Pamenu, per pirmąsias „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas važiuodavome ten, kur vien pasikapstęs Lietuvos bibliotekose sužinodavau rasiąs kokį 100 lietuvių bažnyčių, kapinių, klubų, paminklų. O nuvykę į vietą rasdavome dar kelis kartus daugiau!
Dabar, šeštais ekspedicijų metais, tokios JAV valstijos ir Kanados provincijos jau seniai aprašytos www.gabaleliailietuvos.lt enciklopedijoje ir www.tikslasamerika.lt žemėlapyje.
Kad užbaigtume žemėlapį, važiuojame ir ten, kur išgirstame tik apie vieną lietuvišką vietą. Pavyzdžiui, rytų Kanadą (Atlantic Canada), kur vienintelis paminklas lietuviams, apie kurį man pasakojo dar 2019 m. – atminimo lenta lietuviams Halifakso Pier 21 imigracijos muziejuje. Rasti tam laiko padėjo nuotolinis darbas – gali dirbti net iš automobilio važiuodamas nesibaigiančiais Kanados keliais.
Bet džiugiausia, kai pavyksta aptikti daugiau, nei tikėjomės.
Seniausia Kanados lietuvių bendruomenė išliko tik archyvuose?
Šiaurės Kvebeke, Labradore, Niufaundlende, per kuriuos nuvažiavome 4000 km, gerėdamiesi aisbergais ir banginių būriais (vienu metu mačiau kokius šešis, daugiau nei kur kitur gyvenime!) sužinojau nebent apie pavienius lietuvius, kurie imigravo neseniai – bet ne kokias lietuviškas vietas. Užtat buvo laiko aprašyti viskam, kas vyko ekspedicijoje per JAV ir Kanadą iki tol: aprašyti reikia kuo skubiau, kad nepasimirštų, bet ten, kur susitikimai nuo ryto iki vakaro, laiko viską padaryti iki galo pritrūkdavo: 2000 km Translabradoro kelias čia padėjo su kaupu.
Tačiau persikėlus 16 valandų keltu į Naująją Škotiją laukė senesnės lietuviškos vietos. Šalia North Sydney miestelio, kur suplaukia visi keltai iš Niufaundlendo – dar mažesnis Sydney Mines miesteliukas. O jame – daugelyje knygų aprašyta viena seniausių Kanados lietuvių bendruomenių. Šiaip Kanados lietuviai daugiausiai – dipukai ir jų palikuonys, tačiau Sydney Mines dar 1906 m. vien lietuvių vyrų organizacijai priklausė 72 nariai. Sydney Mines lietuvius prisimena ir Kanados lietuvių istorijos knygos, ir miestelio istorija, straipsnių apie juos radau ir senuose „Tėviškės žiburiuose“. Daug padėjo to regiono Beaton archyvas, kuriame yra ištisas katalogas apie Sydney Mines lietuvius. Dar keli mėnesiai iki ekspedicijos paprašiau to archyvo galimybės apsilankyti, bet sulaukiau dar džiugesnio atsakymo: „Imkite, siunčiame viską el. paštu, nes viską skaitmenizavome Kanados lietuvių archyvo-muziejaus prašymu“.
Informacijos Beaton archyve tikrai daug, daugiausia ją perdavė Glinskių šeima. Aprašomos lietuvių giminių pavardės, kaip jos keitėsi (kai kurias dar galima nuspėti, pvz. Liutkevičius>Liutkus, Barzevičius>Bardswich ar net Rudzevičius>Rogers, be kitų pakeitimų nė neįtartum, pvz. Latwaitis>Campbell), senos nuotraukos, pasakojimai… Susidarė vaizdas, kad, 1918 m. uždarius plieno fabriką, lietuviai pradėjo sukti iš miesto – beliko 17 šeimų. Tiesa, ~1930 m. jų vėl padaugėjo iki 27, nes, užsidarius JAV imigracijos vartams, nauji migrantai „Amerikietiškos svajonės“ ėmė ieškoti ir Kanadoje. Daugelis Sydney Mines lietuvių, tiesa, imigravo, ne tiesiai iš Lietuvos, o „neradę laimės“ Škotijoje. Milda Danytė, parašiusi knygą apie Kanados dipukus, pasakojo dar ~1980 m. miestelyje sutikusi žmonių, mokėjusių lietuviškai.
www.gabableliailietuvos.lt enciklopedija yra skirta pastatams ir paminklams – taigi, man aktualiausia buvo Lietuvių klubo vieta: šaltiniai nurodė, kad Šv. Kazimiero draugija jį pasistatė 1915 m. Deja, susirašinėdamas su vietos muziejumi ir nagrinėdamas Beaton archyvo dokumentus supratau, kad klubas 1939 m. nugriautas. Pond gatvė, kurioje jis stovėjo, pervadinta Legatto – bet jokio tikslesnio adreso nėra… Viename sename dokumente parašyta, kad klubas stovėjęs „šalia Latvaičio sklypo“, kitame – „kitoje gatvės pusėje nuo ten, kur gyvena mano senelė“ – bet kas dabar pasakys kur?
Muziejininkas Riley susidomėjo „Tikslas – Amerika“ žemėlapiu ir sakė norintis padaryti ką nors panašaus apie svarbių Sydney Mines įvykių, streikų, kasyklų tragedijų vietas – nusiunčiau jam informaciją, kaip tai padaryti. Kol kas archyvai pas jį nesutvarkyti nes, kaip sakė, Sydney Mines muziejų pradėjo kolekcionieriai, kurie mažiau žinojo apie archyvų tvarkymą. „Rinko, pavyzdžiui, tokius kaip šis, jei kas atsiųsdavo“ – parodė 1963 m. laikraštį su pranešimu apie Kenedžio nužudymą – „Na, svarbi akimirka pasaulio istorijoje, bet tokių laikraščių daug, su Sydney Mines čia nieko bendro“.
Dar Sydney Mines radau lietuviškus antkapius kapinėse (bendrose, nes lietuvių kapinių nebuvo) – vienas ir su lietuvišku užrašu, nors jau ir su klaida (SUKALBEKIT SYEIKA MARIJA); o kitame net ir paukščiukai ant Č sudėlioti tinkamai. Daugybė tų žmonių, kurie 1965 m. dokumente suminėti kaip „vietos lietuviai“. Kai kurie mirę gana neseniai. Bet gyvos jungties neradome, o laikas buvo ribotas. Tačiau Riley pažadėjo rinkdamas informaciją iš senyvų žmonių, ką nuolat daro muziejui, pasidomėti ir šituo. „Meškeres užmetėme“, gal žemėlapyje atsiras ir Sydney Mines klubo vieta ar nuotrauka.
Kad „informacija neišgaruotų“ svarbu ją surinkti laiku, įprasminti. Kaip tai padarė seniausia JAV lietuvių bendruomenė Teksase su atminimo lenta. Deja, Sydney Mines lietuvių atmintis pamažu skęsta užmarštin: gerai, kad bent jau Glinskių šeima Beaton archyvams perdavė tiek medžiagos, nes su kitų lietuvių gyvenimų dokumentais atsitiko taip, kaip sakė Riley: „Po to, kai uždarė plieno gamyklą, daug kasyklų, daug kas išsivažinėjo, ypač jaunimas. Senieji žmonės liko čia, bet kai jie miršta, vaikai ir anūkai atvažiuoja sutvarkyti namų, nesuprasdami viską, ką randa, parduoda ar išmeta. Senieji identitetai nyksta, o ir paties miestelio identitetas nyksta be pramonės, be darbų: tai viena skurdžiausių Kanados vietų“.
Deja, panašias istorijas girdėjau daug kur Amerikoje, ypač angliakasių regionuose.
Kas lietuviško Halifakso imigracijos muziejuje?
Į Naujosios Škotijos sostinę Halifaksą vykome su gana dideliais lūkesčiais, nes apie Kanados imigracijos muziejų girdėjome gerų žodžių. Išties, muziejus – gražus. Uostas, kuriame nuo 1928 m. iki 1971 m. priimti daugelis imigrantų į Kanadą – taigi, ir lietuviai dipukai – „gentrifikuotas“: be muziejaus čia ir modernus maisto turgus, gražūs pasivaikščiojimo takai.
Muziejuje – istorijų gausa. Garsinių, vaizdinių, rašytinių. Pristatančių imigraciją per pačias įvairiausias prizmes: nuo „tautinių Kanados miestelių“ iki diskriminacijos; nuo priežasčių, vejančių iš gimtinės, iki to, kas traukia į Kanadą; nuo pirmųjų kolonistų iki šiuolaikinių imigrantų.
Deja, deja – ieškodami lietuviškų pavardžių, istorijų, eksponatų atsimušdavome kaip į sieną. Artimiausia, ką radome – lenkiško Wilno kaimo istorija ir nuotraukos. Jis pavadintas Vilniaus garbei, ten lankėmės dar 2019 m., aprašėme jo istoriją www.gabaleliailietuvos.lt. Simboliniame traukino vagone turėjo skambėti dar ir Vidos Lietuvninkas pasakojimas, bet garsiakalbis buvo sugedęs ar išjungtas. O štai latviškų eksponatų daug daugiau – ir latvio pasas, ir nuotraukos, šeimos istorija.
Tik atminimo lentą lietuviams radome – tiesa, ji standartinė, ant bendros sienos su eile kitų vienodų atminimo lentų. Bet džiugu, kad lietuviai nepamiršti!
Čia prisiminiau Australijos imigracijos muziejų Adelaidėje – ten ne tik didelė metalinė atminimo lenta lietuviams, bet ir gausybė lietuviškų eksponatų, „imigrantų drabužius“ atspindi lietuvių tautinis kostiumas, o muziejaus knyga atmena daugybę lietuviams skirtų renginių. Pagrindinis skirtumas, turbūt, muziejaus vieta. Halifaksą lietuviai pravažiavo, bet ten „nenusėdo“, kiek klausinėjau žmonių, niekas net nepažinojo nė vieno lietuvio, kuris gyventų Halifakse… O štai Adelaidėje iki šiol – viena aktyviausių Australijos lietuvių bendruomenių. O juk muziejams eksponatus aukoja, parodomis rūpinasi vietos bendruomenės…
Viena sritis, kur lietuviai tikrai galėtų atsirasti Halifakso Pier 21 muziejuje: jų sukurtos lietuviškos vietos. Bažnyčios, klubai, muziejus-archyvas ar Misisagos kapinės. Nes šio aspekto Imigracijos muziejuje trūksta (pasakojama tik apie tautinius miestelius, bet ne pastatus ar kompleksus didmiesčiuose). O lietuviai Kanadoje itin pasižymėjo kurdami „Gabalėlius Lietuvos“, sukurdami ir tautines kapines, kas Kanadoje unikalu, ir ilgesio tėvynei įkvėptus pastatus, kaip Monrealio Aušros Vartų bažnyčia.
Būtų tikrai džiugu, jei Halifakso muziejuje atsirastų toks stendas!
Prieš palikdama Halifakso muziejų, Aistė dar pasinaudojo galimybe paieškoti informacijos apie savo giminaitį Stanislovą Repšį tenykščiuose archyvuose: jis į Kanadą (Londoną) emigravo dar tarpukariu. Pier 21 darbuotoja ne tik rado žinių, bet dar visa tai sudėjo į tokį suvenyrinį aplanką su bendra informacija, pavyzdžiui, apie laivą „Empress of Scotland I“, kuriuo jis atplaukė.
O mums atėjo laikas važiuoti atgal į JAV. Ir jei Rytų Kanados lietuviškos vietos kiek nuvylė, tai vos kirtus Kanados-JAV sieną Meine laukė netikėti atradimai – ištisas lietuviškas skulptūrų parkas, Baltijos sala ežere ir daug daugiau!
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Naujojoje Škotijoje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Monrealyje aprašas
2. „Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų JAV ir Kanadoje žemėlapis
