Briuselis – Europos Sąjungos sostinė. O Lietuva ES narė jau 20 metų… Ar kas Briuselyje ar kitur Belgijoje atsirado lietuviško?
Kaip visada, Gabalėlių Lietuvos atvykome ieškoti patys…
Miniatiūrinis Vilniaus universitetas ir kiti ES sostinės lietuviški simboliai
Briuselyje lankėmės ne pirmą kartą. Tas miestas anksčiau paliko gana slogų įspūdį. Centrinė aikštė su rotuše, su gildijų rūmais – labai graži. Bet aplinkui nykoka. Daug senųjų pastatų nugriauta tam, kad būtų pastatytas Europos rajonas – Europos parlamentas, Europos Sąjungos taryba, Europos komisija (dėl pastarosios nugriautas net istorinis vienuolynas). Naujieji pastatai – tokie „tarptautiniai“, stikliniais ar betoniniais fasadais. Dažniausias „simbolis“, kad tai ES sostinė – kur nors vis pavaizduotos visų šalių narių vėliavos, arba frazės, institucijų pavadinimai visų ES šalių kalbomis. Deja, kai tų oficialių kalbų ir vėliavų tiek daug, ir čia, būna, klystama, ypač su mažosiomis šalimis: štai Lietuvos vėliavą Briuselyje esu matęs ir pakabintą atvirkščiai, o anglišką žodį „Welcome“ į lietuvių kalbą sienos užraše išverstą kaip „Pasveikinti“.
Iš praeitų apsilankymų ir simbolių paieškų labiausiai įstrigo Mini Europos parkas. Ten – miniatiūriniai garsiausių Europos pastatų modeliai. Senosios ES narės turi po daug pastatų, naujosios – tarp jų Lietuva – po vieną. Lietuvą „atstovauja“ Vilniaus universitetas, tris Baltijos šalis jungia simbolinis Baltijos kelias (maži už rankų susiėmę žmogeliukai, kaip tie, kur 1989 m. protestuodami prieš sovietus sujungė Baltijos šalių sostines). Įdomu buvo pamatyti ne tik tai, bet ir kitų šalių pastatus: puiki vieta rinktis idėjų savo ateities kelionėms. Tikiuosi, ir VU ką nors sužavi, ir jie daugiau pasidomi kas pas mus įdomaus, ir gal renkasi skristi į Vilnių: už gretimą itin mažą Rygos Laisvės statulą ar Talino pilies bokštą jis tikrai atrodo patraukliau.
Bet dabar į Briuselį atvykome ne šiaip keliauti, o su ekspedicija lietuviško paveldo keliais. Taigi, nėrėme giliau to, kas oficialiai prieinama – į pačių institucijų vidų.
Kas lietuviško Europos Sąjungos erdvėse?
Po Europarlamentą pasivaikščiojome su Robertu Pogoreliu, kuris ES institucijose dirba dar nuo tada, kai Lietuva net nebuvo ES narė. Be salių, kur posėdžiauja parlamentarai, parlamento komitetai, parodė ir kelias lietuviškas detales: lietuvių menininkų Leonard Vaičio ir Leono Pivoriūno iš susmulkintų „senųjų“ (ikieurinių) Europos valiutų banknotų padarytą „paveikslą“, Vytauto Landsbergio iniciatyva „Baltijos keliu“ pavadintą Europarlamento koridorių. Ant jo sienos – ir Baltijos kelio aprašymas šešiomis kalbomis. Gal, Lietuvai ES būnant nare ilgesnį laiką, atsiras dar kas tuose dideliuose pastatuose…
Paskui laukė vizitas Lietuvos atstovybėje prie Europos Sąjungos. Tai – didžiausia Lietuvos diplomatinė misija pasaulyje, ten dirba 104 žmonės, o netrukus teks nuomotis papildomas patalpas, nes kai Lietuva pirmininkaus ES, visi netilps! Tas pastatas – irgi paveldas… Lietuva čia išsaugojo belgų paveldą! Mat tai originalus 1872-1876 m. namas. Kai stovėjau jo kieme, kuriame plazda istorinė Lietuvos vėliava ir į kurį atsiveria žiemos sodo langai, užvertęs galvą temačiau naujus daugiaaukščius. Statybos, statybos… „Kitų Europos šalių atstovybės įsikūrusios daugiausiai moderniuose pastatuose“ – mums pasakojo Mykolas Mazolevskis – „Bet mūsiškis turi atmosferą“. Išsaugoti ne tik interjerai – bet net ir baldai. Lietuvybė įdiegiama subtiliai, laikinai: nenorėdami perdažyti istorinių lubų, lietuviai tautinius raštus ant jų projektuoja šviesa.
Vienas miestas, trys Lietuvos atstovybės!
Briuselyje Lietuvos atstovybių – net trys! Nėra kito tokio miesto… Be atstovybės prie ES – ir ambasada Belgijoje (veikia tame pat komplekse) bei ambasada prie NATO štabo, į kurią joks prašalaitis nepateks. Saugumas.
O viskas prasidėjo dėka Kanados lietuvių aukos! Iš pradžių visos Baltijos šalys Belgijoje turėjo bendrą atstovybę, Baltijos informacijos biurą. Kanados lietuviai, suvokdami šio miesto – ES ir NATO „sostinės“ – svarbą Lietuvos ateičiai, surinko 2 milijonus dolerių, kad Lietuva galėtų turėti nuosavą atstovybės pastatą. Prie jo irgi nuėjome – dabar ten buvus atstovybę temena vėliavų laikikliai, ten niekaip netilptų nė ketvirtis darbuotojų, reikalingų, kai Lietuva pati tapo tų institucijų nare. Bet Kanados lietuvių auka toliau „gyvuoja“: už parduotą senąjį pastatą gauti pinigai atiteko Lietuvai, ji nusipirko naują pastatą – nereikia glaustis nuomotose erdvėse, kaip daugybei kitų Lietuvos ambasadų ir konsulatų.
Paskutinė stotelė Briuselyje – Europos istorijos namai, Europos parlamento projektas… Jie kiek nuvylė. Daug lozunginių frazių ir tik jau iš anksto žinodamas Europos istoriją galėjau jose susigaudyti. Kaip būdinga Vakarų Europai, nors naciai pristatomi kaip didysis blogis, jų svastikos tikrai nesipuikuoja ir jie pelnytai maišomi su žemėmis – pokario Europos padalijimas parodomas tik kaip kažkokia „kapitalizmo ir komunizmo konkurencija“: ant vienos muziejaus sienos žiba vakarietiškų produktų reklamos, o ant kitos – kūjai su pjautuvais ir rusiška propaganda… Atrodo, rytų ir vidurio Europos „naujosios narės“ dar pakankamai indėlio neįnešė – blogis, siaubęs Vidurio ir Rytų Europą, „bendram ES balsui“ dar neatrodo toks baisus, kaip tas blogis, kuris siaubė ir Vakarus, patį Briuselį…
Kita vertus, yra vietų, kur visos ES narės Briuselyje lygios. Parlamento komitetų posėdžiai neverčiami į visas kalbas – bet plenariniai verčiami, salėje vertėjų kabinos dviem aukštais…
O kai keliaudamas po Europą ir pasaulį šitiek prisiklausiau iš įvairių kraštų lietuvių, kiek pastangų reikalauja lituanistinis švietimas ir kaip sunku visgi išmokyti vaikus lietuviškai, kai visa aplinka kitakalbė, maloniausiai mane nustebino Briuselio Europos mokyklos. Kiekviena to pageidaujanti ES šalis narė ten turi savo klasę, kurioje vaikai mokomi jos kalba, pagal jos programą. Taigi, Briuselio II-ojoje Europos mokykloje yra lietuvių klasė, kur lietuviai mokytojai vaikus moko tarsi Lietuvoje. Tai skirta eurobiurokratams, kad dirbdamos Europos Sąjungos sotinėje jų šeimos jaustųsi „kaip tėvynėje“. Kituose Vakarų didmiesčiuose nėra nieko panašaus…
Pro belgų pastatytą lietuvišką kryžių – atgal į Vokietiją
Iš Briuselio pasukome į šiaurę. Kaip visada, prieš lankydami kokią šalį, susisiekiame su vietos lietuvių bendruomenėmis – „Gal žinote daugiau vietų?“. Belgijos lietuvis Gintaras Marijauskas parašė, kad dar yra lietuviškas kryžius – tiksliau, du kryžiai Dufelio vienuolyno teritorijoje, bet tik vienas viešai prieinamas. Ten vyksta lietuvių renginiai. Kaip jis patarė, ėjome per ligoninę į vienuolyną, kryžių radome. Pasak Gintaro, kryžiai atsirado kaip dviejų belgų – Francinos ir Rene – darbo pasekmė. Jie rinko labdarą Lietuvai jos nepriklausomybės pradžios laikais, jų dėka atsirado ryšiai tarp vienuolyno ir Lietuvos.
Po Dufelio – trumpas stabtelėjimas Barlės miestelyje, padalintame tarp Belgijos ir Olandijos taip, kad yra 22 Belgijos „salos“ Olandijoje ir 8 Olandijos anklavai Belgijoje – tiesa, Europos Sąjungos ir Šengeno laikais tas sienas žymi tik pabraižymai ant grindinio, prie kurių fotografuojasi turistai… Mes važiavome jau naktį, ne sezonu, buvome vieni.
Iš Olandijos išvykome atgal į Vokietiją, šį kartą ieškoti kas liko iš dipukų stovyklų, ar kas dar jas mena… Bet apie tai – jau kitame straipsnyje.
