Masačusetse „Tikslas – Amerika 2017“ aplankė net 52 lietuviškas vietas. Tai – antras skaičius po Pensilvanijos. Masačusetse yra visko: nuo senų bažnyčių iki didingų istorinių lietuvių klubų, bent keliolika paminklų lietuviams (kai kurie – visai nauji).
Vien regionų, kuriuose yra daugiau nei po vieną lietuvišką objektą, ten šeši: Bostonas, Broktonas, Vusteris, Merimako slėnis, Springfildas/Vestfildas ir Atolas/Gardneris. „Gabalėliai Lietuvos“ svetainėje kiekvienam jų skirsime po atskirą straipsnį.
Vusteris, lietuviškomis vietomis lenkiantis daugelį JAV didmiesčių
Vusteris toli gražu ne toks žymus, kaip Čikaga, Niujorkas, Filadelfija ar Los Andželas, todėl kai pirmąkart sužinojau, kad šis miestas – pirmajame penketuke JAV pagal lietuvių skaičių – nustebau. Atvažiavę ten nuo Konektikuto iš karto pajutome kontrastą: Konektikuto lietuviškos vietos dydžiu sąlyginai kuklios, tuo tarpu dvi Vusterio lietuviškos bažnyčios matyti iš tolo, nes yra milžiniškos, stovi ant kalnų.
Tiesa, jos nebėra lietuviškos, tačiau Vusteris buvo viena vietų, kur situaciją atradome geresnę, nei tikėjomės rasti. Šv. Kazimiero bažnyčios ir gretimos mokyklos fasaduose išlikę lietuviškų detalių. O Aušros Vartų bažnyčios ir visas vidus išlikęs – nuostabiai tautinis (viduje turbūt daugiausiai lietuviškų užrašų tarp lankytų bažnyčių, juk bažnyčia statyta skaudžiais konflikto dėl Vilniaus laikais). Dabar tai vietnamiečių parapija, bet vietnamietis klebonas noriai įleido vidun, sakė, keliasdešimt lietuvių ten dar meldžiasi. Vietnamiečių dabar vien Vusteryje – tūkstančiai, todėl toje bažnyčioje galėjau įsivaizduoti kaip lietuvių bažnyčios turėjo atrodyti geriausiais savo laikais: su veikiančia mokykla sugrūstomis klasėmis apačioje, dažnai naudojama parapijos sale. „Man siūlė pervadinti bažnyčią, bet, gerbdamas istoriją, atsisakiau“ – sakė klebonas.
Nustebino ir Maironio parkas. Jis nebuvo tarp prioritetinių „Tikslas Amerika“ vietų, mat žinojau, kad senasis pastatas prieš kelis dešimtmečius sudegė, o naujas nuotraukose neatrodė nei išvaizdžiai, nei lietuviškai. Tačiau laimingo sutapimo dėka (tuo metu atvažiavo klubo vadovas Arvydas Klimas) patekęs vidun pakeičiau nuomonę: didžiulės salės dekoruotos tikrai lietuviškais dailininko Rūkštelės tapybos darbais (Vilnius, Kaunas, Klaipėda…), o prie pastato stovi paminklas už Lietuvą žuvusiems lietuviams.
Žinodami Masačusetso tradiciją vadinti aikštės (sankryžas) žuvusių Antrojo pasaulinio karo veteranų pavardėmis, važiuodami dairėmės lietuviškų – radome bent tris vien vienoje Vusterio gatvėje, bet, garantuoju, valstijoje yra šimtai tokių aikščių.
Broktone – vienintelis JAV „Lithuanian village“
Broktono spaudos straipsnius, kuriuose vienas miesto rajonas vadinamas „Lithuanian Village“, skaičiau dar gerokai iki „Tikslas Amerika 2017“. Retenybė: Amerikoje yra „Chinatown‘ai“ ir Mažosios Italijos, bet lietuvių „kaimai“/“miestai“/“šalys“ pasitaiko retai. Kaip pasakojo po Broktoną vedžiojusi operos solistė Marytė Bizinkauskaitė, jos vaikystėje visi tame rajone kalbėdavo lietuviškai. Turbūt todėl ji, būdama ketvirtos kartos Amerikos lietuvė, lietuviškai kalba puikiai, ir užėjęs į jos namus pasijutau tarsi kaime Lietuvoje.
Kaip atrado „Tikslas – Amerika 2017“, šitiek ilgai išlaikyti lietuvybę – reta. Jei nebūta mišrių santuokų dar pasitaiko ketvirtos kartos Amerikos lietuvių, kurie yra tikri Lietuvos patriotai, prisilaiko tradicijų, tačiau lietuviškai jie dažniausiai kalba tikrai sunkiai. Jau trečioje, o kartais net antroje kartoje kalba nunyksta…
Labiausiai Broktone nustebino paminklų žuvusiems lietuviams gausa. Jų netgi keturi. Ir bent du iš jų tikrai meniški, įdomūs pažiūrėti. Ir net trys jų yra lietuviams, žuvusiems už Lietuvą (tik vienas – žuvusiems už JAV).
Pats „lietuvių kaimas“, tiesa, nebėra lietuviškas. Ir dar vieną lietuvišką vietą kuri, prieš leisdamasis į „Tikslas – Amerika“, galvojau, dar veikia, radau uždarytą – 1897 m. įsteigtą lietuvišką barą „The Lit“ (turbūt buvo seniausias toks Amerikoje ir senesnis už bet kokį barą Lietuvoje)…
Bostonas, kur skirtingų bangų lietuviai kartu saugo paveldą
Masačusetso miesteliuose dažnai jusdavau virš lietuviško paveldo besitvenkiančius tamsius debesis. „Dabar prižiūrime mes, o kas po mūsų?“ nebyliai (ar ir garsiai) klausdavo sutikti lietuviai, mat jiems, geriausiu atveju, kokie 50 metų, o jaunimo jų gretose iš esmės nėra.
Bostone toks klausimas nekilo – kol kas. Į Bostoną atvyko ir daug trečiabangių, ir kažkokios trinties tarp bangų čia, kaip sakė vietiniai, nėra. Trečiabangiai prižiūri lietuvišką mokyklą, restoraną, kredito uniją… Restoranas, beje, vienintelis toks Naujojoje Anglijoje, o maistas ten pasirodė net skanesnis, nei daugelyje Lietuvos lietuviškų restoranų!
Ir Bostono Šv. Petro bažnyčią lietuviai sėkmingai apgynė nuo uždarymo, nors patekti į ją apjungus parapijas nepasirodė lengva (mišios tik savaitgaliais), tačiau Bostono lietuviai padėjo ir čia.
Ir Bostono enciklopedijos leidyklą pavyko atrasti (tiesa, vėliau dėl šios vietos kilo abejonė: jau grįžus iš „Tikslas – Amerika 2017” Lietuvoje pavyko susitikti žmones, dirbusius prie enciklopedijos, ir jie teigė, kad pastatą trečiosios bangos bostoniečiai nurodė klaidingai, tačiau dėl to, kuris teisingas, kilo ginčų: taip greitai viskas Pietų Bostone keičiasi, taip greitai seni skurdūs pastatai keičiami naujais brangiais, kad net ten didžiąją gyvenimo dalį praleidę rajono nebeatpažįsta). Ir dar vieną uždarytą bažnyčią Kembridže, virš kurios įėjimo – gražus meno kūrinys su lietuviškais žodžiais.
Gaila Urbonaitė-Narkevičienė ir vienas vaikų tėvų Sigitas Veršelis Bostono lietuvių mokykloje, tiksliau – patalpose, kurias lietuviai tam nuomoja kiekvieną šeštadienį. Tai nėra lietuvių objektas, bet Gaila Urbonaitė labai norėjo, kad padarytume išimtį ir jį aplankytume: juk pokariu gimusios lituanistinės mokyklos, jos teigimu, buvo tas kertinis akmuo, dėl kurio lietuvybė JAV laikosi taip ilgai.
Nepatekome tik į Vilniaus sinagogą, įkurtą Lietuvos žydų ir veikiančią kaip žydų muziejus. Į el. laiškus ir skambučius neatsakė. Specialiai priderinome grafiką, kad atvyktume ten oficialiu muziejaus darbo laiku – bet radome užrakintas duris. Tai buvo pirmoji tokia „Tikslas – Amerika 2017“ nesėkmė po ~50 sėkmingai aplankytų objektų. Bet ir sinagogą nufotografavome iš išorės, ir žemėlapyje ji bus.
Merimako slėnis: kiek daug gali vienas pasišventęs lietuvis
Iki „Tikslas – Amerika 2017“ galvojau, kad lietuviškų Amerikos vietų nežino tik Lietuvos lietuviai, galbūt trečiabangiai imigrantai. Tačiau nuvykęs supratau, kad ir vyresnės kartos lietuviai neretai žino tik kai kurias savų apylinkių vietas. Dėl to tik svarbiau pasirodė „išvilkti į dienos šviesą“ tą lietuvišką paveldą, kuris beveik nežinomas net Amerikoje. Gi tik žinomas, lankomas paveldas gali būti saugomas!
Ir dėl to tik smagiau būdavo susitikti tokius žmones, kurie žinodavo kone viską apie vietos lietuvių istoriją. Vienas tokių buvo Jonas Stundžia iš Lorenso. Ilgą laiką abejojome, ar pavyks susitikti, mat J. Stundžia patyrė sunkią operaciją – tačiau, kaip pats sakė, sutiko susitikti, nes labai norėjo parodyti Merimako slėnio, kur kadaise lietuviai vyko dirbti tekstilės pramonėje, lietuviškas vietas, kad jos būtų įamžintos „Tikslas Amerika 2017“.
J. Stundžia ne tik išstudijavęs viską apie ten stovėjusias bažnyčias, tebeveikiančias lietuvių kapines ir tikrąsias ten palaidotųjų pavardes. Jis pats finansavo ne vieną lietuvišką paminklą ar atminimo lentą. 1990 m. jis net įkvėpė Lorenso savivaldybę tapti pirmąja JAV pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę (tai irgi primena atminimo lenta)!
Įdomiausios Merimako slėnyje pasirodė lietuvių tautinės kapinės ir rajonas, kuriame visi gatvių pavadinimai – lietuviški (beveik unikali vieta JAV). Ir prieš, ir po „Tikslas – Amerika“ viešnagės, iš Jono Stundžios gavome informacijos apie papildomas lietuviškas vietas. Jei būtų daugiau tokių žmonių, kaip Stundžia, lietuviškas paveldas būtų žinomas daug plačiau; jis nenyktų, jo kaip tik daugėtų!
Netikėtai gerai išlikusi lietuvybė Masačusetso vakaruose
Masačusetso vakaruose gimė krepšinis ir smagu buvo jo gimtinėje Springfilde esančioje šlovės galerijoje išvysti Sabonio citatą, Marčiulionio marškinėlius, abiejų jų veidus. Aišku, koncentruojamasi į JAV krepšinį, bet kokia gi krepšinio istorija be lietuvių!
Netoliese ir Stokbridžas, Dievo gailestingumo šventovė. Seniai nebestebina Dievo gailestingumo paveikslo, kurio originalas kabo Vilniuje, kopijos kone kiekvienoje pasaulio bažnyčioje – mačiau ir Londone, ir Kuboje, ir net Maršalo salose… Jų tikriausiai pritapyta šimtai tūkstančių – tiek daug, kad net nėra prasmės dėti į „Gabalėliai Lietuvos“, nes tektų aprašyti… daugelį pasaulio katalikų bažnyčių. Tačiau atskira šventovė Dievo Gailestingumui – jau kas kita. Retesnis reikalas. Gražaus parko apsuptyje radome ten ir Jurgio Matulaičio, Aušros Vartų Marijos paveikslus. Šventovę sukūrė lenkai, „aukotojų šaligatvio“ plytelėse radau vos kelias lietuviškas pavardes: bet kartais taip sunku atriboti lietuvišką ir lenkišką paveldą.
Labiausiai Vakarų Masačusetse nustebino vos keliolika tūkstančių gyventojų turintis Atolas, kuriame tebėra oficialiai lietuviška bažnyčia ir veikiantis lietuvių klubas (nors privatus, į jį iškart įleido ir mus, pašalinius). Bažnyčios vidus (medinės marmuro imitacijos) tikrai pribloškė: Lietuvoje tokio dydžio miestelyje tikriausiai stovėtų panašaus dydžio bažnyčia. Tik kad Lietuvoje visi aplinkui būtų lietuviai, o čia lietuviai, statę bažnyčią, sudaro tik nedidelį procentą atoliečių…
Beje, į bažnyčią įleido ir po lietuvių klubą vedžiojo… daugiausia airiai. Senos tautinės ribos seniai nunyko. Savaip gerai: tai kelias lietuviškoms vietoms išlikti net ir mišrioms santuokoms sunaikinus didelę dalį pačios lietuvybės. Aišku, norėtųsi, kad lietuviškos vietos taptų kultūrų tiltais, pristatytų Lietuvą Amerikai ir nuo lietuvybės nutolusiems lietuvių kilmės amerikiečiams.
Lietuvių klubo narys airis prisiminė klube kabojus „seno lietuvio paveikslą“, paslėptą remontui. Po kelių skambučių kitiems klubo nariams jį surado ir vėl pakabino garbingai prie įėjimo. Ten – Gedimino portretas, tikriausiai iš tarpukario laikų. „Kas jis toks?“ – klausė pašnekovas. Paaiškinau. Nedidelis žingsnis į reikiamą pusę.
Lietuvių klubas veikia ir Gardnerio paežerėje – vasaromis. Klubo šeimininkai Vyšniauskai pasakojo visą laiką siųsdavę pinigus į Lietuvą, piktinosi, kad trečia imigrantų banga Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje nepastatė nei vienos lietuvių bažnyčios, o jaunesni lietuvių kilmės amerikiečiai ir Šiluvos koplyčią Gardneryje patys sugriovė.
Deja, panašių istorijų, gal švelnesnių, girdėjome daug. Tas nebendravimas, susipriešinimas tarp skirtingų lietuvių: skirtingų „bangų“, skirtingo amžiaus, skirtingų pažiūrų… Negali sakyti, kad tai nauja: paskaičius kunigo Valkavičiaus knygas apie lietuvių parapijų istoriją atrodo, kad seniau, prieš 100 metų, priešpriešos būta dar daugiau: lenkakalbių-lietuviakalbių, kairiųjų-tautininkų-religingųjų… Bet seniau ir lietuvybe besirūpinančių buvo daugiau, todėl net ir tokiomis sąlygomis šitiek daug pastatyta! O dabar skaldytis nebėra erdvės.
Viliuosi, kad visi supras, jog ir lietuvių bažnyčia, ir paminklas lietuviams, ir lietuvių klubas yra svarbūs lietuviški dalykai, kuriuos reikia išsaugoti ateinančioms kartoms – nes jie ypatingi, jų nėra daug. Nesvarbu, kurios bangos imigrantai juos pastatė ir prižiūri, kaip gerai tie žmonės moka lietuviškai, religingi jie ar ne. Mano nuomone, atėjo laikas, kai visi turėtų būti vieningi, kai turėtume į kitus lietuvius žiūrėti kaip į „saviškius“ ir visokeriopai stengtis įtraukti juos (ir ne tik juos) į lietuviško paveldo saugojimą bei toleruoti, kad į kai kuriuos dalykus jie žiūri kitaip.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Masačusetse:
1.Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Masačusetse aprašas
2.„Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Masačusetse žemėlapis
