Iš Romos pasukome šiauryn per mažesnius – bet ne mažiau nuostabius – Italijos miestus.
Lietuvos gatvėse ir didikų kapuose ieškome Lietuvos
Į pasiruošimo ekspedicijai žemėlapį pažymėjau ne vieną „Via Lituania“, bet su Lietuva daugelyje jų daug bendrystės neradome – tiesiog pokariu statyti nauji rajonai, jų gatvės vadintos visų iš eilės šalių pavadinimais. Grosete Lietuvos gatvė yra prie Latvijos, Estijos, Ukrainos, Peru, o štai Florencijoje – „perauga“ į… Sovietų Sąjungos (Unione Sovietica) gatvę.
Įdomesni Florencijoje pasirodė senųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų giminių aidai. Šitas miestas, garsėjantis savo katedra, Uffizi meno galerija, kaip magnetas traukė meno, kultūros mylėtojus, atklydo čia ne vienas didis žmogus iš jau sunaikintos Lenkijos-Lietuvos valstybės. Tos „lietuviškos“ vietos Florencijoje – greta pačių nuostabiausių ir labiausiai lankomų.
Štai didingose Porte Sante kapinėse ant kalno, nuo kurių atsiveria nuostabus miesto vaizdas, tarp įspūdingų, puošnių koplyčių – ir Sapiegų giminės koplyčia, paženklinta Vyčiu giminės herbe.
Bet retas žmogus iš Lietuvos ilsisi garbingesnėje aplinkoje, nei Mykolas Kleopas Oginskis. Jo sarkofagas – Šv. Kryžiaus bažnyčioje, toje pačioje, palei kurios sienas palaidoti ir Rosinis, Mikelandželas, Makiavelis… Ten net bilietą teko pirkti, šiaip neįeisi: toks kontrastas su įvairiais užmirštais „lietuviško pasaulio tolių“ kapais…
Ant namo, kur Oginskis, galutinai „atsisveikinęs su tėvyne“, gyveno, pakabinta atminimo lenta. Tiesa tekstas ant jos – kirilika. Mat lentą pakabino baltarusiai. Ant Oginskio kapo, tuo tarpu, minima tik Lenkija. Kaip ne kaip, ano meto „didieji LDK piliečiai“ šiandien „savi“ trims tautoms – lietuviams, lenkams, baltarusiams – ir nuo to, kuri jų užsiima įamžinimu, priklauso, kokia kalba viskas rašoma, kokios vardų formos naudojamos…
Bardžio Sala Lituania – lietuvio ir italo bendras kūrinys
Mane labiausiai žavi tas paveldas, dėl kurio tokių kontroversijų nebėra, kurį sukūrė žmonės, save tikrai laikę lietuviais ar stengęsi dėl lietuvybės – ir tai matosi vos užmetus akį, jokių ten aiškinimų ar romantiškų išvedžiojimų nebereikia… Ir netikėtai vieną nuostabiausių tokių vietų visoje Italijoje radau nedideliame vos 2300 gyventojų Bardžio miestelyje Emilijos-Romanijos regione.
Už viską, kas ten yra, reiktų dėkoti vienam žmogui. Tiksliau, vienam lietuviui. Kunigui Vincui Mincevičiui, kuris, be kita ko, įsteigė ir Italijos lietuvių bendruomenę.
Jo “magnum opus” Bardyje – parapijos jaunimo centre. Iš paprasto pastato fasado sunkiai galėjau tikėtis didybės viduje, kurį atrakino italas klebonas. Jau nuo laiptinės prasidėjo gausybė monumentalaus lietuviško meno, freskų su Lietuvos istorija, žemėlapiais, Mindaugo krikštu… Pagrindinė jo renginių salė – „Sala Lituania“. Ant jos rankenų – 1939 m. Europos krepšinio čempionatas Kaune, virš jos įėjimo – Vytis ir Lietuvos himno žodžiai, viduje – ir tapytas LDK žemėlapis, ir Lietuvos didvyriai, ir liaudis, ir vitražai su Vilniaus katedra ar Gedimino pilim, ir Aušros Vartų Marijos altorius – ir dar per daug visko, kad čia išvardinčiau, plačiau viskas aprašyta www.gabaleliailietuvos.lt .
Tokia didybė ir Amerikoje jau nėra tokia dažna, bet dar būna. Tačiau juk Amerikos didmiesčiuose lietuvių bendruomenių būta dešimttūkstantinių! O Bardyje niekada negyveno daugiau nei keli lietuviai. Kaip pasakojo mus atlydėjusi Emilijos-Romanijos regiono lietuvių bendruomenės pirmininkė Inga Trofimovaitė, dabar negyvena nė vienas. Dar įdomiau – pats kunigas Mincevičius, Bardžio garbės pilietis, irgi negyveno ir nedirbo Bardyje!
„Sala Lituania“ istorija ne mažiau įdomi, nei pati salė. Vincas Mincevičius, 1934 m. išvykęs į Romą studijuoti ir nebegalėjęs grįžti okupuoton Lietuvon, vėliau dirbo pas kardinolą Samorė. Tas kardinolas buvo italas, gimęs Bardyje ir ten labai gerbiamas. Tačiau jis irgi turėjo ryšių su Lietuva – tarpukariu dirbo Vatikano nunciatūroje Lietuvoje. Štai tie du žmonės kartu ir kūrė „lietuvišką Bardį“, kartu primindami Italijai apie okupuotą Lietuvą! Kaip subtilus jų „parašas“ yra Mindaugo krikšto freska Jaunimo centro laiptinėje. Mums pasakojo, kad Mindaugą krikštijantis vyskupas toje freskoje – kardinolas Samorė, o už jo stovintis kunigas – Vincas Mincevičius. Kitoje vietoje tai galėtų atrodyti tarsi puikybė, bet Mincevičius savo nuopelnais ir sukūrimu gabalėlio Lietuvos kur nebuvo lietuvių tokio pagerbimo tikrai nusipelnė.
Bardžio lietuviški paminklai nepamiršti
Bardyje yra ir daugiau. Ir Lietuvos gatvė (kuri „atsiremia“ jau ne į Sovietų Sąjungos gatvę, o į Vengrijos kankinių aikštę, dedikuotą 1956 m. sukilėliams prieš komunizmą). Ir paminklas lietuviškam koplytstulpiui, kurį Mincevičius pastatė kardinolui Samorė: jis sunyko, tačiau 2002 m. toje vietoje akmeninėje koplytėlėje įdėta jo kopija su užrašu, kad tai – Lietuviškas kryžius.
Ir, galiausiai, naujas 2007 m. Vyčiu ir Gedimino stulpais puoštas lietuviškas koplytstulpis, kurį šiuolaikiniai Italijos lietuviai 2007 m. pastatė ir kardinolui Samorė, ir pačiam Vincui Mincevičiui, mirusiam 1992 m.! Smagu matyti, kad lietuviška vieta nėra pamiršta, nors lietuviai ten negyvena. „Sala Lituania“ net vyko lietuvių renginiai, į kuriuos lietuviai – jau šiuolaikiniai imigrantai į Italiją – suvažiavo iš kitų Italijos miestų, šalimais pasodino ąžuoliuką…
Kas populiarina Italijos lietuviškas vietas?
Italijoje lietuvių, palyginus su kokia Jungtine Karalyste, nedaug – bet stebina, kaip jie ieško ir randa ryšį su lietuviškąja Italijos praeitimi. Kai kuriose šalyse tenka ilgai vargti, kol randu ką nors, ką žinantį apie lietuviškas vietas – paprastai jau senyvo amžiaus – o štai Italijos lietuviai – ir jaunesni – patys jų ieškojo, jas rado, turėjo mums ką papasakoti. Turine susitikome su Aurelija Orlova, portalo Itlietuviai.it kūrėja. Viena to portalo dalių – žemėlapis „Lietuviška Italija“. Kaip pasakojo Aurelija, mintis tokį kurti jai kilo per pandemiją, prisidėjo lietuviai gidai, dirbantys Italijoje, tuo metu kaip tik neturėję darbo, turėję daug laiko.
O tolesnė „Lietuviškosios Italijos“ istorija atrodė tokia panaši į „Tikslas – Amerika“, Amerikos lietuviškų vietų interaktyvaus žemėlapio, kurį sukūrėme mes! Irgi pirmas akstinas buvo iš Lietuvos ambasados, bet galiausiai viskas pavyko eilinių lietuvių darbo dėka. Kaip mūsų pristatymų Amerikoje metu vis klausinėdavo, „Kada knyga?“ – ir šiemet pagaliau išleidome albumą-atlasą „Gabalėliai Lietuvos: Amerika“ – taip ir Aurelija, paklausta apie projekto ateitį, mąsto apie knygą, programėlę… Vienas skirtumas – jei „Tikslas – Amerika“ sukūrėme dviese ekspedicijų metu, susitikdami su vietos lietuviais – jie pasakodavo, mes užrašydavome – tai Itlietuviai rašė patys skirtinguose Italijos miestuose gyvenantys lietuviai.
„Kaip čia išeina, kad kai kuriose šalyse lietuviškos vietos nyksta pamirštos, o kai kur, kaip Italijoje, šiuolaikiniai imigrantai tuo domisi?“ – paklausiau. Ir išgirdau panašius žodžius, kuriuos sakyčiau ir pats – „Kai apie tas vietas nieko nežino, nesidomi, tai jiems nesvarbu. Todėl labai reikia ištyrinėti, skleisti žinią“. Kad tik tokių projektų atsirastų daugiau pasaulio šalių, nes nei dviems, nei keliolikai žmonių visko neaprėpti. Bet jų puokštė plečiasi. Štai „Tikslas – Amerika“ prasidėjo 2017 m. ir 2023 m. jau padengė visą Ameriką, „Lietuviškoji Italija“ startavo 2020 m., galbūt bręsta dar keli.
Beje, ir pats kadaise sulaukiau pasiūlymo patyrinėti Italijos lietuvišką paveldą iš ambasadoje Romoje dirbusio Valdemaro Juozaičio, atsiuntusio daug informacijos. Kai su juo susisiekiau prieš šią ekspediciją, atrašė, kad jau nebedirba – tokia jau diplomato dalia, „uždegęs” bendruomenę vienoje šalyje vis tiek turėsi iškeliauti į kitą.
Prie Materhorno kalno lietuviškais keliais
Jau nuo paties Turino, nuo buvusios Fiat gamyklos stogo ar net iš miesto centro matosi aukšti, dangų raižantys, Alpių kalnai, anapus kurių – Šveicarija. Ten, nuostabioje Aostos slėnio vietoje, iš kur jau, atrodė, ranka pasiekiamas įspūdingasis Materhornas, laukė paskutinė stotelė Italijoje – lietuviškas koplytstulpis. Apie jį kadaise parašė vienas skaitytojas, atsiuntė seną atviruką su pažymėta „Casa alpina ‚Lituania‘“ ir nuo to laiko mėginau įminti jo mįslę. Padedant Italijos lietuviams, ji atsiskleidė: ten būta saleziečių poilsinės, jie ir pastatė koplytstulpį; tas pats Mincevičius irgi mirė Aostoje. Bet ar koplytstulpis dar likęs? Tikrai taip. Deja, medis daug laikinesnis už metalą ar akmenį, ir dalis figūrų jau nuplyšę nuo šonų, bet Vyčio kryžiai šonuose dar matyti. „Reiktų atstatyti“ – sakė Aurelija Orlova Turine. Viliuosi pavyks, kaip Bardyje.
10 kilometrų ilgio San Bernaro tuneliu išvykome iš Italijos į Šveicariją. Laukė pats paskutinis ekspedicijos etapas: prancūziškai kalbanti vakarinė Šveicarijos dalis ir pietų Prancūzija – Alpės bei žydroji pakrantė. Ten netikėtai gausu žymių lietuvių kapų…
