Bavarija – viena garsiausių Vokietijos žemių. Joje – ir nuostabus miestas Miunchenas, ir pasaulinio garso Noišvanšteino pilis, ir kalnai, ir BMW gamyklos… Bet mes, aišku, ieškojome gabalėlių Lietuvos. Ir būtent Bavarijoje jų išliko daugiausiai iš to trumpo laikmečio, kai Vokietija tapo laikinais namais bent 60000 nuo Sovietų Sąjungos pasitraukusių lietuvių dipukų.
Bavarija tais 1945-1952 m. buvo amerikiečių okupacinėje zonoje. Lietuviai čia apgyvendinti eilėje stovyklų, o tose stovyklose turėjo galimybę džiaugtis kultūrine laisve tarsi prarastoje tėvynėje – su lietuviškomis mokyklomis, darželiais ir – mums šiandien svarbiausia – galimybe statyti lietuviškus paminklus. Tik ar kas iš to liko?
Lietuviškų paminklų gausa Augsburge
Nesunkiai radau tik informaciją, kad lietuviškos vietos išliko Augsburge. Pavyzdžiui, lietuviškas kryžius, kurtas garsiojo architekto Jono Muloko, kuris savo didžiuosius gyvenimo darbus pastatė tik vėliau, dipukams pasklidus po Ameriką. Tuomet sukūrė ištisą modernų lietuvišką architektūros stilių, kurį atranda ir Lietuvos tyrėjai, jam 2024 m. skirta Valdo Petrulio, Pauliaus Tautvydo Laurinaičio ir Brigitos Tranavičiūtės knyga.
Bet ir jaunystėje suprojektuotas Augsburgo kryžius sužavėjo įdomumu! Daug tų lietuviškų kryžių matęs, daugelis jų savaip panašūs: liaudies kūryba, drožiniai, bet be gilesnių minčių… O Muloko kryžius – tarsi skulptūra! Ant jo ir šv. Kazimieras, ir Aušros Vartų Marija, ir Merkelis Giedraitis šonuose. Ir užrašai keturiomis kalbomis apie Augsburgo išeivių dalią.
Ieškant kontaktų „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijose padeda šešių rankos paspaudimų taisyklė (six degrees of separation): jei nepažįsti, kas žino – klausk ko nors, kas galėtų pažinoti tokį žmogų… Kai tokių lietuvišku paveldu besidominčių pažįstamų iš ekspedicijų – šimtai, nesunku. Žinodamas apie didelę lietuvių liuteronų įtaką Vokietijoje prieš ekspediciją kontaktų pasiteiravau Kęstučio Puloko, kuris jau seniai parašo „Gabalėliams Lietuvos“ apie lietuvių liuteronų paveldą užsienyje. Jis suvedė su Romualdu Liachavičiumi – lietuviu liuteronu kunigu Augsburge.
Romualdas parodė ir daugiau lietuviškų vietų, kaip pats sakė, „Taikos mieste Augsburge“. Pasirodo, geras gabalas buvusios dipukų stovyklos išlikęs – išvydome, nufotografavome, nufilmavome originalius pastatus, kur pokariu gyveno lietuviai. Be to, Augsburge palaidotas aviacijos pulkininkas Viktoras Reimontas. „Kapus čia griauna, bet šito negriaus – jis pripažintas paveldu“ – interviu sakė Romualdas Liachavičius, kuriam Reimontas labai imponuoja. Tada kartu pasimeldėme prie to kapo.
Parodė Romualdas ir Vytį, o taip pat padėjo patekti prie dviejų kitų vietų regione. Visų pirma, Šv. Kanizijaus bažnyčia buvusios DP stovyklos teritorijoje, kur lietuviai anais DP laikydavo mišias. Anais laikais lietuviai ten įkėlė atminimo lentą – bet vieni nuėję į tą bažnyčią, radome ją uždarytą, tik pro stiklines duris galėjome įžvelgti, kad lenta tebekaba. „Mišios bus 5 valandą“ – sakė Romualdas – „bažnyčią atidarys apie ketvirtą“.
Vokiečių miestelyje, kurį sulietuvino lietuviai kunigai
Teko skubiai suktis – mat apie valanda kelio nuo Augsburgo laukė dar viena stotelė. Bad Worishofenas. Ten irgi dirbo lietuviiai kunigai – iš pradžių Antanas Bunga, paskui Antanas Deksnys. Todėl ten Šv. Ulricho bažnyčioje įrengta Šv. Kazimiero koplyčia, o aikštė priešais vaidnama Lietuvos vardu (Litauenplatz). Dabar lietuvių kunigų visur pasauly trūksta, o tada buvo kitaip – nuo sovietų okupacijos žinodami apie katalikų persekiojimus pasitraukė apie ketvirtis visų kunigų, jų buvo arti 300 ir daugiau, nei reikėjo lietuvių parapijoms, tad kai kurie „nusėdo“ tokiuose Bad Worishofenuose, kur, pasak šaltinių, A. Bunga net buvo išmokęs vokiečių chorą giedoti lietuviškai…
Deja, Bad Worishofeno bažnyčią, kaip patikino Romualdas, 5 val. turėjo uždaryti. Ką gi, lėkėme į Bad Worishofeną, kad spėtume iki Šv. Ulricho bažnyčią užrakins – o tada atgal į Augsburgą, kad užeitume ir prie Kanizijaus lentos…
Pats Romualdas pasakojo, kad Augsburge atsikliuvo prieš 12 metų. „Ar radote čia dipukų?“ – klausiau. Beveik nerado, daugelis išsiskirstė seniai. Lietuvos liuteronų planas užmegzti ryšius su buvusiais Memelanderiais, kuriems gal būtų įdomu prisidėti prie Šv. Jono bažnyčios Klaipėdoje atstatymo, nepasiteisino. Bet Romualdas pasiliko Augsburge – dabar lietuvių kunigų trūksta, tad į jo per šventes laikomas lietuviškas pamaldas susirenka ir katalikai ir kiti, nes savo kunigo neturi. „Susirenka daugiau nei kai kuriose Lietuvos kaimų liuteronų parapijose“. Ten liuteronų bažnyčia atgavo pastatus ir, priešingai nei Amerikoje, stengiasi juos išlaikyti iš paskutiniųjų, bet pačių liuteronų po sovietinio genocido liko mažai. Jie išžudyti arba išblaškyti – kaip į Vokietiją. Deja, jų palikuonys, atrodo, nuo lietuviškos veiklos atitolo, šiandien ja domisi labiau dabartiniai imigrantai. Jie organizuoja simbolinius žygius nuo Augsburgo iki Bad Worishofeno, kaip dviejų istorine lietuvybe turtingiausių Bavarijos taškų…
Kaip lietuviai pastatė vieną pirmųjų Vokietijos paminklų nacių aukoms?
2023 m. išleistoje nuostabioje knygoje I. Mikuličienės knygoje „Lietuviai perkeltųjų asmenų stovyklose 1945-1951 m.“ publikuotuose nuotraukose lietuviškų paminklų radau ne tik Augsburge. Štai Mėmingeno stovykloje stovėjo įspūdingas Vytauto paminklas, Viurcburge – kryžius ir „Gedimino pilis“, Dilingeno – piramidė su Gedimino stulpais. O kai dar važiavome pro vasario 16-osios gimnaziją, Marija Dambriūnas dar „pridėjo“ – lietuviško paminklo būta ir Fliosenburge. Atsiuntė seną nuotrauką. Aišku, ieškant internete, nei to, nei jokių kitų pastarųjų paminklų šiuolaikinių nuotraukų nėra… Deja, dažnai tai ženklas, kad nėra ir paminklo: juk šiais keliautojų laikais kas nors būtinai įkeltų į internetą, juk čia turistinė Bavarija, numylėta ir lietuvių – o ne koks Kanados prerijų užkampis.
Fliosenburgo stovykla mums buvo geros 2 valandos iš planuoto maršruto. Į vieną pusę. Laimė, Marija Dambriūnas sutiko paskambinti į stovyklą. Ir mus nudžiugino – „Tas paminklas likęs, ir dar viena lenta“. Ką gi, tarp Austrijos ir Augsburgo dar teko pasukti šiauryn į Fliosenburgą. Kol pamatau, tol neįsitikinu – žmonės, būna, vienaip kalba, kitaip randu realybėje, be to, svarbu nufotografuoti, kad būtų tos nuotraukos internete, matytųsi, kokia dabartinė būklė.
Fliosenburgo stovykla man atskleidė nepažintus Vokietijos istorijos puslapius. Nacių koncentracijos stovyklų esu lankęs daug – tačiau daugiausiai Lenkijoje, kur Aušvicas, Štuthofas. Lenkija buvo nacistinės Vokietijos auka, pirmasis Antrojo pasaulinio karo taikinys – tad pokariu ji skubiai pavertė konclagerius muziejais, įamžino aukų atminimą…
Šiandien Vokietija labiau nei kas kitas niekina nacizmą. Bet ne iš karto po karo taip buvo. Fliosenburgo koncentracijos stovykloje muziejus įkurtas tik… 2007 m. Kaip parašyta pačiame muziejuje, iš pradžių daug vokiečių net protestuodavo prieš „vietinės reikšmės“ nacių teismus, dėl to daug Fliosenburgo „budelių“ liko laisvi ar atsipirko mažomis bausmėmis, tik kokiais 1980 m. požiūris ėmė keistis… Iki to laiko daug stovyklos pastatų nugriauta.
Tai kaipgi atsirado lietuviški paminklai? Lėmė unikali šios stovyklos istorija. 1938 m. ji įkurta kaip kalėjimas nusikaltėliams – jie dirbo akmenskaldyklose, kasė statybines medžiagas nacių didžiosioms statyboms. Per Antrąjį pasaulinį karą nusikaltėlius vis labiau keitė naciams neįtikę žmonės iš okupuotų kraštų – ir Lietuvos: Fliosenburgas virto „tipine“ koncentracijos stovykla. Toliau – dar įdomiau – 1945-1946 m. aukas pakeitė jų budeliai: čia kalinti patys teismo laukę naciai. Na ir „istorijos vinis“ – po 1946 m. į Fliosenburgą atkelti dipukai: eiliniai lenkai, lietuviai ir kiti, bėgę nuo sovietų… Štai taip: per nepilną dešimtmetį tuose pat barakuose pagyveno ir nusikaltėliai, ir nacizmo aukos, ir jų budeliai naciai, ir, galiausiai, niekuo dėti nacizmo aukų tautiečiai, bėgę nuo jau kito XX a. siaubo – komunizmo…
Štai tas dipukų stovyklos epizodas ir lėmė paminklų atsiradimą. Jų greta krematoriumo, „pelenų kalno“ iš ten sudegintų žmonių, šaudymo sienos radome bent keliolika. Dipukai, stovykloje tvarkęsi nepriklausomai nuo vokiečių, įrengė ištisą „tautų slėnį“ dar ką tik nacių ten nužudytiems tautiečiams. Ant lietuviškų paminklų parašytą skaičių „2480 lietuvių kankinių“ muziejus ginčija – sako, kad lietuvių išvis čia kalėjo tik pora šimtų, o daugiau Fliosenburge būta lenkų. Kiti šaltiniai mini ir 3000 kalintų lietuvių. Aišku, anais laikais negalėjo būti tyrimų kur tiksliai kas pražudytas, negalėjo būti ir paminklų kituose konclageriuose, tad šitas tarsi įprasmina kitur aplinkui nacių nužudytus lietuvius. Tiesą pasakius, lietuviai čia pastatė vieną pirmų apskritai(!) paminklų nacizmo aukoms pačioje Vokietijoje! Galima tik įsivaizduoti, ką jie jautė, apgyvendinti palei krematoriumą, kur ką tik deginti jų tautiečiai… Dipukų stovyklą „ištuštinus“, žemėlapiuose ta vieta ilgą laiką buvo žymima tik kaip kapinės, iki pagaliau vokiečių tauta pribrendo atsiminti šią istoriją…
Ar išliko Bavarijoje daugiau lietuvių dipukų paminklų?
O ar liko daugiau dipukų paminklų Bavarijoje? Be papildomų žinių tai – tarsi gaudymas vėjo laukuose… Kas iš to, kad žinai miestą? O kur buvo dipukų stovykla? Ar apskritai ten kas liko? Gerai, kai Augsburge gyvena R. Liachavičius, bet daugely tų atokių miestų nelabai yra praeitimi besidominčių lietuvių (ar lietuvių išvis).
Pasiunčiau visą eilę užklausimų, bet kol kas žinių apie papildomus paminklus neturiu. Jei ką žinote apie kitų Bavarijos bei Vokietijos lietuviškų dipukų paminklų, kryžių likimą – rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com .
O mes iš Vokietijos pasukome į Šveicariją, su kuria lietuvių ryšių būta daug ir nuo seno, bet ne mažiau nei tie ryšiai sužavėjo tai, kaip juos įamžina šiuolaikiniai Šveicarijos lietuviai…
