Lankome toliausiai į vakarus nutolusias JAV lietuvių kapines ir pagaliau sutinkame Vilių Žalpį, kuris tas kapines atstatė ir ištyrinėjo visus ten palaidotus žmones. Tuomet sukame žemyn link Kalifornijos – ar pavyks rasti lietuviškų vietų ir San Franciske?
Po ilgos kelionės aplink JAV, į www.tikslasamerika.lt žemėlapį įtrauktų daugiau nei pusšimčio lietuviško paveldo vietų, vėl grįžome į Vakarų pakrantę. Per Kordiljeras persivertėme į Vašingtoną, garsėjantį ir puikiai sutvarkytomis Roslyno lietuvių kapinaitėmis – vienintelėmis JAV vakarų pakrantėje.
Roslyno lietuvių kapinės ir savanoris jų „šeimininkas“
Vienas labiausiai lauktų susitikimų „Tikslas – Amerika 2021“ – su Viliumi Žalpiu jo sutvarkytose lietuvių kapinėse Roslyne. Ten radome daugiau, nei tikėjomės: 2018 m. Vilius Žalpys pastatė dar ir kryžių lietuviams gretimame Kle Elume. Mus pasitiko ir Viliaus pakviesti ir vėl į vieną klubą surinkti vietos lietuvių angliakasių palikuonys. Deja, paskutinė lietuviškai kalbėjusi moteris mirė jau prieš kelis metus.
Roslyne taip pat radome ne šiaip sutvarkytas kapines – radome ir trispalvę, paminklą su surašytais visais lietuviais, palaidotais regione (ne tik tose kapinėse). Visas pavardes, šeimų istorijas išsiaiškino Vilius Žalpys – o tiems lietuviams, kurių palaidojimo vietas rado, bet antkapiai nebuvo išlikę, pastatė naujus, tautinius.
Na ir dar gretimos lenkų kapinės, kuriose irgi palaidota lietuvių. Nors vėliava ten plazda, Roslyno lietuvių nusivylimui, tik lenkų, Vilius Žalpys ir ten išrūpino paminklinę lentą, kad tai „Polish-Lithuanian Cemetery“. Kiek daug gali vienas žmogus, rimtai užsiėmęs tuo reikalu! O dar ir miestelis Roslynas gražus, tvarkingas, populiarus tarp Siatlio gyventojų. Į „istorinių kapinių kompleksą“ pilna rodyklių, miestelis net prie jų pastatė ekraną turistams, kuriame rodomos ir lietuvių šventės kapinėse. Prie tų švenčių gausiai jungiasi ir „trečiabangiai“, daugiau šioje valstijoje neturintys jokių simbolinių lietuvybės ženklų. Pasak Viliaus Žalpio, bent keli jų norėtų ir pasilaidoti Roslyne… „Atvykite į Vėlines Roslyno kapinėse“ – mus kvietė vietos lietuviai. Deja, maršrutas jau suplanuotas – iki Vėlinių turėjome nuvažiuoti iki Los Andželo, nuskristi į Čikagą…
Vilius (beje, ir pagal savo profesiją kapinių direktorius) savo darbų Roslyno apylinkėmis neužbaigė. Dabar mėgins pažymėti sunaikintas lietuvių kapines Oklahomoje, jau tvarkė 2018 m. mūsų aptiktas itin apleistas lietuvių kapines Ledforde, Ilinojuje…
Kai įrašinėjame daugelio JAV lietuvių interviu, paprastai būna vienas pagrindinis klausimas, vienas paveldo objektas, apie kurį tas žmogus žino geriau už kitus. O Žalpio klausinėjome ne tik apie Roslyną ar Kle Elumą, net ne tik apie Oklahomą ir Ilinojų – iš jo juk sužinojome dar ir apie Šiluvos Marijos paminklą Naujojoje Meksikoje. O ir apskritai knietėjo užduoti klausimą – kaip jis, pirmabangių palikuonis, taip sieja savo gyvenimą su lietuvybe, puikiai išmoko lietuviškai. Pirmabangių palikuonis, su kuriais galėjau laisvai kalbėti lietuviškai, galiu suskaičiuoti ant pirštų… Atsakymus iš paties Žalpio lūpų galėsite išgirsti mūsų Youtube kanale „Gabalėliai Lietuvos“.
Portlandas – gražus koplytstulpis ir liūdnos istorijos
Po Vašingtono laukė vienintelė Oregono lietuviško paveldo vieta – Jono Muloko koplytstulpis Portlando Grotoje – gražiame krikščioniškame parke ant kalno.
Ten paskyrėme ir susitikimą su savo klientu iš Portlando, kurio šeima atvyko iš Žemaičių Naumiesčio: jis nori atsikurti lietuvių pilietybę. Kadangi į Portlandą persikėlė iš Čikagos, apie lietuvišką koplytstulpį iki šiol nežinojo: visada smagu parodyti užsienio lietuviams lietuviškas vietas jų pačių miestuose.
Puikiai praėjo ir „Tikslas – Amerika“ paskaita apie lietuvišką paveldą Portlande, vietos bendruomenės lyderių Babarskų namuose: daugiausiai trečiabangių kolektyvas noriai klausėsi pasakojimų apie daugiausiai pirmabangių ir dipukų sukurtą paveldą – ir gal net užsidegė noru palikti savo pėdsaką. Teisybės dėlei, jie jau pradėjo tai daryti: ant Kle Elumo lietuvių kryžiaus tarp aukotojų – ir ne vieno Portlando lietuvio „trečiabangio“ pavardė.
Deja, atmosfera mieste ir istorijos, kurias girdėjome iš Portlando lietuvių, liūdnos. Kone per visą ekspediciją žmonės mums sakydavo „Tik būkite atsargūs Portlande“. O nuotaikos ten tokios, kad jaučiausi lyg grįžęs laiku į ~1980 m. Market Parką ar Rytų Sent Luisą, kai lietuviai iš ten buvo priversti trauktis dėl nesaugumo, rasinių konfliktų.
Portlando lietuviai pasakojo apie miestą niokojančias „Antifa“ aktyvistų keliamas riaušes ir masinius deginimus, kurias net policijai draudžiama stabdyti, apie atleidimus iš darbo už nuomonę, apie valsltijos valdžios politiką, kad „jei tavo šviesi oda – reiškia, tu rasistas, privalai atsiprašinėti darbe, pasakoti, kaip stengsies būti mažiau rasistas“.
Lietuviai sakė irgi esantys priskiriami prie baltaodžių, esą, „privilegijuotų išnaudotojų“ – lietuviams „trečiabangiams“ tai ypač skaudu, nes jų šeimos, imigrantai iš Lietuvos, patys ~1980 m. užaugo dar skurdesnėmis sąlygomis, nei daugelis afroamerikiečių, o jų lietuviai protėviai XIX a. ne tik, kad nebuvo vergvaldžiai, bet patys gyveno baudžiavoje, kurios sąlygos buvo analogiškos vergovei. Ir dar po to – sovietinė, nacistinė okupacijos, genocidai, tremtys, į ką JAV nieko panašaus iš viso XX a. nebuvo, nepriklausomai nuo rasės. Išklausytose Portlando lietuvių šeimų istorijose – ir partizanai, Sibiras, aktyvizmas. „O dabar čia, Portlande, valdžia stato komunizmą – to nesitikėjome“ – sakė visai rimtai ne vienas Portlando lietuvis ir, nors per „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas girdėjome visokių minčių, niekur tikriausiai tiek daug lietuvių apie savo miestą nekalbėjo taip desperatiškai, kaip Portlando lietuviai.
Iš Portlando pasukome į keliolikos valandų kelionę į pietus. Pro sekvojų (redwoods) miškus, laukinius šiaurinės Kalifornijos krantus ir Napos slėnio vynuogynus – į San Franciską.
San Franciske lietuvių paveldo neradome, bet bendruomenė graži
Ilgai, ilgai dar tikėjausi išsiaiškinti, kad San Fanciske yra kas lietuviško. Juk jau XIX a. tai buvo didelis miestas – ilgą laiką didžiausias JAV Vakarų pakrantėje. Jau tada, kai pirmabangiai keliavo į Pensilvanijos anglies kasyklas, San Franciskas buvo aukso ieškotojų Meka.
Deja, deja – visi mėginimai atsimušė į sieną: nuo susirašinėjimų su San Francisko lietuviais iki vieno žymiausių jų – Donato Janutos – knygos „Lietuviški takai“ gaudavome vis tą patį atsakymą: San Franciske yra lietuvių bendruomenė, bet nieko ji nepastatė, lietuviškų ženklų Bay Area žemėlapiuose nepaliko.
Tiek San Franciske, tiek Portlande, tiek Siatlyje, didžiąsias šventes lietuviai švenčia Latvių namuose. Nors šiaip Amerikos lietuvių yra apie 10 kartų daugiau, nei Amerikos latvių, JAV Vakarų pakrantėje, išskyrus Los Andželą, proporcijos kitos: čia didžiausią pėdsaką iš trijų „Baltijos sesių“ paliko būtent latviai.
Kaip ten bebūtų, iš Portlando į Los Andželą San Franciskas pakeliui: jei jau ir neradome objektų, tinkamų Tikslasamerika.lt žemėlapiui, bent jau surengėme susitikimą-paskaitą. Nustebino, kad San Francisko lietuvių bendruomenės pirmininkas Eduardas Nuculiak imigravęs į JAV vos prieš 6 metus. Kituose JAV regionuose imigracija iš Lietuvos nurimo po 2004 m., kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą ir atsivėrė Vakarų Europa – taigi, daugelis sutiktų „trečiabangių“ lietuvybės aktyvistų JAV jau gyvena apie 20 metų. Bet San Franciskas it medus traukia jau visai kitokius imigrantus iš Lietuvos: programuotojus, kompiuterių specialistus. Jie čia vyksta ne didesnio uždarbio už nekvalifikuotą darbą, tačiau didesnių karjeros galimybių: San Chosė, Silicio slėnis vis dar yra pasaulio modernių technologijų sostinė. Vakarų Europa nieko panašaus neturi.
Atėję į garbės konsului San Franciske Dennis Lee Garrison (beje, ne lietuviui) priklausantį sporto klubą, kuriame vyko mūsų paskaita, pirmą kartą JAV gavome parodyti vakcinacijos pažymėjimą. Kalifornijoje tai priklausė ir nuo miesto. Dalis bendruomenės norėjo rengti susitikimą su mumis tokioje vietoje, kur pažymėjimų nereikia: tikriausiai, žmonių būtų atėję daugiau. Ir visgi džiaugiuosi, kad COVID 2021 m. ekspedicijai padarė tokią mažą įtaką: ir visas vietas aplankėme, kaip suplanavę, niekas nebuvo uždaryta, jokie daug žinantys lietuviai neatsisakė susitikimų ir t.t.
Kitą rytą laukė paskutinis mėginimas atrasti San Franciske ką lietuviško: su mus priėmusia Lina Ramune Miller plaukėme į dabar turistams užleistą garsųjį Alkatraso kalėjimą saloje, kurio vienas garsiausių kalinių (ir apskritai XX a. JAV banditų) buvo lietuvis Alvinas Karpis. Išties, radome, kad Karpis paminėtas specialioje lentoje, taip pat audiogide. Bet A. Karpio kilmė nenurodyta, panašiai „pagerbtų“ kalinių ne vienas ir ne penki. Ryšys su Lietuva per menkas, kad įtraukčiau Alkatrasą į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį.
Trečiabangiai Los Andžele pastatė paminklą dipukui Brazdžioniui
Paskukome į Los Andželą, beveik vidurnaktį pasiekėme Aloyzo Pečiulio namus, kur jis dar prieš mėnesį, kai lankėme Los Andželą pirmą kartą, pakvietė apsistoti. Kitą dieną laukė paskutinis susitikimas Vakaruose. Su Justina Brazdžionis, „nutekėjusia“ į poeto Bernardo giminę, kuri su kolegomis iš lietuviško teatro Los Andželo lietuvių parapijoje sukūrė Bernardo Brazdžionio kiemelį.
Tikrai retai kada išvystu lietuvišką vietą, paminklą, sukurtą trečiabangių iniciatyva – bet Los Andžele trečiabangiai jau įnešė savo indėlį į lietuviškas erdves. Paradoksas, bet visur taip: dipukų menininkai, rašytojai kur kas geriau žinomi ir gerbiami trečiabangių, nei pačių dipukų palikuonių. Daug lėmė Lietuvos mokyklų programos: Brazdžionis, Škėma, Radauskas, Mekas ir kiti Lietuvoje dabar pripažinti tikrais lietuvių literatūros ir meno korifėjais, privalomais žinoti kiekvienam vaikui. Išmokyti, kad šie žmonės – vieni pagrindinių XX a. lietuvių šviesuolių – nuvažiavę į Ameriką daug „trečiabangių“ nustebo, kad ten ne tik paminklai jiems nestovi, bet dažnas Amerikos lietuvis jų išvis nežino. Justina Brazdžionis, Armandas Ragauskas ir jų kolegos tvirtai nusprendė tai pakeisti: Brazdžionio kiemelis dedikuotas visiems išeivijos menininkams, be Brazdžionio citatų ten kabo ir kitų „nepelnytai primirštų“ asmenybių vardai, vyksta dar gyvų menininkų renginiai.
Apskritai, jei ankstesnėse „Tikslas – Amerika“ ekspedicijose daugiausiai bendravome su pirmabangiais ir dipukais (ar jų palikuonimis), šioje sutikome kaip niekad daug trečiabangių. Malonu, kad, rodos, vis daugiau jų domisi lietuvišku paveldu, rimtai dalyvauja lietuviškoje veikloje, ateina į mūsų paskaitas, prisideda prie projekto parama ar suteikdami nakvynę – tarsi persisėmę senųjų JAV lietuvių mecenatystės tradicija. Ir dar maloniau, kai jie, kaip Los Andželo lietuvių teatras, kuria savo paveldą. Ir tai gal bus ne vienintelė tokia vieta: štai Čikagos Lietuvių dailės muziejaus direktorė Asta Zimkus pasakojo apie planus įkurti lietuvių menininkų parką Viskonsine, tam jau įsigytą žemę…
Didysis mūsų ratas aplink JAV baigėsi. Kai nuomavomės automobilį, jis buvo nuvažiavęs 6049 mylias, kai grąžinome – 14931 mylią. Taigi, per 28 dienas nuvažiavome 8882 mylias – 14291 kilomterą – per 17 valstijų (o iš viso per gyvenimą esu buvęs jau 43-ose)…
Beliko paskutinė stotelė – Čikaga, į kur skridome pakeliui į Lietuvą ir dar praleidome savaitę: kelios papildomos lietuviško paveldo vietos ir daug susitikimų.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vakarų pakrantėje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vašingtone aprašas
2. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Oregone aprašas
