Kai JAV Pirmojo pasaulinio karo laikais „uždarė sienas“ imigrantams iš Lietuvos, jie masiškai pasuko į Argentiną. Nuo tų laikų prabėgo beveik 100 metų, tačiau senųjų Argentinos lietuvių palikuonys geriau nei bet kokios kitos tokio senumo bendruomenės išlaikė lietuvybę.
Dar 2019 m. per Argentiną nuvažiavome 10000 km, aplankydami lietuvių klubus ir bažnyčias didmiesčiuose, lietuvių muziejų tolimojoje Patagonijoje ir net miestelį, kurio įkūrime dalyvavo lietuviai. Tačiau Argentina milžiniška – ir pilna paslaptingų, mažai žinomų lietuviškų vietų.
Šiemet grįžome į Argentiną, kad atrastume ir į www.gabalelialietuvos.lt enciklopediją įtrauktume jas visas, o taip pat susitiktume su Argentinos lietuvių bendruomenėmis papasakodami apie lietuviškas vietas Amerikoje ir ne tik.
Pirmoji stotelė – Berisas, lietuviškiausias Pietų Amerikos miestas
Neplanavome pradėti savo kelio nuo Beriso, tačiau sulaukėme netikėto kvietimo. „Rytoj Mindaugo klube sezono uždarymo šventė“ – parašė Facundo, iš kurio 2019 m. ėmėme interviu – „Gal užsuksite?“.
Nedvejodami sutikome – visada smagu aplankyti tą vos 100 000 miestelį, kuriame, dabar jau apvažiavęs visą Ameriką, galiu pasakyti – „senoji lietuvybė“ išliko geriausiai. Kaip į visą Argentiną, vienintelė ir paskutinė imigracijos iš Lietuvos banga čia buvo ~1926 m. Tuoj sueis šimtmetis! Tačiau „Mindaugo“ šventėje su nevienu žmogumi galėjau kalbėti lietuviškai – nors iš Lietuvos atvyko tik jų seneliai, ir tai ne visi. O „Mindaugo“ choras šventėje atliko ir lietuviškų dainų.
Argentinos lietuvių klubuose sezono uždarymo šventės – bene svarbiausias metų renginys. Visur jos vyksta gruodžio pradžioje, nes tada prasideda pietų pusrutulio vasarą. „Vasarą pora mėnesių niekas nevyksta – ne tik lietuvių klubuose, bet daug kur“. Argentiniečiai važiuoja į Mar Del Platą prie jūros, džiaugiasi karšta gamta.
Į „Mindaugo“ šventę pažiūrėti lietuviškų šokių, išgirsti lietuviškų dainų, pavalgyti virtinių susirinko arti 100 žmonių. Ir tai – mažesnysis iš dviejų miesto lietuvių klubų! Kito klubo „Nemunas“ sezono uždarymas laukė po savaitės, tad iš jų atėjo tik keli atstovai. Tarp jų – Martina Radziunas, šiemet išrinkta „Imigrantų ambasadore“ ir visą renginį praleidusi su tautiniais drabužiais. „Seniau šis titulas vadinosi imigrantų karalienė, tai buvo tarsi misių rinkimai – o dabar labiau akcentuojama, kaip moteris atrodo su savo tautiniais drabužiais, kaip dėsto mintis, kaip šoka tautinius šokius“. Lietuvė šį titulą iškovojo antrą kartą po daugelio dešimtmečių pertraukos – bet buvusios imigrantų karalienės nuotrauka iki šiol puikuojasi ant „Mindaugo“ sienų greta tautinių juostų, Lietuvos kultūrą atspindinčio gobeleno ir „Mindaugo“ komandų iškovotų apdovanojimų.
Berisas didžiuojasi vadinamas „Imigrantų sostine“. Ech, kaip keistai čia skamba tas žodis „imigrantas“ – nes kone visi imigrantai jau seniai išmirę! Į ekonominių krizių talžomą Argentiną jau seniai jokie europiečiai nebeimigruoja, o jei kas ir imigruoja – tai nebent į didmiesčius…
Bet kiekviena mėnesio trukmės Beriso imigrantų šventė prasideda „imigrantų atplaukimu“ į miesto uostą. Dabar tuo simboliniu laivu atplaukia imigrantų anūkai, proanūkiai ir proproanūkiai… Jie neša „imigrantų šventės liepsną“ nuo tautinio klubo prie klubo – pradeda nuo graikų klubo, tarsi per olimpiadą. Graikų klubas ir seniausias Berise (1908-1910 m.), bet „Nemunas“ atsilieka labai nedaug – įsteigtas 1909 m.
Giminių istorija – ir galimybė dalyvauti nuostabiose imigrantų šventėse – uždega vis naujas ir naujas Beriso lietuvių – ir graikų, italų, lenkų, portugalų, armėnų, arabų, bulgarų – kartas. Beje, į „Mindaugo“ šventę mus pakvietęs lietuviškus tautinius šokius šokantis Facundo Salvatierra lietuvių protėvių neturi išvis. Jis – brazilas. Bet brazilų klubo Berise nėra, o kokiam „imigrantų klubui“ priklausyti vietos jaunuoliams norisi!
Pamenu, per 2023 m. Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso atidarymą Bostone vedėjai klausinėjo, kas iš dalyvių šeimų emigravo. „Kas iš jūsų iš Lietuvos emigravote patys?“ – pakėlė rankas daugelis Vakarų Europos lietuvių. „Kieno emigravo tėvai, seneliai?“ – pakėlė rankas daugelis JAV ir Kanados lietuvių. O kai paklausė „Kieno iš jūsų emigravo proseneliai?“ tepakilo vos kelios rankos. Aišku, Argentinos ir Urugvajaus lietuvių, tarp jų Laima Griszka ir Laima Bardini, kurias gerokai nustebinome savo apsilankymu „Mindaugo“ šventėje.
Jungtinėse Valstijose žmonių, kurių proseneliai atvyko iš Lietuvos, daug daugiau, nei ten – deja, JAV ta „imigrantų dvasios liepsna“ uždegti ketvirtąją kartą pavyksta daug rečiau, nei Berise.
Stebuklingai „iš niekur“ atgimusi lietuvybė Tandilyje
Jei Beriso analogų, kad ir silpnesnių, pasaulyje dar gali atrasti – gal virš šimto metų skaičiuojantys Grand Rapidso „pirmabangių“ lietuvių klubai Mičigane, gal Pensilvanijos lietuvių dienos, švenčiamos nuo 1914 m. – tai štai Tandilyje (beveik 5 valandos kelio į pietus nuo Beriso) laukė lietuvių bendruomenė, kurios analogų visame pasaulyje nežinau išvis.
Tandilio Vėliavų aikštėje plazda ir Lietuvos vėliava – nors lietuviai į šį kalvotą Argentinos užkampį niekada neimigruodavo išvis! Lietuvių klubas „Laisva Lietuva“ čia įkurtas 2010 m., o jį įkūrė Argentinos lietuvių palikuonys, persikėlę iš kitų miestų.
Kaip pasakojo viena jų, Soledad Baniles, „imigrantų dvasios liepsna“ jie irgi užsikrėtė Berise. „Lietuvis tėvas nemokė lietuvių tradicijų, mažai domėjosi kilme. Jis gimė Buenos Airėse, o apie 1960 m. atvyko į Tandilį kaip vaikas. Kilme susidomėjo sesuo Selene Baniles: kartą ji nuvyko į Beriso imigrantų šventę, pamatė, kaip ten savo tradicijas saugo Nemunas, susipažino su jo siela Chuanu Ignacijumi Kalveliu. Ir ėmė čia, Tandilyje, ieškoti lietuvių palikuonių, įsteigė lietuvių bendruomenę“. Su pačia Selene nesusitikome, nes kai lankėme Tandilį, ji kaip tik keliavo po Lietuvą. Ji net lietuvių kalbą „nuo nulio“ išmoko: tokių žmonių Tandilyje tik keli.
Dabar „Laisva Lietuva“ turi vieną iš dešimties Argentinos lietuviškų šokių kolektyvų, būrelius vaikams, kuriose moko lietuviškų tradicijų. Tiesa, kadangi klubas naujas, pastato jis neturi – šeštadieninėms repeticijoms nuomojasi Jugoslavų klubą. Jugoslavija subyrėjo, tad savos veiklos jie nebeturi… Kadangi atvykome ne šeštadienį, susitikome piknikui Vėliavų aikštėje.
Kaip daugelis aktyvių Argentinos lietuvių bendruomenių, Tandilio „Laisva Lietuva“ bendradarbiauja su Lietuvos Švietimo mainų paramos fondo programa, pagal kurią Lietuva beveik kasmet atsiunčia jaunuolius, pamokančius vietos lietuvių palikuonis lietuvių tradicijų, kalbos. Viena tokių palikuonių – Žiedūnė Lukošiūtė – beje, ir pasiliko Tandilyje, ištekėjusi už Soledad Baniles brolio…
Kitur pasaulyje lietuvių bendruomenės radosi ten, kur būta lietuvių imigrantų – o į Tandilį pirmieji „tiesioginiai“ lietuviai imigrantai atvyko tada ir todėl, kad čia įsikūrė lietuvių bendruomenė…
Anapus Tandilio kalvų oficialios lietuvių bendruomenės baigėsi, bet ne lietuvių istorija. Tačiau apie tai – jau kitame straipsnyje.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Argentinoje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Berise aprašas
2. Mūsų kelionių vadovas po Argentinos pampas
3. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Tandilyje aprašas
