Šveicarija – toli nuo Lietuvos ir ji, kaip Lietuva, nedidelė šalis (9 mln. gyv.). Nuo to tik labiau stebina, kiek daug įvairių ryšių siejo lietuvius su šveicarais jau nuo senų laikų – ir kokie tie ryšiai įvairūs.
Per Šveicarijos Alpes – žymių lietuvių keliais
Savo laisve ir tiesiogine demokratija Šveicarijos universitetai dar prieškariu traukė lietuvius studentus, kaip Jurgį Šaulį. Šveicarijos kalnai ir jų švarus oras viliojo tuomet mirtinga džiova sergančius, kaip Joną Biliūną ar Jurgį Baltrušaitį. Kartu Šveicarija buvo ir vienas pirmųjų masinio turizmo bastionų Europoje, kur jau tarpukariu organizuotos kelionės, stovėjo gausybė turistams skirtų geležinkelių į kalnus, tokių, kaip pats pirmasis Europoje – į Rigi Kulmą. Apie Rigi Kulmą, apie Keturių Kantonų ežerą jo papėdėje rašė ten ilsėdavęsis Maironis, prieš 100 ir daugiau metų Šveicarijon keliavo – ir įkvėpimo rado – ir daugiau lietuvių kūrėjų.
Antrojo pasaulinio karo metais neutrali Šveicarija buvo tikra svajonių šalis pabėgimui nuo karo audrų, bet įveikti saugomą jos sieną lengva nebuvo, o ir pasilikti daugeliui dipukų ši šalis neleido: bet tie lietuviai, kurie pasiliko pokariu, buvo itin reikšmingi, kaip net du iš dvidešimties 1918 m. vasario 16 akto signatarų – Jurgis Šaulys ir Kazimieras Šaulys…
Eiti anų laikų lietuvybės herojų takais Šveicarijoje mums buvo paprasčiau nei daugelyje pasaulio šalių. Mat patys vietos lietuviai – jau šiuolaikiniai – pasirūpino tai įamžinti atminimo lentomis. Didelis nuopelnas čia tenka Jūratei Caspersen. Ją sutikome Lugane, moterų brigitiečių vienuolyne, kur pakabinta atminimo lenta čia gyvenusiam signatarui – ir prelatui – Kazimierui Šauliui. Jūratė kaip tik vežė keliasdešimties lietuvių grupę po lietuviškas Šveicarijos vietas. Lugane prie jų prisijungėme ir mes, kartu aplankėme signataro Jurgio Šaulio kapą, išskleidę Lietuvos vėliavą sugiedojome himną. O Jūratė užsidegusi papasakojo apie Šaulių gyvenimą ten, Šveicarijoje…
Lenta Kazimierui Šauliui jo atminimo kambaryje brigitiečių vienuolyne – tik viena iš šešių, kurias apvažiavome Šveicarijoje. Šveicarijos lietuviai rado ir įamžino ir vilą prie Liucernos, kurioje kūrė Maironis, ir namą Bazelyje, kur gyveno Juozas Eretas – grynas šveicaras, bet lietuvių bendramokslių Fribūro universitete (Mikelio Ašmio, Kazio Pakšto, Vinco Mykolaičio-Putino, Stasio Šalkauskio) 1917 m. taip „uždegtas“ atgimstančios Lietuvos kultūra, kad ir lietuvių kalbą išmoko, ir knygą apie Lietuvą parašė, ir – jau paskui, po nepriklausomybės – gavo Lietuvos pilietybę, net išrinktas į Seimą… O didžiausias jo nuopelnas turbūt ELTA naujienų agentūra, kurios pavadinimas šifruojasi kaip Ereto Lietuvos telegramų agentūra.
Šveicarijos lietuviai gavo prašymą surasti ir filosofo Ramūno Bytauto bei moderniosios tapybos pradininko Antano Samuolio kapus Leisino kapinėse. Deja, Šveicarijoje – kaip ir Vokietijoje ar Austrijoje – kapai neamžini, jie naikinami. Pasak Jūratės Caspersen, šveicarai net nelabai suprato, ko lietuviai ieško tų kapų… Nelikus kapų, rankų Šveicarijos lietuviai nenuleido: paženklino kapinių sieną atminimo lentomis. O dar vieną paminklėlį pastatė Iverdone, kur 1945-1946 m. veikė lietuvių pabėgėlių stovykla „Židinys“ (dabar ten – viešbutis).
Kaip sakė Jūratė Caspersen, į Šveicariją atvykusi 1992 m., būtent „senieji“ Šveicarijos lietuviai dipukai ir prašė tęsti tai, ko jie nepadarė – įamžinti su lietuviais susijusių vietų atminimą. Ir ji ėmėsi to darbo…
Bet ekspedicijos maršrutas nuolat mainėsi priklausomai nuo galimybių susitikti su įvairiais žmonėmis ir kito – tad Leisino ir Iverdono aplankymą atidėjome pačiai ekspedicijos pabaigai.
Seniausių Lietuvos-Šveicarijos ryšių beieškant
Ryšių tarp Lietuvos ir Šveicarijos būta ir dar seniau, nei XIX-XX a. sandūra. Rapersvilyje esantį lenkų muziejų lietuviai kartais vadina Abiejų Tautų Respublikos muziejumi. Jį įkūrė Vladislovas Broel-Pliateris iš „didžiosios emigracijos“. Gimęs Vilniuje, pasitraukęs į Šveicariją po pralaimėto 1830 m. sukilimo ir ten išsinuomotoje Rapersvilio pilyje kaupęs lenkų kultūrinių lobių kolekciją. Kolekcija tarpukariu grąžinta nepriklausomon Lenkijon, daug jos žuvo Antrojo pasaulinio karo audrose (tas amžinas ginčas, kamuojantis ir lietuvius: verta ar neverta grąžinti išeivijos paveldo „namo“), vėliau kažkiek atkurta. Lietuvą mena ir Vyčiai ant Abiejų tautų Respublikos herbo kolonoje prieš pilį.
Būta Lietuvos-Šveicarijos ryšių ir dar seniau – štai daug „italų menininkų“, dabinusių Lietuvos miestus dvarais ar bažnyčiomis, iš tikro buvo iš italakalbės pietų Šveicarijos… Bet šios istorijos gelmės – jau gerokai giliau tų išlikusių gabalėlių Lietuvos, kurių ieškome ir kuriuos kaupiame.
Regiu vaizdus, kurie įkvėpė Maironį
Senuoju geležinkeliu, kuriuo, tikriausiai, važiavo ir Maironis, užkilau į Rigi Kulmo kalną. „Nuo viršaus Rigi Kulmo, augščiau debesų, / Išmatyt negali Lietuvos; / Vien tik dunkso aplinkui vainikas kalnų / Apsisupusių rūbais žiemos.“ – rašė Maironis, ir, pamenu, vaikystėje buvo sunku suprasti tuos žodžius – bet atsistojęs ten, kalno viršūnėje, viršum „debesų lauko“, šen bei ten „praskrodžiamo“ aštrių kalnų, bemat supratau.
Atėjo laikas sukti iš Šveicarijos į pietus, į Italiją, paskutinę šalį mūsų „Gabalėliai Lietuvos: Europa“ ekspedicijoje, bet, tuo pačiu, vieną turtingiausių lieutvišku paveldu. Šveicarišką Lugano ežerą pakeitė itališkasis Komo ežeras – panašūs peizažai, ta pati italų kalba, bet jau kita šalis. Tačiau didieji lietuviški lobiai laukė dar toliau į pietus, ypač Romoje…
Pakeliui teko stabtelti kiek ilgiau – atėjo laikas atiduoti galutinį albumo-atlaso „Gabalėliai Lietuvos: Amerika“ su apie 1000 įstabiausių lietuviškų vietų Amerikoje nuotraukų maketą spaudai… Tą knygą jau galite nusipirkti (susisiekite augustinas.zemaitis@gmail.com ). Jei viskas gerai, gal po kelių metų tokia knyga išeis ir apie Europą, o kol kas visos vietos suguls į www.gabaleliailietuvos.lt enciklopediją, filmai – į „Gabalėliai Lietuvos“ Youtube kanalą, papildomos nuotraukos – į „Gabalėliai Lietuvos“ Facebook ir Instagram.
