Visą „Tikslas – Amerika 2023“ ekspedicijos grafiką derinome prie vieno svarbiausių metų diasporos renginių – Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso. „Neringos“ stovykloje Vermonte Pasaulio lietuvių jaunimo organizacijų lyderiams surengėme viktoriną apie Gabalėlius Lietuvos už Lietuvos ribų: nuo JAV lietuvių bažnyčių ir kapinių iki paminklų lietuviams tremtiniams Kazachijoje ar Lituanikos kaimo Brazilijoje.
Iš pradžių galvojau tiesiog skaityti paskaitą – tokių jau esu skaitęs dešimtis. Bet visuomet stengiuosi prisiderinti prie auditorijos. Priešingai „amerikietiška lietuvybe“ persmelktiems JAV lietuvių parapijų „veteranams“, jaunimą reikia visų pirma uždegti, sudominti tomis vietomis, pastatais…
Kas geriau, nei smagi viktorina, kurios atsakymai kartu – įsimintini pasakojimai apie įspūdingiausias vietas? O dar tai ir geras „team building“: kiekviena komanda buvo specialiai sudaryta iš skirtingų šalių lietuvių jaunimo, taigi, kiekvienas galėjo „įnešti“ į rezultatą žinias apie savo šalies ar valstijos lietuvius. O nugalėtojams padovanojome spausdintus „Tikslas – Amerika“ žemėlapius.
Atrodo, su viktorina neprašoviau pro šalį, nes ir tie, kas atsakymų nežinojo, džiaugėsi sužinoję tiek įdomaus: „Negalvojau, kad JAV lietuviškų vietų šitiek daug ir jos šitokios didelės“ – sakė viena dalyvė iš Vakarų Europos.
Tų atradimų visiems buvo per akis. Visi dalyviai – lietuviai, bet juk juos visus formavo ir šalys, kuriose jie augo, brendo. Štai amerikiečiai, kaip įprasta „Neringoje“, kvietė pasimelsti prieš valgį – o daugybė Vakarų Europos lietuvių čia pirmą kartą sužinojo, kad apskritai kažkas kažkur pasaulyje prieš valgį meldžiasi… Kad ir kiek Amerikoje žmonės skųstųsi, kad religingumas mažėja – Amerikoje visad jaučiuosi kaip bent kelis kartus religingesnėje valstybėje, nei bet kuri katalikiška Europos šalis, gal nebent išskyrus Lenkiją.
Labai skyrėsi ir bendravimo būdas, atvirumas, šypsenų kiekis…
O man buvo įdomiausia pažiūrėti, kokia gi ta užsienio lietuvių ateitis?
Visų pirma – kongresas suorganizuotas puikiai, dėkui kopirmininkėms Marijai Čyvaitei, Linai Samonis, Alinai Orentas ir kitiems organizatoriams bei rėmėjams! Ko verta vien puikiai parinkta vieta. Tiksliau – vietos. Kongresas prasidėjo Bostone, pagrindinė dalis vyko „Neringos“ lietuvių stovykloje Vermonte, o finišas – Monrealyje. Abiejose JAV-Kanados sienos pusėse – susitikimai su vietos lietuvių bendruomenėmis, ekskursijos lietuviškais (ir ne tik) keliais. Sunku ir sugalvoti būtų savaitės trukmės maršrutą, kuriame būtų daugiau ir įvairesnės Amerikos žemyno lietuvybės. Į vieną renginį supintas ir Jaunimo Kongresas, ir viena ilga ekskursija-kelionė lietuviškais Šiaurės Amerikos keliais.
Buvo daug visokių diskusijų, dauguma jų smulkios: visi sutaria, ką nori pasakyti (pvz. pasmerkti Rusijos veiksmus Ukrainoje), bet tariasi dėl to, kaip geriau suformuluoti.
Tačiau labiausiai man atmintin įstrigo tyli lietuvių kalbos pergalė prieš anglų kalbą.
Situacija atrodė išties keistai: nuo kažkurio momento posėdžių vedėjai ėmė kalbėti angliškai. Delegatams prabilus lietuviškai, vedėjai liepdavo jiems kalbėti angliškai. Iš pradžių daugelis paklausydavo ir pereidavo prie anglų kalbos, bet kai kurie – ne. Tvirčiausiai čia laikėsi Lenkijos lietuvių jaunimas. „Anglų kalba mums juk nei gimtoji, nei pirma užsienio kalba… Tai gal mums lenkiškai kalbėti?“ – vėliau skundėsi man.
Bet jų pozicija ir principinė: kiek pastebėjau, net imigravę į Ameriką buvę Lenkijos lietuviai stoja mūru už lietuvių kalbą labiau, nei buvę Lietuvos lietuviai. Kodėl kalbama angliškai, nesuprato ir kai kurie Jaunimo kongresų „veteranai“ – „anksčiau viskas būdavo vien lietuviškai“.
Kaip ten bebūtų, visus „Speak English“ pamažu nukirto lietuviškas žodis: štai vienas dalyvis nesudrausmintas (ar nepaisydamas drausminimų) prabyla lietuviškai, štai kitas, štai jau keli iš eilės ir tuoj jau niekas angliškai nebekalba – pamiršę „tvarką“, lietuviškai prabyla ir vedėjai.
Nežinant vidinių peripetijų viskas net atrodė tarsi būtų psichologinis testas delegatams: ar jie atsilaikys prieš spaudimą „mesti savo kalbą“? Atsilaikė. Ir dar „Lietuva brangi“ Dariaus Polikaičio patys paprašė sugiedoti šalia kitų lietuviškų dainų!
Ir šiaip: Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas – viena tų vietų anapus Lietuvos, kur kalbėjimas lietuviškai nėra tiesiog simbolis ar patriotizmo išraiška. Lietuvių kalba ten tiesiog nepakeičiama. Amerikoje daugelis įpratę, kad „Kas kalba lietuviškai, tas kalba ir angliškai“. Taigi, jei kolektyve yra bent vienas žmogus, kalbantis tik angliškai, neretai visi pereina prie anglų kalbos. Net Lietuvoje, būna, taip elgiamasi prie imigrantų ar prie kokio užsieniečio direktoriaus užsienio kapitalo kompanijoje. „Juk angliškai moka visi, o lietuviškai kai kas nemoka, tai iš mandagumo kalbėkime angliškai“.
Bet kur susirenka viso pasaulio lietuviai taip nepadarysi! Daugybė šiuolaikinių emigrantų į Vakarų Europą, etninių žemių lietuvių, net Pietų Amerikos lietuvių moka geriau lietuviškai, nei angliškai, kai kurie angliškai nemoka išvis, tad lietuvių kalba tokiuose renginiuose patogiausia, net vienintelė logiška kalba.
Panašiai kaip Vasario 16 gimnazijoje Vokietijoje, išmokiusioje kone tobulai kalbėti lietuviškai ištisas Pietų Amerikos lietuvių giminių kartas. Ar dabar mokykloje „Lietuvių namai“ Lietuvoje, kur mokslus kartu kremta iš visų šalių atvykę užsienio lietuvių vaikai (ne vienas toje mokykloje išugdytas jaunuolis buvo tarp Jaunimo kongreso delegatų ir net mane nustebino, kaip jie lietuviškai kalba praktiškai be akcento, nors jiems ši kalba nebėra gimtoji).
Raktas į puikų kalbos išmokymą tokiose vietose – ne kokie vadovėliai. Raktas – būtinybė tą kalbą mokėti. Nes juk koks tarpukario emigrantų į Argentiną proanūkis, tremtinių į Kazachiją anūkas, JAV dipukų anūkas ir šiuolaikinių emigrantų į Vokietiją sūnus tiesiog neturi jokios kitos bendros kalbos, kuria galėtų bendrauti, kaip tik lietuvių…
Aišku, jei visi ją išmoks. Kai kuriose lietuvių bendruomenėse mokančių lietuviškai jaunuolių jau mažai. Tai, tikriausiai, viena priežasčių, kodėl, tarkim, nebuvo Brazilijos atstovų. Anglų kalba čia neišeitis – ją Lotynų Amerikoje gerai moka irgi mažuma.
Planavau Kongrese praleisti tik dieną, bet praleidau dvi. Ne tik todėl, kad laukė interviu su „Neringos“ šeimininkais ar kūrėjais ir filmavimas dronu virš stovyklos, bet ir todėl, kad buvo tikrai smagu. Manau, buvo smagu ir visiems dalyviams ir tai paskatins juos toliau likti lietuviškoje veikloje. Ir tikiuosi su dar ne vienu jų susitikti kitais metais, kuomet planuojame ekspediciją lietuviškais Vakarų Europos keliais.
Deja, keliauti lėčiau, kaip Jaunimo kongresas, galimybių neturėjome. Keliavome tuo pat keliu kaip jie – į Monrealį, Kanadą. Tačiau kai Jaunimo kongresas atvyko į Kanadą, pagal mūsų planą mes jau turėjome būti ištyrinėję visus Monrealio apylinkių „lietuviškus ežerus“ ir pasukę toli į šiaurę.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vermonte:
1.Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vermonte aprašas
2.„Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Naujajame Hampšyre ir Vermonte žemėlapis
