Monrealis man – vienas gražiausių Šiaurės Amerikos miestų su nuostabiu senamiesčiu, katedra, milžinišku Šv. Juozapo bažnyčios kupolu.
Bet taip pat Monrealyje gausu ir ypatingų lietuviškų pastatų bei paminklų. Visa tai ištyrinėjome dar 2019 m. ekspedicijos metu, tad šiemet Monrealis buvo labiau stotelė pakeliui į dar neištyrinėtas Lietuvos atplaišas – lietuviškus ežerus Kanados toliuose.
Lietuviškiausioje Monrealio bažnyčioje gauname naujų žinių
Tačiau Monrealį kirtome sekmadienį. Taigi, į kelią iš „Neringos“ stovyklos Vermonte leidomės prieš 6 val. ryto, kad spėtume atvykti į Monrealio Aušros Vartų Dievo Motinos lietuvių bažnyčios mišias 10:30. Ne eilines: parapijos choras užbaigė savo 52-ąjį sezoną, tad po Mišių laukė vaišės. Nuostabūs chorų balsai kadaise buvo visų Amerikos lietuvių bažnyčių kasdienybė, bet dabar jau vos kur ne kur tą išgirsi, juoba, kaip Monrealyje, virš 10 balsų… „Gal mūsų choras paskutinis Amerikoje?“ – paklausė choro vadovas Antanas Mickus.
Monrealio choras „ginklų nesudeda“, žada važiuoti ir į 2024 m. Dainų šventę Lietuvoje, pasipildė nauju nariu iš užsidarančio Monrealio choro ir – tai choro vadovą Antaną Mickų džiugino labiausiai – nauju 19 metų vargonininku Ian Plankster. Ne lietuvių, o lenkų-čekų kilmės – bet jis, studentas, džiaugiasi galimybe praktikuotis.
Deja, kitos naujienos čia nebuvo tokios džiugios: nuo praeito apsilankymo nebeliko lietuvių kredito unijos „Litas“, kuri „išnyko“ bendrame „Desjardins“ katile. Bet bažnyčia tebestovi, apie 30 žmonių Mišiose tebesimeldė žiūrėdami į Vilniaus Trijų kryžių paminklo kopiją, lygiai taip, kaip ir tada, kai 1954 m. ši bažnyčia pastatyta dipukų jėgomis. Tik anais laikais net laisvų suolų bažnyčioje trūko, mums pasakojo, kad ne kiekvieną norintį ir priimdavo į parapiją.
„Tikslas – Amerika“ technika nuolat tobulėja – šįkart bažnyčią pirmąkart filmavome ir iš drono, „Youtube“ kanale „Gabalėliai Lietuvos“ bus naujas filmas apie lietuviškas Monrealio vietas.
Bet dar svarbiau mums buvo išgirsti informacijos apie dar nelankytas lietuviškas vietas prancūzakalbės Kvebeko valstijos toliuose.
Monrealio priemiesčiuose – eilė lietuviškų ežerų!
Dar 2019 m. lankėme ir filmavome Dainavos ežerą – kai šis pavadinimas įrašytas į visus Kanados žemėlapius, paprasta jį rasti. Tačiau nuo pat tada mane pasiekdavo „legendomis apipintus“ pasakojimai apie „dar lietuviškesnį“ Sylvere ežerą toliau kalnuose. Profesorė ir knygos „Lithuanian immigration to Canada After the Second World War“ autorė Milda Danytė, su kuria dar ruošdamiesi ekspedicijai susitikome Kauno Vytauto Didžiojo universitete, sakė, kad būtent ten buvo pagrindinė lietuvybės širdis Monrealio užmiestyje. O Kristina Jaugelis, po vaikystės Monrealyje persikėlusi į Kanados vakarus, pernai Vankuveryje pasakojo, kad viršum to ežero net kyla Gedimino stulpų paminklas, „Toks, kaip Hollywood ženklas Los Andžele“.
Bėda, kad visi žmonės, kurie tai pasakojo, čia pat prisipažindavo, kad paskutinį kartą ten lankėsi prieš kokius 15 ar 30 metų, žemėlapyje galėjo parodyti nebent labai apytiksles vietas…
Atmintis, būna, apgauna, o laikas naikina dar greičiau…
Bet choro jubiliejaus metu Rytis Bulota tiksliai parodė taškus palydovinėje nuotraukoje, kur būta lietuvių stovyklos „Baltija“. Ji veikė 1963-1997 m. „Dabar ten nieko neliko – kai lietuviai, nebegalėdami mokėti, grąžino žemę valdžiai, ji viską nugriovė, kad tuose pastatuose nesirinktų asocialūs žmonės“ – sakė Rytis. Na, bet vis kažkoks taškas, kur važiuoti.
Krypčių aplankymui Laurentijos kalnuose kiekis augo kone geometrine progresija. Aušros Vartų bažnyčios rūsio salėje man papasakojo ir apie lietuvišką vasarvietę, laikomą lietuvės Dianos Gentemann, kurios garbei… net pavadinta miestelio gatvė. Ir pranešė apie galimybę aplankyti Neries gatvę, susitikti su tą pavadinimą iškovojusiu Ryčio Bulotos broliu Sylvain.
Visų tų vietų istorija panaši: atrodo, tarp Monrealio lietuvių būta itin daug verslininkų, pirkusių žemes, tiesusių gatves ir taip stačiusių kone ištisus miestelius. O Kvebeke tokie verslininkai galėdavo patys pasirinkti gatvių pavadinimus!
Dianos Gentemann tėvas – vokietis, bet pamilęs lietuvę ir lietuvių kultūrą – pastatė tokį miestelį Lac a La Truit, vieną gatvių pavadino dukters Dianos vardu. Diana dabar pati vadovauja verslui, nuomoja namelius prie Lac a La Truit ežero, ir tęsia lietuviškų pavadinimų tradiciją: naujausius namelius pavadino „Žiema“, „Vasara“, „Ežeras“, o vieną gatvelę – „Nida“, nes Nidoje susituokė su savo vyru, kuris prieš kelis dešimtmečius atvyko iš Lietuvos.
Neries gatvei pavadinimą suteikė Bulotų šeima, kuri ir išvystė tą kvartalą. Sylvain savo namą vadina „Villa Neris“, ten gamina to paties pavadinimo vyną, kurio vieną butelį iš savo gausaus rūsio čia pat padovanojo… Panašiai radosi ir Dainavos ežeras. Begaliniuose negyvenamuose Kvebeko toliuose įprasta elgtis taip: valdžia „atidaro“ kokį „laukinį“ ežerą nė neturintį aiškaus pavadinimo, pardavinėja aplink jį sklypus, įgalina nutiesti kelius, ir laukinė gamta virsta nauja gražia gyvenviete, kur monrealiečiai leidžia vasaras ar savaitgalius. Ten dar yra „niekieno žemių“!
Deja, galutinė stotelė – legendinis Sylvere ežeras – lietuviško pavadinimo taip ir negavo. Kaip pasakojo ten namelį tebeturintis Rudinskas, „Dainavos ežeras mažesnis – tad nors ten lietuvių ir gyveno mažiau, jie sudarė didelį procentą nuo visų aplinkinių sklypų savininkų. O aplink Sylvere lietuviams priklausė gal kokie 30 sklypų iš 200. Bet skaičiumi lietuvių čia buvo gerokai daugiau, nei ten, čia veikė ir Baltijos stovykla. Dar ir dabar apie 10 lietuvių šeimų čia turi namus“. Maži, tik vasarai tinkami poilsio nameliai daug kur paversti nuolatiniam gyvenimui tinkamais: 2 val. iki Monrealio šiandieniniam kanadiečiui niekis.
Išties, Sylvere ežeras milžiniškas – Rudinskas paplukdė mus motorine valtimi, vieną po kitos berdamas lietuviškas ten gyvenusių ar tebegyvenančių žmonių pavardes, ir tai užtruko kokią valandą. Vis laukiau, kada pasirodys Gedimino stulpai. „Jie išliko“ – sakė Rudinskas – „Mano draugas juos prižiūri, perdažo, nors jau darosi sunku“. Netrukus juos pamačiau. Laiko užlipti iki ten nebuvo – „Ten sudėtingas žygis, gera valanda į viršų“ – sakė Rudinskas – bet vis tiek turėjau galimybę nufotografuoti juos iš arti. Padėjo dronas.
Kanadoje daug lietuvių žygeivių – gal kas pažiūrėjęs www.tikslasamerika.lt žemėlapį susigundys nueiti šalia pat…
Prie vieno Sylvere paežerės namo mačiau plazdant trispalvę.
Monrealyje – dar daug lietuviškų paslapčių
Pasakojo Monrealio lietuviai ir apie daugiau lietuviškų vietų – pavyzdžiui, „mažytį Palangos ežerą“, nuo kurio, pasak Rudinsko, ir prasidėjo „Monrealio lietuvių meilė ežerams“. Bet taip pavadinto ežero neradau nei žemėlapyje, nei koks lietuvis man parodė tikslią jo vietą. Visada labai svarbu atskirti faktus nuo legendų – visada būna, kad tą ar kitą vietą patys lietuviai vadina kaip nors lietuviškai, bet Gabalėliais Lietuvos laikome tik tas vietas, kurias visi taip vadina, kur pavadinimai – oficialūs, o paminklai – regimi.
Tačiau ir tokių Monrealio vakarinėje dalyje radome daug, o ir pačiame Monrealyje – Lietuvos gatvė, Šv. Kazimiero bažnyčia, lietuviški kryžiai prie abiejų bažnyčių…
Bet jei žinote, kur tiksliai Palangos ežeras Kvebeke (jei toks yra) – rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com . Taip pat rašykite, jei žinote atsakymą į dar vieną klausimą, kurio niekas kol kas neatsakė: kas tas Senkus, kurio garbei pavadinta viena Monrealio gatvių (Rue Senkus)? Visi ją žinantys lietuviai įsitikinę, kad gatvė pavadinta lietuvio garbei, bet niekas kol kas nei žinojo tą lietuvį, nei jo nuopelnus. Kai susipažinau su Kanados lietuviais, pavarde Senkus, naiviai tikėjausi, kad tai bus buvęs koks jų giminaitis – bet ne…
Beje, su visais Monrealio užmiesčio lietuviais – Bulotomis, Rudinsku, Diana Gentemann ir prie verslo prisidedančiu jos sūnumi Gabrieliumi – kalbėjome lietuviškai. Senose lietuvių bendruomenėse tai reta… Ypač žinant, kad Bulotų mama – prancūzė, o Diana Gentemann tik ketvirčiu lietuvė (tėvas – vokietis, senelis iš mamos pusės – danas). „Labai gera buvo lietuvių bendruomenė, norėjosi dalyvauti“ – sakė Diana, kai interviu paklausėme, kodėl išmoko kalbą ir net naujus pastatus ji vadina lietuviškai.
Tiesa, ta bendruomenė nyko daug sparčiau nei kitur. Diana Gentemann pasakojo, kaip į jos kurortą buvo atvykęs Aušros Vartų bažnyčios choras – tada dar iš šimto žmonių… Po visą Kanadą sutinku aibes lietuvių, gimusių ar anksčiau gyvenusių Monrealyje. Daugelis (ar jų tėvai) apsisprendė išsikelti tada, kai Kvebeke sustiprėjo separatizmas ir reikalavimai visiems kalbėti prancūziškai. Mat daugelis Monrealio lietuvių geriau mokėjo angliškai, nei prancūziškai, o tai „naujajame Kvebeke“ vertė jaustis nejaukiai: net man, Kanados svečiui, ne kartą yra pasitaikę, kad vietiniai „iš principo“ nebendrauja angliškai. O atsidarius Kvebeko muziejaus tinklapį anglų kalba, iššoko prašymas patvirtinti, kad „turiu teisę naršyti tinklapį angliškai“ (tokią teisę oficialiai turi tik turistai ar ką tik imigravusieji…). Na, bet taip Kvebekas išsaugojo savo kalbą…
Atėjo laikas sukti iš Monrealio į rytus, į dar labiau laukinius Kanados tyrus, į 2000 km ilgio Translabradoro kelią per beveik negyvenamus laukus, kur vienoje vietoje tenka važiuoti ~400 km be degalinių, o kelio gale – vienišas Blanc Sablon miesteliukas su dviem keltais į dieną į kitą pusę, į Niufaundlendo salą.
Neįtikėtina, bet nuo tos salos Lietuva jau yra arčiau nei Kanados uostamiestis Vankuveris prie Ramiojo Vandenyno. Štai kokia milžiniška ta Kanada!
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Monrealyje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Monrealyje aprašas
2. „Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Monrealyje žemėlapis
