bet kai Rosarijo lietuviai išvyko ten, tai grįžo mokėdami rusiškai, o ne lietuviškai“. Mat „Lietuvių namuose“ daugelis moksleivių yra iš buvusios Sovietų Sąjungos šalių, tarpusavy jie kalba taip. O būtent kaip kalbama tarpusavy ir yra svarbiausia – ne Vasario 16 d. gimnazijos pamokose Argentinos lietuviai taip puikiai lietuviškai išmoko, o dėl to, kad su visais aplinkiniais moksleiviais jie ir galėdavo susikalbėti tik lietuviškai. Nes vieni bendramoksliai buvo iš ispanakalbių šalių, kiti – iš portugalakalbių, anglakalbių, prancūzakalbių. Jokios kitos bendros kalbos nebuvo – tik lietuvių. Atsidūrus tokioje „immersive“ aplinkoje pakanka metų tam, ko visokias pamokas lankantys per gyvenimą nepasiekia! Labai svarbu, kad vėl atsirastų užsienio lietuviams lengvai pasiekiama tokia aplinka – antraip kitose kartose neliks ne tik mokančių lietuviškai, bet mažiau ir buriančių lietuviškas veiklas.
Tiek laiko kuriant www.gabaleliailietuvos.lt projektą vis dažniau būna, kad jau nebe aš ieškau kas galėtų papasakoti apie lietuviškas vietas, bet mane susiranda užsienio lietuviai. Roxana Rodriguez dabar gyvena Ispanijoje, bet pasiūlė susitikti su jos mama Nijole – jos namuose radau daug dokumentų, pasakojančių apie Rosarijo lietuvių bendruomenės ir bažnyčios veiklą. „Daug žmonių eidavo ir į lietuvių bažnyčią, ir į klubą; bet klube buvo radikalesnių kairiųjų, kurie iš principo neidavo į bažnyčią, ir taip pat bažnyčios patriotiškoje bendruomenėje buvo tokių, kurie klubo privengė ar žiūrėjo į jį kaip į socialistinį“ – pasakojo mums. Rosarijuje išgirdome, kad būta ir dar vieno lietuvių klubo – „Aušros žvaigždė“ – jis buvo seniausias, bet jau seniai virto dulkėmis.
Vilniaus Marija Luchane ir tik laivu pasiekimas viešbutis „Lietuva“
Aplankę Rosarijo lietuvių bažnyčią (mišios – nelietuviškos, bet ji puikiai veikia, paženklinta lietuviškais simboliais), gretimą Lietuvos Respublikos mokyklą, tos parapijos kunigo ir žymaus Argentinos egzorcisto Margio vardu pavadintą gatvę, Lietuvos gatvę, išvykome artyn Buenos Airių – bet dar laukė kelios stotelės pakeliui.
Pirma jų – Luchanas, „švenčiausia Argentinos vieta“. 2019 m. lankydamas lietuvių muziejų Eskelyje, toli Argentinos pietuose, radau ir nuotrauką su atminimo lenta Lietuvos nepriklausomybės 50-osioms metinėms, kuri, kaip ten rašyta, pakabinta Luchano bazilikoje.
Deja, kaip sakė Luchano gidas, lenta nukabinta per 2003-2015 m. rekonstrukciją ir yra sandėlyje. „Vėliau visas tokias lentas sudėsime į specialų muziejų, kuris bus įrengtas vienuolyne greta“ – žadėjo. „Kada bus?“ – klausiu. „Gal po metų“ – sako. Suprantu, kad, argentinietiškais tempais, greičiausiai geriausiu atveju po dešimtmečio…
Užtat mus nuvedė prie kitos lietuviškos vietos, rekonstrukcijos metu atsiradusios Katedros požemiuose. Aušros Vartų Marijos paveikslo kopija su aprašymu. Tuose požemiuose – garsiausios Marijos iš viso pasaulio, Gvadalupės mergelė iš Meksikos, Kakupės mergelė iš Paragvajaus ir t.t.
Iš Luchano laukė apie 2 val. kelionė iki vienos paslaptingiausių lietuviškų Argentinos vietų – apleisto viešbučio „Lietuva“, paženklinto Gedimino stulpais. Tiksliau, 2 val. vien automobiliu – bet keliais „Lietuvos“ nepasieksi. Mat ji stūkso La Platos deltoje – vienoje didžiausių pasaulyje – kur, tarsi kokioje Venecijoje, keliaujama tik laivais.
Bet kur laivą rasti? Po kelių pokalbių Viža Paranasito miestelyje (artimiausiame, į kurį gali nuvažiuoti), gavome miestelio gaisrininko kontaktus, kuris mus ir nuplukdė mus prie „Lietuvos“, pakeliui rodydamas namus ant polių ir namus, kuriuos nuolat apsemia potvyniai, o gyventojai tuo metu keliasi į antrą aukštą. Martinezo upės vanduo vis dar buvo pakilęs, tad į „Lietuvą“ galėjome pažvelgti tik iš tolo. Atrodo, ji dar priklauso lietuvių palikuonims, bet nebenaudojama. Praėjo laikai, kai apylinkėse gyveno, ūkininkavo daug lietuvių, savo produkciją išgabendami laivais. Praėjo ir laikai, kai lietuviai iš Buenos Airių čia plaukdavo poilsiauti – 4 val. praleisdavo laive iš miesto. Bet įspūdingas „Lietuva“ pastatas išliko, vietiniai jį žino, jis įtrauktas į pasakojimus apie Viža Paranasito lankytinas vietas, o dabar bus įtrauktas ir į www.gabaleliailietuvos.lt svetainę.
Dvi savaitės Buenos Airėse ir Berise
Po kelių tūkstančių kilometrų žiedo grįžome į Buenos Aires. Lietuviškos vietos čia jau seniai sudėtos į www.gabaleliailietuvos.lt , bet malonu sugrįžti, pažiūrėti, kas pasikeitė, padaryti kokybiškesnes nuotraukas geresniu fotoaparatu.
Aplankėme abudu lietuvių klubus – tarpukario architektūros „Lietuvių centrą“ ir „Susivienijimą lietuvių Argentinoje“. Į kalėdines Mišias ėjome Aušros Vartų lietuvių bažnyčioje – tiesa, Mišios ten nebe lietuvių kalba, bet trispalvė tebekabo, tebepuošia lietuviški vitražai, simboliai, Aušros vartų bareljefas virš įėjimo.
Buenos Airių Susivienijime lietuvių Argentinoje ir Beriso lietuvių klube „Nemunas“ skaičiau ir paskaitą apie lietuvišką paveldą Lotynų Amerikoje.
Berise padedami Chuano Ignacijaus Kalvelio atradome ir daugiau lietuviškų vietų – ant buvusios skerdyklos, kur dirbo daugelis lietuvių vyrų – ir freskos su lietuvėmis šokėjomis, Lietuvos vėliavomis. Daug lietuvių nuotraukų, daiktų atsikliuvo Beriso miesto muziejuje. Nustebino, kad į susitikimą su mumis atėjo net 30 žmonių, kokia pusė mūsų amžiaus ar jaunesni. „Nemunas“ tvirčiausiai iš visų Argentinos lietuvių organizacijų perduoda lietuvybės vėliavą ateinančioms kartoms. Kaip sakė Chuanas, iš 10 Argentinos lietuviškų šokių kolektyvų, 4 priklauso „Nemunui“, o į 2024 m. dainų ir šokių šventę Lietuvoje iš „Nemuno“ ketina važiuoti gal 60 žmonių, gal 20 jau turi bilietus…
„Iš pradžių svarbu sudominti, kad tiesiog ateitų, kad jaustųsi čia gerai – o tada jau susidomi ir šokiais, paskui kai kurie ima mokytis kalbos. Svarbu neužversti reikalavimais iš karto, nesudaryti įspūdžio, kad klubas priklauso vyresniems, o jaunimas ten tik svečiai“ – Chuanas pasakojo, kaip jam pavyksta sudominti jaunąją kartą lietuvybe. Jo nuopelnai neapsiriboja Berisu – tarp jų, turbūt, ir Tandilio „Laisva Lietuva“, ir gal net Rosarijo lietuvių šokių kolektyvas, nes tas kolektyvas buvo išnykęs, o atgimė po to, kai į Rosariją neseniai nuvažiavo šokti „Nemunas“. Pats Kalvelis neorganizuoja, netgi „Nemuno“ pirmininkas nėra – kiekvienas žmogus pats juk mirtingas, tad, norint, kad viskas tęstųsi, svarbu įkvėpti kitus, jaunesnius, kad jie organizuotųsi. Ir mažai „lietuvių pasaulyje“ yra žmonių, kurie tą darytų taip užtikrintai, kaip Chuanas.
Sustojome su Kalveliu ir prie 2009 m. miesto centre pastatyto koplytstulpio Beriso lietuviams. „Visi, kas jį statė – jau mirę“ – sakė Chuanas. Bet yra, kas tęsia jų darbus, kasmet prie to koplytstulpio renkasi švęsti Lietuvos nepriklausomybės dienos. Yra ir kas keičiasi į gera. Pavyzdžiui, 2019 m. ekspedicijos metu Beriso „Lituania“ gatvė nebuvo niekaip pažymėta – dabar jau yra lentelės.
Paskutinė paskaita – Susivienijime lietuvių Argentinoje, kurios klausėsi tiek senieji organizacijos „vilkai“, tiek tie, kas mėgina ją vesti į naują erą.
Ieškojome ir „užmirštų“ lietuviškų vietų. Viena jų – Tumo-Vaižganto mokykla, įkurta ir išlaikyta tarpukario Lietuvos. Lietuvą okupavus ji sunyko, lietuviškų ženklų čia neliko, pastatas parduodamas.
Argentinos lietuvių dvasia – ir tolimuose užkampiuose
Daug susitikimų suorganizuoti padėjęs Gustavo Miškinis – „Facebook“ paskyros „El Guardian de los Lituanos en Argentina“ autorius – pasiūlė ir dar vieną – su Lietuvos garbės konsulu Buenos Airėse Diego Nunez. Šis pasakojo lietuviško kraujo neturintis, bet susidomėjo Lietuva dar greitai po jos kovos už nepriklausomybę.
Po to, kai Argentinoje uždaryta Lietuvos ambasada, vienas didžiausių lietuivškos kultūros ambasadorių ten – pats Gustavo. Savo Facebook paskyroje jis dalinasi visa gausybe rastų senų lietuviškų dokumentų, nuotraukų, istorijų… Tiesa, viskas – ispaniškai, bet per šią ekspediciją gerokai pagilinome ispanų kalbos žinias.
Gustavo padėjo atrasti ir vietų, kurių daug kas išvis nenorėtų prisiminti. Pavyzdžiui, kai lankėmės 2019 m., niekas nepasakojo, kad Buenos Airių teritorijoje – konkrečiai Bernalio priemiestyje – pasirodo, dar visai neseniai veikė ir trečiasis lietuvių klubas, „Lietuvių ratelis“. Nes tai buvo Lietuvių komunistų klubas, beje veikęs stebėtinai ilgai – Gustavo Miškinis sakė, kad dar kokiais 2000 m. ten buvo, o užsidarė tik kokiais 2010 m. „Jie taip niekada ir nepasikeitė“ – pasakojo, o Juan Ignacio Kalvelis papildė, kad Beriso „Nemunas“ kokiais 1970 m. ten mėgino važiuoti koncertuoti, bet atsisakė planų kai pamatė, kad vietoj Lietuvos trispalvės klube kabo sovietų primesta Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vėliava… Apie Bernalio klubą daug pasako tai, kad 1968 m. knygoje „Lietuviai Argentinoje“, aprašiusioje visas organizacijas ir lietuvių klubus, jis nė nepaminėtas (kaip, beje, ir Kordobos „Neptūnas“)… Lietuviškų ženklų Bernalyje neliko, dabar tai senelių centras.
Iš Buenos Airių skridome į Saltą Argentinos šiaurės vakaruose, kur dvasia jau visai kitokia – dauguma gyventojų yra indėnų kilmės, imigrantų būta mažai. Bet, prieš išvykstant į Boliviją, laukė dar vienas įdomus susitikimas – su David Simoliunas. Deja, apie dešimtmetį gyvavusiame jo hostelyje „Lituano“ su Vyčiu ant durų apsistoti nepavyko. „Per COVID nebuvo klientų, teko uždaryti…“ – pasakojo David, dabar laikantis kavinę, kurioje kartais gamina ir lietuviškus patiekalus. Nors Davido žmona – nelietuvė, dukters vardas lietuviškas (Danutė), jis nori išmokti lietuviškai, net lietuviškus šokius šoka. Kadangi kitų lietuvių Saltoje nelabai yra, tai prisijungia prie Kordobos šokių kolektyvo, nors iki Kordobos atstumas – 900 km! „Šokti mano kraujyje, paveldėjau iš senelio“ – sakė.
Iš pradžių galvojau, kad David, tikriausiai, persikėlė iš Buenos Airių ir atsivežė „lietuvybės liepsną“ iš tenykščių klubų. Bet ne! Pasirodo, jis gimė Saltoje, pats jau mišrioje šeimoje, jokių lietuvių klubų, bažnyčių, mokyklų, net kitų lietuvių šeimų aplink nebuvo… Argentinos lietuviai, nepaisant visų „nepalankių aplinkybių“, sugebantys išsaugoti lietuvybę, nesiliauja stebinti.
Iš Saltos naktiniu autobusu išvykome į Boliviją, kur jau nesidriekė jokie lietuvių emigrantų „didieji keliai“. Kai vyko prieškario, tarpukario, pokario migracijos – Bolivija buvo skurdus užkampis, skurdžiausia Pietų Amerikos šalimi ji yra ir šiandien. Tiesa, pavieniai lietuviai kelius ten atrado: 1940 m. Bolivijoje mirė vienas garsiausių Lietuvos keliautojų Matas Šalčius, Bolivijoje dirbo garsusis lietuvis misionierius Bendoraitis, o tapytojas Jonas Rimša laikomas vienu garsiausių Bolivijos dailininkų, jo darbų radome ir sostinės Sukrės kolonijiniame meno muziejuje. Bet tai jau labiau – pavienių asmenų istorijos, o www.gabaleliailietuvos.lt enciklopedija yra skirta lietuviškoms vietoms: bažnyčioms, kapinėms, klubams…
Po atokvėpio Lietuvoje 2024 m. gale, tikimės, lauks ekspedicija į bene paskutinį pasaulio regioną, kuriame tokių vietų yra, tačiau kurio dar iki šiol netyrinėjome. Vakarų Europą – nuo Londono lietuvių bažnyčios ir kapinių zonos iki Vasario 16-osios gimnazijos, įskiepijusios lietuvybę šitiek daug Argentinos lietuvių; nuo lietuvių dipukų stovykloje pastatyto ir iki šiol išlikusio paminklo Danijoje iki Dariaus ir Girėno žūties vietos Lenkijoje.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Buenos Airėse:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Buenos Airėse aprašas
2. Mūsų kelionių vadovas po Buenos Aires
3. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Rosarijuje aprašas
4. Mūsų kelionių vadovas po Argentinos pampas
