Ekspedicijos Australijoje metu nuvažiavome 14000 kilometrų… JAV esame „prisukę“ daugiau, bet jeigu Amerikoje tuos atstumus važiuoji per miestus, kaimus, vis stabteldamas prie kokių lietuvių kapinių ar bažnyčių, tai Australija milžiniška, bet tuščia. Išskyrus kelis didmiesčius pakrantėse ar netoli jų – atstumai tarp jų milžiniški, bet kiekviename jų lietuviai įkūrė savo didžiulius klubus, statė paminklus. Dažnas australas tarp didmiesčių skraido, bet mes pasirinkome viską apvažiuoti automobiliu, net jei tarp kai kurių Gabalėlių Lietuvos tekdavo važiuoti po kelias dienas – vis tiek patogiau, pigiau, juk kiekvieną kartą nusileidus lėktuvu reikėtų nuomotis automobilį…
Australiškas ritmas: didžiuliai atstumai, kengūros keliuose, „rezervai“ automobilyje
Jau pirmoji diena lengvai perspėjo, kas laukia. Į Sidnėjų turėjome atskristi 16:05, bet nusileidome gal pusvalandžiu vėliau. Kol praėjome pasienio kontrolę (mus pasirinko papildomiems klausimams), atsiėmėm lagaminus ir automobilį, jau buvo 18:30. Tada trumpam stabtelėjome pas Sidnėjaus lietuvių bendruomenės pirmininkę Jurgitą Černiauskaitę – atsiėmėme trikojį ir kitą techniką, kurią jos adresu užsakėme Australijos „Amazon“, nes to neapsimokėjo gabentis iš Lietuvos brangiame avialinijų bagaže. Kvietė kengūrienos kepsnio ir nakvynės, bet teko atsiprašyti – Sidnėjaus lietuviškus stebuklus numatėme lankyti ekspedicijos pabaigoje – apvažiavę žiedu visą Australiją – o jau kitai dienai buvo sutarti trys susitikimai Kanberoje, Australijos sostinėje, ir dar paskaita-pasakojimas.
Atstumas iki Kanberos beveik 300 km, atvykome 22 val., gulti nuėjome po vidurnakčio. JAV ar Kanados mastais būtų ne vėlu – bet ne Australijos! Ne tik dauguma viešbučių registratūrų tokiu metu nebedirba, bet ir kengūros iššokuoja, vombatai išeina į kelius, australai visi kaip vienas pataria „geriau anksčiau atsikelti nei tempti į naktį“. Vien tąvakar matėme bent keliolika nutrenktų kengūrų. Kengūros būna ir žmogaus ūgio, po tokios avarijos daugelį automobilių tenka remontuoti…
Bet atidėti kelionės į Kanberą nebuvo kur. Vėl kėlėmės anksti, ruošėme spaudai knygą iš praėjusių ekspedicijų „Gabalėliai Lietuvos: Lotynų Amerika“, leidomės po parduotuves: vairuodamas per Australiją visada privalai turėti automobilyje maisto, gėrimų, nes pilna vietų, kur šimtus kilometrų nėra nė parduotuvėlės, o kas jei kokia pradurta padanga, pasibaigęs kuras…
Kanberoje pribloškė lietuviškų paminklų gausa
O tada jau – Kanberos lietuviškos vietos, po kurias apvežė 30 metų ten gyvenantis Jonas Mockūnas. Man didžiausią įspūdį paliko Eglės, Žalčių karalienės statula: nes pastatyta pačiame Kanberos centre, nes grynai lietuviška. Ir įkvėpta lietuvių liaudies kūrybos, ir puošta lietuviškais užrašais – „Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse“ – ir sukurta lietuvės autorės (Ievos Pocius), ir 1988 m. dovanota Australijai lietuvių bendruomenės (tai pažymėta kitoje lentelėje).
Bet Jonas Mockūnas parodė dar daugiau, nei žinojau, lietuviškų ženklų: „Mokslo žinių paieškos“ paminklą-fontaną Australijos nacionaliniame universitete. Jo tema nesusijusi su Lietuva – jį universitetas užsakė idant papuoštų savo fizikos mokslams skirtų pastatų kiemą – bet autorius lietuvis Vincas (Vincent) Jomantas, o jo kilmę pabrėžia lentelė. BORN LITHUANIA…
Manęs nesiliauja stebinti, kiek daug iš tų 10 000 Australijoje įsikūrusių lietuvių būta meniškų sielų! Vienos jų – Henriko (Henry) Šalkausko garbei – net gatvė Kanberoje pavadinta. Nedaug pasauly sostinių, kuriose būtų lietuvio garbei pavadinta gatvė! Šalkausko darbus vėliau rasime kone visuose Australijos lietuvių klubuose, puošia jie ir Australijos galerijas-muziejus. Visi tokių tamsių spalvų. Teko skaityti minčių, kad tos tamsios spalvos atspindi tėvynės praradimo tragediją. Ji persmelkusi visą Australijos lietuvių kūrybą, gyvenimus. Juk dauguma Australijos lietuvių į šią šalį atvyko ~1948-1952 m. kai, praradę viltį grįžti į išlaisvintą Lietuvą, jie buvo skirstomi po pasaulį iš DP („dipukų“) stovyklų Vakarų Vokietijoje ir aplink (kuriose atsikliuvo po to, kai 1944-1945 m. priešaky fronto traukėsi nuo artėjančių sovietinių armijų).
„Buvo lietuvių ir anksčiau – neretai atvykusių po pagyvenimo Anglijoje ar Škotijoje“ – pasakojo žinių apie pirmuosius pietinio žemyno lietuvius daug ieškojęs Jonas Mockūnas – „ir garsiajame Kanberos karo memoriale tarp Pirmajame pasauliniame kare žuvusių australų radau lietuviškų pavardžių“. Bet paskui jis pripažino, kad anais laikais Australijoje lietuvių tebuvo gal keli šimtai, jie nepastatė jokių klubų, bažnyčių ar paminklų, o Pirmajame pasauliniame kare tiesiog jų dalyvavo neproporcingai daug, nes juk prieškariu daugelis ilgesnei nei mėnuo kelionei laivu į kitą pasaulio kraštą pasiryžusių lietuvių buvo jauni vyrai – tokie, kokius australų valdžia 1915 m. viliojo „Galipolio nuotykiu“.
Kaip lietuviai pasistatė – ir kodėl prarado – Lietuvių namus
Visi mūsų sutikti Kanberos lietuviai buvo arba patys pasitraukę iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo metais, arba pasitraukusiųjų vaikai, anūkai.
Kanberoje jie savo rankom pasistatė Lietuvių namus (klubą). Deja, toje vietoje teradome statybų aikštelę. „Čia buvo įvažiavimas“ – nostalgiškai rodė J. Mockūnas. Namai užvėrė duris dar 1999 m. Kaip daug kur Australijoje, juos pasmerkė įstatymai. „Valdžia vis griežtino reikalavimus pastatams, ventiliacijai ir kitkam – būtų reikėję daryti rekonstrukciją – neturėjome lėšų, teko parduoti“.
Kanberos lietuvių namai prarasti dar laikais, kai dauguma jų statytojų buvo gyvi. Bet namus pakeitė Lietuvių būstinė. „Už namus gautus pinigus investavome – ir kasmetinių palūkanų pakanka susimokėti už šias patalpas“ – pasakojo lietuviai Būstinėje, kurioje vedžiau paskaitą apie gabalėlius Lietuvos pasaulyje.
Kambarys buvusioje mokykloje – nedidelis, bet kupinas Australijos lietuvių kūrinių, knygų ir prisiminimų iš nugriautųjų lietuvių namų: nuotraukų albumai, atminimo lentos, ten buvusių salių ženklai. Greta – sandėliukas su klubo archyvais, bet viskas sunkiai telpa. Vienas didžiausių klubo meno kūrinių pateko į Kanberos galeriją – deja, negalėjome pamatyti, nes jis ne nuolatinėje ekspozicijoje.
Kaip lietuvis Kanberoje Trakų pilį pastatė
Kanbera – keistas miestas. Dirbtinai pastatytas tarpukariu su ilgom tiesiom plačiom gatvėm, tarsi koks Paryžius, tik gatves supa ne įspūdingi puošnūs rūmai, o eiliniai namai. Tik „bulvarų“ galuose kas įspūdingo: parlamentas su milžiniška Australijos vėliava virš jo, karo memorialas. „Kai čia atvyko lietuviai, Kanberoje tegyveno keliasdešimt tūkstančių žmonių“ – pasakojo mums. Būstinėje regėtos klubo statybų nuotraukos tai patvirtino: atrodė, kad lietuvių klubas kyla kažkur laukuose, o juk dabar ten miesto rajonai… Lietuviai, galima sakyti, buvo tarp (beveik) pirmųjų kanberiečių. Dabar mieste gyventojų jau 500 000, o lietuvių skaičius čia niekad taip ir neviršijo kelių šimtų. Australijos ekonomika, verslas, kultūra – kitur, o Kanbera – tik politinė sostinė, traukusi beveik vien darbais valstybės tarnyboje.
Bet todėl Kanberoje – ir Lietuvos ambasada, kurią aplankėme. O kitą rytą – vėl prieš šešias – leidomės į ilgą kelionę pas Australijos lietuvių bendruomenės pirmininkę Rasą Mauragis. Ji irgi priklauso Kanberos bendruomenei – bet gyvena Džindabaine – 174 km, daugiau nei 2 valandos kelio nuo lietuvių būstinės. Visada džiugu su didžiausiais lietuvybės aktyvistais susitikti ekspedicijos pradžioje – nes gal pasakys apie papildomas vietas, pakiš minčių…
Įrašėme interviu ir su ja, ir su jos vyru Mindaugu Mauragiu, pastačiusiu Kanberoje Trakų pilį! Deja, šįkart jos neišvydome – remontuojama – bet ten, Kokingtono parke greta įspūdingiausių įvairių pasaulio šalių pastatų kopijų, ją matėme, fotografavome, filmavome dar 2015 m., kai po Australiją keliavome pirmąsyk.
Kaip pasakojo Mindaugas, mintis pastatyti Trakų pilį kilo vedžiojant Konkingtono parke anūkus – yra Anglijos kaimas, kitų šalių vietos, o iš Lietuvos nieko nebuvo. „Galime pastatyti Trakų pilį – bet užtruks bent 5 metus iki pradėsime, nebent pastatytumėte pats“ – atsakė jam parkas. Ir Mindaugas „griebėsi misijos“: kartu su lietuvių skautais gavo iš Trakų pilies muziejaus brėžinius, nuotraukas, testavo, kokios medžiagos „atlaiko“ Kanberos klimatą, ir sukūrė 1:50 Trakų pilies kopiją ežero saloje.
Kaip prasidėjo lietuvių kelias Australijoje
Mindaugas – iš tos retėjančios Australijos lietuvių dipukų kartos, kurie gimė dar Lietuvoje, kurie prisimena kaip bėgo per Europą į vakarus (jo šeima – ne per Vokietiją, o per Austriją), kaip tėvai „gavo kelialapį“ į naują tėvynę.
Istorijas apie „dipukų kelius“ girdėjome jau daugybę kartų – Kanadoje, JAV. Bet štai apie australiškąją pusę taip plačiai klausėmės pirmąsyk. Kelionė laivu buvo ilgesnė nei bet kur kitur – „gal mėnuo nuo Europos iki Fremantlio uosto Perte, paskui savaitė kitu laivu iki Sidnėjaus“. Midnaugas buvo patekęs ir į karantiną, o galiausiai su tėvais atsidūrė Bathursto migrantų stovyklos barakuose. Tose stovyklose lietuviai, latviai ir kiti laukė darbų – Australija dipukus sutiko priimti tik su ta sąlyga, kad du metus atidirbs ten, kur Australijos valdžia pasiųs. Mindaugo tėvą pasiuntė į Sidnėjų, o devynmetis Mindaugas su mama liko stovykloje. Tik tėvui radus kur gyventi, šeima galėdavo vėl būti kartu. Bet – neįtikėtina – jau 1951 m. Mindago tėvas įsigijo sklypą, savom rankom pasistatė namą. „Dauguma lietuvių įsikūrė taip greitai“ – pasakojo Rasa Mauragis – „Jie gebėjo išsitekti su labai mažai, nebuvo įpratę prie prabangos – tad nors daug pačių australų tada neįpirkdavo namų, nuomodavosi, lietuviai greitai susitaupydavo“. O įsikūrę griebdavosi lietuvių klubo statybos – savom rankom, pinigais. Lengva puoselėti lietuvybę nebuvo, nes tais „Baltosios Australijos politikos“ laikais Australija mažumų nenorėjo, net lietuvius tėvus su savo vaikais skatino kalbėti angliškai, kad kuo skubiau taptų australais. „Būdavo, autobuse išgirdę, kad kalbi lietuviškai, aplinkiniai įspėdavo, kad kalbėtume angliškai“. „Lietuviai inteligentai vis tiek vaikus mokė lietuviškai“ – pasakojo Rasa – „bet kai kurie valstiečiai tikėjo Australijos valdžia, kalbėjo angliškai, o dar kūrė mišrias šeimas, tad kai kuriose bendruomenėse lietuvių kalba nunyko, nors kitos tradicijos, organizacijos išliko: klubai, sporto komandos, lietuvių skautai“. Išties, Kanberoje mūsų paskaita vyko angliškai.
Pro lietuvių pastatytas elektrines – prie Kosciuškos kalno
Nuo Rasos ir Mindaugo namų neįtikėtinai vėsiose Australijos aukštumose (vėlyvą pavasarį naktimis buvo žemiau 0 laipsnių!) matosi užtvanka, tvenkinys. „Snowy Hydro“ schema, pažabojusi Australijos aukštumų upes elektrai, tuneliais siurbianti jų vandenį ūkiams. Viena vietų, kur ~1950 m. masiškai siuntė dirbti lietuvius dipukus. Kūmos miesto Šimtmečio parko vėliavų alėjoje tad kabo ir mūsų trispalvė. Kažkuris iš anų 100 000 darbininkų tuose anuomet nepražengiamuose toliuose rado ir „Snowy Cloud“ lėktuvą, dar 1931 m. dingusį be žinios skyrdyje Sidnėjus-Melburnas. Šiai pirmai Australijos rimtai aviakatastrofai paminklą irgi pastatė lietuvis – inžinierius Andrius Rimka, dirbęs prie „Snowy Hydro“. „From Lithuania“, pagarbiai parašyta paminkle iš nukritusio lėktuvo detalių. Dar vienas lietuvio kūrinys Australijos toliuose…
Į kitą pusę nuo Džindabaino važiavome per Kosciuškos nacionalinį kalną – deja, tankūs debesys ir laiko stoka neleido pasiekti aukščiausio Australijos kalno viršūnės… Bet pakilome aukščiau į tą šaltį lynų keltuvu, pasidomėjome istorija. Kosciuškos garbei kalną 1840 m. pavadino lenkas tyrinėtojas Pavelas Stžekeckis. Kokia tuščia tada buvo Australijos kolonija, kad net didžiausias jos kalnas dar neturėjo [europietiško] pavadinimo… Gaila, kad lietuviai į Australiją tada negalėjo važiuoti – juk Lietuvoje dar vyravo baudžiava. Antraip gal ir lietuviškų vietovardžių būtų daugiau…
Į sotvyklą, kurią australai įkūrė lietuviams, latviams ir estams
Kitas rytas. Dar trys-keturios valandos atsikėlus prieš 6, persivertimas tuščiais (neskaičiuojant kengūrų ir echidnos) keliais per Australijos kalnus, ir mūsų laukė Bonegilos stovykla. Tokia, kaip Bathurstas, kuriame „kelią link tapimo australu“ pradėjo Mindaugas Mauragis. Tik ana stovykla neišliko – vienintelėje Bonegiloje įrengtas muziejus. Pamatėme barakus – „ankstyvuosius“, kur vyrai gyveno didžiulėj patalpoj su vyrais, moterys su moterim (ir vaikais), net sutuoktiniai buvo išskiriami. Ir „vėlesniuosius“, kur šeimos jau turėjo kambarėlius. Filme apie stovyklą jau vienas pirmų sakinių, kad ji įkurta Baltijos šalių žmonėms, nors tarp lentose surašytų citatų ir pavardžių latvių daugiau nei lietuvių. Taip jau visoje Australijoje yra. Lietuviai dipukai dažniau emigravo į JAV, nes dažnas ten turėjo giminių iš pirmos bangos. O štai latviai prieškariu mažai emigruodavo, tad dipukams teko „praminti naujus takus“, priimti Australijos siūlymą už leidimą gyventi atidirbti du metus. „1 iš 20 australų arba pats gyveno Bonegiloje, arba čia gyveno jo tėvai ar seneliai“ – neįtikėtiną faktą skelbia lentelė muziejuje. Juk, kai vyko dipukai, Australijoje tegyveno 7 milijonai žmonių, o per Bonegilą „praėjo“ 300 000.
Iš Bonegilos pasukome link Melburno – vienos didžiausių, lietuviškiausių Australijos lietuvių bendruomenių. Planavome kelionę taip, kad ten būtume sekmadienį – kai koplyčioje lietuviškos Mišios, kai atviras didžiulis lietuvių klubas. Kelias dar vedė pro Neringos slidininkų klubą – vienintelį tokį lietuvišką klubą pasaulyje. Bet apie tai jau – kitame straipsnyje…
