2024-07-14

Atkeliaujame į Ajovą, kur sutinkame paskutinius „senuosius lietuvius”. Ir vieną žmogų, kuris iš paskutiniųjų bando surinkti išdraikytus lietuviškus lobius.

Omaha paliko didelį, bet kartu ir kiek slogų įspūdį – lietuvybe besidominčių ten kadais buvo daug, liko mažai.

Po Omahos „Tikslas – Amerika“ ekspedicija pasuko į ilgą kelią per vietas kur lietuviški pėdsakai vis retėjo, retėjo, galiausiai visai išnyko beveik iki pat Ramiojo Vandenyno krantų.

Pirma stotelė tame kelyje – Sū Sitis, kuriame lietuvius radome tik bendrų pažįstamų dėka. Paskui – Wilno, kurio sąsajos su Lietuva dar mažiau aiškios. Ir galiausiai dešimtys, šimtai retėjančių miestelių, lygumų, kalnų be nieko lietuviško.

Pakelės miestelis Pietų Dakotoje (Dedvudas)
Pakelės miestelis Pietų Dakotoje (Dedvudas)

Sū Sitis. Vieno žmogaus kova už lietuvių bažnyčios akmenis

Lietuvių bendruomenių, kurios neįtrauks jaunimo, deja, laukia panašus likimas, kaip Sū Sityje, Ajovoje. Sutikome ten du lietuvius. „Be mūsų daugiau nėra“ – jie sakė. O juk buvo 800 žmonių lietuvių parapija, uždaryta tik 1998 m., buvo 10 dipukų šeimų.

Du paskutiniai Sū Sičio lietuviai
Du paskutiniai Sū Sičio lietuviai

Bažnyčią 2007 m. nugriovė. Taip neliko ir vietos, kur jaunimas galėtų „įsikabinti“ į lietuvybę. Senieji dar bendravo tarpusavy, bet juos šienavo mirtis. Gal paskutinis lietuviškai kalbantis miesto gyventojas Leonas Skuodas, atrodo, turi tikrą gyvenimo misiją: išgelbėti kuo daugiau nugriautos Šv Kazimiero lietuvių bažnyčios detalių. Jis sugebėjo ir kertinius akmenis prieš griovimą išimti, ir šešis vitražus išsimontuoti, ir net visą kupolą su kranu nusikelti – juk visą gyvenimą pradirbo statybininku. Deja, rasti, kur visa tai išsaugoti ateities kartoms, pasirodė sunkiau: kelias valandas važinėjome nuo vienos vietos prie kitos žiūrėdami, kur kas „laikinai guli“.

Leono Skuodo padaryta bažnyčios griovimo nuotrauka
Leono Skuodo padaryta bažnyčios griovimo nuotrauka

Labiausiai kol kas pasisekė dviems Valeškos paveikslams ir Šv. Kazimiero statulai – jie jau „su visam“ „Trinity Heights“ šventovėje, tokiame gražiai sutvarkytame religinių skulptūrų parke. Leono Skuodo svajonė, kad ten, tarsi kokia atskira skulptūrinė ekspozicija, atsirastų ir visa kita iš Šv. Kazimiero bažnyčios. Bet kol kas didžiulį bažnyčios kupolą radome anapus „State Steel Supply Company“ saugojimo aikštelės tvoros, vitražai saugomi kažkur Nativity parapijos palėpėje, o, norėdami pamatyti akmenis su lietuviškais užrašais, turėjome važiuoti į Leono sūnėno fermą, kur šis augina kukurūzus. Akmenys įdomūs, vienas su užrašu „Šv. Kazimiero maldnamis“ – atrodo, vietoje slavizmo „bažnyčia“ Sū Sičio lietuviai mėgino išpopuliarinti lietuvišką žodį…

Prie išsaugoto 'Maldnamio' akmens su Leonu Skuodu
Prie išsaugoto ‘Maldnamio’ akmens su Leonu Skuodu
Ieškome bažnyčios detalių svirne
Ieškome bažnyčios detalių svirne

Ar 82 m. Leonas Skuodas spės pastatyti „Trinity Heights“ išsvajotąjį paminklą? Būtų labai gražu, jei visas jo daugybės metų darbas nenueitų perniek. Juk ne taip ir lengva buvo suorganizuoti ištiso kupolo nukėlimą, gauti tam vyskupo leidimą, rasti viskam saugojimo vietas ir ten nuvežti. Gali ir Sū Sityje atsirasti gražus paminklas lietuviams – ir, manau, būtų gražu, jei Leonui su tuo padėtų ir kiti JAV lietuviai.

Gražiame Trinity Heights parke
Gražiame Trinity Heights parke

Lenkų įkurtas Minesotos Vilnius ir trijų dienų kelionė į Vakarus

Iš Sū Sičio per begalines fermas išvykome į šiaurę, link Minesotos. Tiesūs keliai, formuojantys taisyklingus ūkių kvartalus, pavieniai kaimai. Vienas tokių – Wilno, pavadintas Vilniaus garbei, tikriausiai įkurtas Vilnijos lenkų. Mažytis kaimelis, gal keliasdešimt žmonių – bet turi didelę bažnyčią. Ji veikia, visas vidus apstatytas pastoliais – remontuoja. Kažkaip atrodo, kad lenkų parapijos visada gyvesnės, nei lietuvių…

Pagridninė Wilno gatvė, beje, vadinasi Kowno (Kauno).

Kowno gatvė Wilno kaime tarp Minesotos ūkių
Kowno gatvė Wilno kaime tarp Minesotos ūkių

Stabtelėjimas, kelios nuotraukos, bergždžios pastangos rasti kapinėse bent kiek akivaizdžiai lietuviškų pavardžių (juk galėjo tada, XIX a., kai kurtas Wilno, imigruoti kartu su lenkais) ar bent jau ant seniausių antkapių parašytų kilmės vietų. Esu beveik įsitikinęs, kad Wilno įkūrė Vilnijos lenkai, bet turiu būti kuo labiau užtikrintas: Wilno parapijos knyga rašo, kad kolonistai buvo kilę iš „Rusijos Vilna kaimo“ ir, nors lenkų parapijas tyrinėjanti sesuo Genovefa iš Orchard Lake lenkų seminarijos, su kuria susisiekiau šiuo klausimu, irgi tos nuomonės, kad žodis „kaimas“ yra klaida, papildomi įrodymai nepamaišytų.

Prie Wilno bažnyčios
Prie Wilno bažnyčios

2600 km kelias į Vakarus per Amerikos gamtą

Iš Wilno pasukome į Vakarus, į nuostabų Minesotos, paskui jau Pietų Dakotos saulėlydį. Jau sutemus stabtelėjome prie Sū Folso apšviestų krioklių. Laukė ilgiausias šioje ekspedicijoje atstumas be jokių lietuviško paveldo vietų – net 2600 kilometrų, trys ištisos dienos. Iki tol kiekvienoje valstijoje, per kurią važiavau, rasdavau ką įtraukti į tikslasamerika.lt žemėlapį. Bet dabar ištisose valstijose – Pietų Dakotoje, Vajominge, Montanoje, Aidache – nenusimatė jokių tvirtų lietuviškų ženklų. Tačiau to valstijos – pakeliui: privalėjome apvažiuoti pilną ratą, nes išsinuomoti automobilį Vakarų pakrantėje, o grąžinti Vidurio Vakaruose (Midwest) – be galo brangu.

Minesotos saulėlydis. Pakabinta indėniška 'sapnų gaudyklė', dovanota Džimo Kurilko
Minesotos saulėlydis. Pakabinta indėniška ‘sapnų gaudyklė’, dovanota Džimo Kurilko

Derlingas žemes pakeitė vėjo nugairintos prerijos. Pietų Dakota. Kraštai taip retai gyvenami, kad viešbučiai užsidarė kokią 9 val. vakaro: rasdavome tik užrakintas duris. Pernakvojome automobilyje, aikštelėje sunkvežimių vairuotojams prie Čamberleno Pietų Dakotoje. Darsyk pasidžiaugėme, kad, neturėdama mažų automobilių, autonuoma už tą pačią kainą davė didesnį, tad miegoti visai patogu.

Nakvynė automobilyje
Nakvynė automobilyje

Pylė lietus, paskui jau drėbė sniegas. Palei 90 kelią – ir branduolinių raketų paleidimo aikštelės – juk tai yra vienos atokiausių JAV žemių. Dar vėliau – Bedlendo nacionalinis parkas, nuostabūs Juodieji kalnai, kuriuose – Rašmoro kalno prezidentai (spėjome trumpam stabtelti kaip tik prieš juos aptraukiant debesims).

Promenada su visų JAV valstijų vėliavomis prie Rašmoro kalno
Promenada su visų JAV valstijų vėliavomis prie Rašmoro kalno

Vajomingas. Vėl lygumos, iki ties horizontu pasirodė vienišas didžiulis kalnas – Velnio bokštas. Paskui – Jeloustouno geizerių garai, briedžiai ir elniai. Visą ekspediciją būgštavome, kad dėl kokios pūgos ten uždarys kelius, ar bent jau prireiks ant karštoje Kalifornijoje išsinuomoto automobilio vasarinių padangų kabinti grandines (to gyvenime nesame darę: Lietuva juk lygi). Bet pasisekė, Uolėtuosiuose kalnuose spigino saulė, Pietų Dakotos sniegas liko užmaršty.

Nuomotu automobiliu sustojome prie Velnio bokšto Vajominge
Sustojome prie Velnio bokšto Vajominge

Tuščios, tuščios žemės su labai retais „laukinių vakarų“ miesteliais, po kurių koks 30 000 gyv. Montanos Butte miestas atrodė it didmiestis.

Automobilių kelias per Jeloustouną
Automobilių kelias per Jeloustouną

O anapus laukė jau Vakarų Pakrantė. Roslyno lietuvių kapinės, Portlandas, ir posūkis į ekspedicijos pradžią – Los Andželą, Kaliforniją.

Kaip „Tikslas – Amerika 2021“ paveikė pandemija?

Važiuojant per JAV 2021 m. keičiasi ne tik gamtovaizdis, o ir požiūris į pandemiją. Kai nuvažiavome iš Ilinojaus į Nebraską – kaukės staiga išnyko. Pietų Dakotoje, rodos, pandemija išvis jau buvo užmiršta. Ją labai netiesiogiai priminė nebent atsišaukimai ant namų, automobilių: „I didn‘t see Democrats so mad since we freed their slaves“ ir panašūs.

Aidache pamažu pradėjome „kelionę atgal į 2020 m.“: degalinėje pusė pardavėjų su kaukėmis, o ant hot dogų neleido užsidėti „toppings“: „dėl COVID tai atšaukta“. Na o vakarų pakrantėje jau vėl kaukės, ribojimai, ten laukė ir vienintelis kartas, kai JAV iš mūsų paprašė vakcinacijos įrodymo.

Pagaliau gera darbo vieta (istoriniame viešbutyje Dedvude)
Pagaliau gera darbo vieta (istoriniame viešbutyje Dedvude)

Ir vis tiek palyginus su tuo, kas darosi Europoje – ir Kalifornijoje yra laisvė. Tuo metu, kai judėjome atgal į JAV vakarus, pavyzdžiui, Latvija vėl įsivedė karantiną: įsakė užsidaryti visoms, valdžios nuomone, nebūtinoms parduotuvėms, paslaugų vietoms, verslams, uždraudė žmonėms eiti į lauką po 8 val. vakaro…

Didžiausia bėda, su kuria susidūrėme JAV per „Tikslas – Amerika 2021“ ekspediciją – deficitai. Tarkime, mikroschemų deficitas lėmė automobilių deficitą, o šis užkėlė autonuomos kainas bent dvigubai ar trigubai. „Dvigubai ar trigubai“ dar gerai – laiku neužsakius, palyginus su 2018 m. automobilis galėjo kainuoti ir penkiagubai.

Stabtelėjimas Dakotos prerijose
Stabtelėjimas Dakotos prerijose

Bet didžiausias iššūkis tokioje ekspedicijoje mums buvo darbuotojų trūkumas: JAV valdžios išmokėtos didžiulės pašalpos nedirbantiesiems lėmė, kad daugybė žmonių Amerikoje dirbti nebenori – ir, kadangi tai lėmė federalinės valdžios politika, taip yra visose valstijose. Ką tai reiškė mums? Na, atvažiuoji į kokią greito maisto užkandinę pavalgyti ir „pabučiuoji duris“. Gali būti visai uždaryta nes „short-staffed“. Gali būti darbo laikas sutrumpintas, palyginus su skelbiamu internete: nedirba ryte, nedirba vakare (o juk valgyti reikia ir tada). Gali būti milžiniškos eilės. Gali būti leidžiama imti maistą tik išsinešmui (trūkstant valytojų, draudžia net užeiti nusiplauti rankas – o intensyvios ekspedicijos pandemijos sąlygomis metu valgyti purvinomis rankomis norisi mažiausiai).

Bizonai, sutikti vakarinėje Jeloustouno pusėje
Bizonai, sutikti vakarinėje Jeloustouno pusėje

Ne kartą mums tai tiesiog reiškė, kad tekdavo važiuoti alkaniems, valgyti tik du kartus į dieną. Nes ekspedicijos grafikas intensyvus: neturėjome laiko važinėti nuo vieno restorano prie kito žiūrėdami, kuris dirba. Dažnai galėdavome sau leisti tik vieną ar du, na gal tris mėginimus. Jeigu keli restoranai iš eilės pažymėti ženklais „neveikia“ ar laukti maisto būtų tekę pusvalandį, reikėdavo valgio atsisakyti: valgymo pertraukėlei numatytas laikas jau būdavo „sudegintas“ paieškoms. Gerai, jei bagažinėje dar būdavome išsaugoję kokią bulvių traškučių dėžutę iš „Dollar Tree“, kurią galėdavome sugraužti pakeliui (didžiąją ekspedicijos dalį buvo labai karšta ir daugelio „rimtesnių“ maisto produktų automobilyje laikyti negalėjome, tuo tarpu pakeliui stabteldavome tik pernakvoti ir važiuodavome toliau).

Jeloustouno Didžiojo kanjono krioklys
Jeloustouno Didžiojo kanjono krioklys

Kaip ten bebūtų, šios problemos – menkos, palyginus su tuo kas galėjo būti, ko bijojome: kad JAV neįleis, kad daug lietuviškų objektų (pvz. lietuvių bažnyčios) bus uždaryti dėl karantinų. Daugelis sutiktų JAV lietuvių apskritai nustebdavo išgirdę, kad sugebėjome patekti į JAV – juk visa ekspedicija vyko dar kol JAV sienos europiečiams nebuvo atidarytos (nuo 2021 m. rugsėjo 28 d. iki lapkričio 6 d.). Taip, skridome į priekį pakeliui praleisdami 14 d. Kolumbijoje – bet girdėjome ne vieną istoriją, kaip kas nors irgi bandė tą padaryti, bet nepavyko, nes pražiūrėjo kokią smulkmeną…

Vajomingo peizažas
Vajomingo peizažas

Na ir, ačiū Dievui, nesusirgome COVID. Ir nesusirgome niekuo apskritai: šiais laikais juk ekspedicija galėjo „griūti“ ir dėl elementarios slogos, nes kai kurie žmonės būtų bijoję susitikti, o ir pats nebūčiau jautęsis jaukiai su sloga bendraudamas su vyresnio amžiaus žmonėmis. Nors ir buvome skiepyti rugpjūčio mėn. (apie du mėnesiai iki ekspedicijos) ir imunitetas turėjo būti stipriausiame taške, dėl visa ko ir valstijose, kur tai neįprasta, nešiojome respiratorius (KN95 ir pan.), juos keitėme vis naujais kasdien ar dažniau. Bet kokio peršalimo pasigavimas juk galėjo sugriauti ekspediciją, o COVID – sukelti išvis daug bėdų ne tik mums.

Jeloustouno karštosios versmės
Jeloustouno karštosios versmės

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Sū Sityje ir Minesotoje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Sū Sityje aprašas
2. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Minesotoje aprašas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *