Priešpaskutinis „Gabalėliai Lietuvos: Europa“ ekspedicijos etapas. Italija. Kirtus sieną iš Šveicarijos, iš pradžių pasikeitė nedaug kas – įstabios Alpės, dar nuostabesni ežerai tarp jų, kaip Komo ežeras. Tik keliai prastesni ir kainos žemesnės: tiek, kiek kainavo apsistoti bute Komo ežero pakrantėje, Šveicarijoje būtų atsiėjęs kambarys be tualeto…
Bet iki mūsų tikrųjų tikslų dar toli, geri 700 km. Tai – Roma, į kurią veda visi keliai, kur – katalikybės sostinė ir todėl – net trys iš svarbiausių lietuviškų vietų Vakarų Europoje.
Pakeliui pravažiavome visą galybę nuostabių senovinių Italijos miestelių, dešimčių kilometrų ilgio kurortinį ruožą aplink Riminį, kuriame – net dvi Lietuvos (Lituania) gatvės. Viena jų vardą gavo tuomet, kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą, mat viename rajone visos gatvės pavadintos naujųjų ES narių vardais, o kita – liūdnesnė, greta jos – Sovietų Sąjungos gatvė…
Lietuviškose mišiose prie lietuvių mauzoliejaus Romos kapinėse
Romą pasiekėme prieš 16 val., kuomet senosiose Verano kapinėse prie lietuvių koplytėlės turėjo vykti mišios už mirusiuosius. Tai – pirmasis didžiųjų Romos gabalėlių Lietuvos, mat ten palaidotas signataras Kazimieras Šaulys. Kaip pasakojo Lugane, Šveicarijoje, per ekskursiją prie kito signataro Jurgio Šaulio kapo, K. Šaulys turėjo idėją Romoje sukurti tokį išeivijos lietuvių panteoną, kur būtų palaidotos visos dipukų kartos įžymybės. Bet įžymiausiu liko jis pats (perlaidotas iš Lugano), o kiti palaidotieji daugiausiai – Romoje dirbę, gyvenę lietuviai kunigai. Italijoje lietuvių bendruomenės gyvenimas visad sukosi aplink tikėjimą, Vatikaną. Net ne visi kunigai palaidoti toje koplyčioje – mišiose sutiktas Saulius Kubilius, jau apie 50 metų dirbantis Vatikano radijuje, parodė lietuvių kapus ir marijonų, ir jėzuitų bendruose panteonuose.
Tačiau ir Kazimiero Šaulio pakanka suteikti tai vietai lietuvybės aurą – o dar lietuviškas vitražas…
Mišias aukojo net trys lietuviai kunigai. Su pagrindiniu jų, Audriumi Arštikaičiu, kitą dieną susitikome vienoje tų vietų, kurias per šią ekspediciją troškau aplankyti labiausiai. Šv. Kazimiero popiežiškoje lietuvių kolegijoje, kurios rektorius jis yra. Nuo romietiškos Asti aikštės stebina du senoviniai pastatai-dvyniai. Vienas jų padabintas Vyčiu, kitas – Aušros Vartų Marija.
Lietuvių kunigų rūmuose Romos širdyje
„Yra legenda, kad rūmus XIX a. pastatė tėvas dvyniams sūnums“ – sakė A. Arštikaitis – „Bet pokariu nusipirko lietuviai“. 1948 m. oficialiai įkurta Šv. Kazimiero kolegija, veikusi ir kaip seminarija, ruošusi kunigus tam kone šimtui lietuvių išeivių parapijų, pasklidusių po JAV, Kanadą, Lotynų Ameriką ir kitur. Kolegijos jubiliejaus knygose radau daug pavardžių lietuvių kunigų, kuriuos pats buvau sutikęs kur nors Amerikoje (kaip Paulius Mališka iš Monrealio, amžiną atilsį Joseph Anderlonis iš Filadelfijos, John Mikalajunas iš Jutikos) arba kurie jau įrašyti net į miestų žemėlapius, kaip Pijus Ragažinskas, kurio garbei San Paule pavadinta gatvė – pati savaime gabalėlis Lietuvos…
Po rekonstrukcijų sunkiai pasakytum, kad rūmus statė ne lietuviai. Viduje gausu lietuvybės – koplyčia su Vyčio kryžiais, įspūdingas 1936 m. meniškas Lietuvos žemėlapis, dydžio sulig visa siena. Kieme – medinis paminklas šv. Kazimierui, visos tvoros padabintos Vyčio kryžiais.
Kolegijai pinigus suaukojo daugiausia JAV lietuviai, o ir iki šiol ją „įsisūnijusi“ Vyčių organizacija, kuriai – atminimo lenta kolegijos vestibiulyje, netoli vieno didžiausių mecenatų Čikagos kunigo Briškos biusto. Tiesa, kolegijos prasmė ilgainiui kito: dabar tai vieta, kurioje gyvena lietuviai kunigai, atvykę tobulintis į Romos universitetus. Tokias kolegijas turi ir kitos tautos, įkurti lietuivškąją minčių būta dar tarpukariu, bet, likimo ironija, jas įgyvendinti pavyko tik juodžiausiu Lietuvai istorijos metu, pokariu, mat tada į Vakarus pasitraukė eilė lietuvių kunigų, klierikų, kurie neturėjo kur dėtis. „Kolegija popiežiškoji todėl, kad tuo metu nebuvo ryšio su sovietų persekiojama bažnyčia Lietuvoje“ – pasakojo A. Arštikaitis. Kolegija buvo popiežiaus žinoje. „Štai šioje kėdėje sėdėjo popiežius Jonas Paulius II“ – parodė A. Arštikaitis į kėdę kambaryje, kuriame įrašinėjome interviu. Romoje visad jauti, kad katalikybės centras – šalia pat. Kad ir iš smulkmenų: lietuviškose Mišiose įprastą siūlymą pasimelsti už popiežių Pranciškų ir vietos vyskupą pakeitė prašymas melstis „už mūsų popiežių ir vyskupą Pranciškų“. Juk popiežius – ir Romos vyskupas.
Dvi Romos Vila Lituania: užgrobtoji ir klestinti
Ilgainiui Šv. Kazimiero kolegija plėtėsi – 1957 m. gavusi palikimą įsigijo pastatą-dvynį, kuriame įkurti svečių namai, iš pradžių skirti studijuojančių klierikų tėvams, paskui – visiems piligrimams iš lietuvių diasporos, o po nepriklausomybės atrasti ir keliautojų iš Lietuvos. Jie pavadinti Vila Lituania.
Labai simboliškas pavadinimas. Kitoje Romos pusėje tik pro tvorą galėjome pamatyti tikrąją „Vila Lituania“. Ne mažiau didingus rūmus, kuriuos tarpukariu įsigijo Lietuva, ten įkūrė ambasadą. Ir kuriuos atėmė fašistinė Italijos valdžia tada, kai Lietuvą okupavo sovietai – mat jie tuo metu dar buvo nacių ir fašistų sąjungininkai. Ta, tikroji Vila Lituania, atiduota Sovietų Sąjungai, dabar ten – Rusijos ambasados konsulinis skyrius… Ją vadino „paskutine okupuota Lietuvos teritorija“, Italija ilgai nedrįso jos grąžinti ar tinkamai kompensuoti.
Visą šaltojo karo laikotarpį Romoje vyko nematoma kova. Krikščionys demokratai buvo Lietuvos pusėje, Vatikanas nepripažino okupacijos, veikė Stasio Lozoraičio vedama Lietuvos pasiuntinybė prie Šv. Sosto – bet buvo gausu Italijoje ir komunistų. Lietuviai, nors jų Italijoje niekad negyveno daug, pasiekė pergalių – dažnai ir Šv. Kazimiero kolegijos kunigų dėka. Pavyzdžiui, viena aikštė pavadinta Lietuvos vardu. Bet didžiausia pergalė tikriausiai – trečioji iš Romos lietuvybės širdžių – Aušros Vartų koplyčia pačioje Švento Petro bazilikoje, Vatikane.
Einame į lietuvių koplyčią Vatikano širdyje
Kaip pasakojo ten mus palydėjusi Lietuvos ambasadorė prie Šventojo sosto Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, vos kelios tautos gali didžiuotis turinčios tokias koplyčias. Teisę turėti lietuviškąją iškovojo lietuviai kunigai. Jos įrengimui susivienijo visa „pogrindinė“ po pasaulį pasklidusi Lietuva, interjerą sukūrė įžymusis Vytautas Kazimieras Jonynas iš JAV. „Vienoje pusėje – Lietuvos valdovai, Mindaugas, Vytautas, Jogaila; kitoje – liūdnoji Lietuvos istorija: Kražių skerdynės, kankinys Juozapatas Kuncevičius, su katalikais susivienijusių stačiatikių – unitų – bažnyčios kūrėjas“ – pasakojo mums Saulius Kubilius, Australijos lietuvis, jau beveik 50 metų dirbantis Vatikano radijuje ir puikiai išmanantis istoriją.
Iš pradžių norėta koplyčią dedikuoti Lietuvos kankiniams – ypač nužudytiems sovietų – bet, nors Vatikanas nepripažino Lietuvos okupacijos, tai buvo kontroversiška. Romoje išgirdome daug pasakojimų „iš vidaus“ apie anuos laikus – kai, viena vertus, Vatikanas rėmė laisvą Lietuvą, per Vatikano radiją būdavo skaitoma Katalikų bažnyčios kronika apie tikinčiųjų teisių pažeidimus Lietuvoje. Kita vertus, Vatikanas suprato, kad pernelyg antisovietinės nuostatos galėjo lemti dar didesnius katalikų persekiojimus Lietuvoje; bažnyčia Lietuvoje, kaip visa Lietuvos visuomenė, buvo pasidalinusi į tuos kunigus, kurie mėgino bent kažkiek prisitaikyti, vengdami atviros konfrontacijos, bei aktyvius disidentus, o Vatikanas turėjo kažkaip laviruoti. Tad ir koplyčia galiausiai dedikuota ne Lietuvos kankiniams, o Aušros Vartų Marijai. „Tačiau Lietuvos kankiniai joje atvaizduoti simboliškai“ – pasakojo Sigita Maslauskaitė-Mažylienė – „yra Sibiro maldaknygės bareljefai – ją parašė lietuvė tremtinė Adelė Dirsytė, ji paskui išplatinta po visą pasaulį, išversta į daugybę kalbų“.
Iki pat paskutinio momento nežinojome, ar pavyks patekti į lietuvių koplyčią – mat ji yra bazilikos požemyje, atidaroma tik mišias užsisakiusioms piligrimų grupėms. Bet, kaip sakė Saulius Kubilius, viskas priklauso nuo sargo, reikia paprašyti: tuo metu budėjęs sargas įleido. Kiek istorijos ten! Štai už rūpintojėlio – beje, sukurto italo Alcide Ticò – atsiveria anksčiau užmūrytas senovinis koridorius, per kurį kadaise būdavo einama link Šv. Petro kapo… Dabar jis nepasiekiamas, tik iš lietuvių koplyčios gali dirstelti akies krašteliu.
Pačioje didingoje bazilikoje palaidotas Juozapatas Kuncevičius – kaip pasakojo Sigita Maslauskaitė, kartu su Ukrainos ambasada pavyko iškovoti, kad jo kapas būtų pasiekiamas atvirai. O netoli bazilikos – lietuvis vienuolis Bronislovas Kačergius, atvykęs studijuoti į Romą dar prieš šimtmetį, čia miręs nuo džiovos. Į kai kurias „uždaras“ Vatikano teritorijas patekome pirmą kartą gyvenime – šiaip ten turistai nėra laisvai įleidžiami (nebent su specialiomis ekskursijomis), tad Šv. Petro aikštės šurmulį staiga pakeičia „darbinė ramybė“.
Vatikano radijuje narpliojame Vytėnų prie Romos istoriją
Kartu su Sauliumi Kubiliumi nuėjome iki jo darbovietės – Vatikano radijo lietuviškosios redakcijos, kur jau nuo 1940 metų rengiamos lietuviškos programos. Ten laukė paskutiniai mėginimai išsiaiškinti apie dar vieną „paslaptingą“ lietuvišką vietą Fraskatyje – Vytėnais vaidntą lietuvių saleziečių vienuolyną, kur leistas ir „Saleziečių balsas“. Pirmą informaciją apie jį pastebėjau dar 2017 m. ALKA Konektikute, kur, tarp lietuvių parapijų užsienyje, buvo įrašyta ir tokia „keista“ Šv. Jono Bosko Fraskatyje su dviem kunigais ir 17 parapijiečių. Paskui radau ir pastato nuotraukas, adresą. Daugiau informacijos kreipiausi į Vilniaus Šv. Jono Bosko bažnyčios kleboną Alessandro Barelli, tačiau jis… italas. Kadaise galinga lietuvių saleziečių grupė smarkiai sumenko. Sužinojau tiek, kad Fraskačio vienuolynas parduotas po Lietuvos nepriklausomybės būtent tam, kad būtų pastatyta būtent ta Šv. Jono Bosko bažnyčia katalikų šventovės stokojuosiuose Vilniaus Lazdynuose. Bet gal liko bent pastatas? Vatikano radijuje atrodo, padėjome galutinį tašką: peržiūrėję tas vietas Google sistemoje kartu su ten kadaise besilankiusiu Sauliumi Kubiliumi ir kitu ilgamečiu darbuotoju Jonu Malinausku, panašaus pastato neradome.
Lietuviški ženklai – ir garsiausiose Romos vietose
Paskutinės stotelės Romoje, tuo tarpu, atrastos ir numylėtos ne tik lietuvių. Tai – pirmoji pasaulyje barokinė bažnyčia Gesu, kurioje, be kita ko, palaidotas pirmasis Lietuvos kardinolas Jurgis Radvila. Deja antkapinės lentos grindyse tenufotografuoti galėjome dalį. Remontai. Jie dabar visur Romoje. Juk 2025 metai – jubiliejiniai. Lietuviškas kryžius Vatikano soduose, kaip sakė ambasadorė, irgi išvežtas remontui, remontuojami ir „Vila Lituania“ svečių namai. “Turėsite dar grįžti” – sake atsisveikindamas A. Arštikaitis. Ne 2025 m. pradžioje, nes daug remontų tęsis iki gegužės.
Paskutinį saulėlydį Romoje pasitikome nuo garsiųjų Ispanijos laiptų viršaus. Mat netoli ten – bareljefas su Vyčiu. Tiksliau, dviem Vyčiais ir dviem Lenkijos ereliais, įrengtas dar ant Palazzetto Zuccari rūmų dar XVIII a. ten gyvenusios Lenkijos-Lietuvos karalienės Marijos Kazimieros. Dažnas užsienio lietuvis didžiuojasi turėdamas tokius savo mieste, bet per šią ekspediciją jau matėme jų tiek, kad pamažu tapo savotiška rutina. Jau stebina tik tie, kur kažkas daugiau, kur Vytis atskirai nuo Lenkijos herbo, kur Vytis koks meniškas, kaip lietuvių koplyčios Vatikane duryse… Na, bet kai Vytis yra šalia svarbiausių pasaulio lankytinų vietų, kaip Ispanijos laiptai – irgi žavu. Nes ten jį atras turistai iš Lietuvos. Jei tik žinos apie jį. Kai Romoje lankiausi praeitą kartą – dar iki visų „Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijų, 14 metų atgal – buvau ten pat ir Vyčio nepastebėjau. Turi žinoti ko ieškai.
Iš Romos išvažiavome vėl į šiaurę. Lietuviškų vietų – kad ir menkesnių – yra ir Italijos šiaurėje – nuo Florencijos centro iki Alpių priekalnių. Bet apie tai – jau kitame straipsnyje.
