1940 m. okupavusi Lietuvą, Sovietų Sąjunga pradėjo joje vykdyti genocidą.
Nors sovietai dešimtis tūkstančių žmonių nužudė ir pačioje Lietuvoje, būtent tremtys tapo pagrindiniu tragedijos simboliu. Ištisos Lietuvos šeimos buvo sugrūdamos į gyvulinius vagonus ir gabenamos į kalėjimus ar kaimus atšiauriausiose SSRS vietovėse. Iki pusės jų ten buvo nužudyti arba mirė nuo šalčio, bado ar sunkių prievartinio darbo sąlygų.
Taip buvo ištremti šimtai tūkstančių lietuvių, pvz., vos per vieną 1941 m. birželio savaitę SSRS į tremtį išsiuntė 2 proc. visų Lietuvos gyventojų, iš viso – beveik 14 proc.
Šios tremtys giliai įsirėžė į lietuvių kolektyvinę atmintį nes kone kiekvienas lietuvis turi bent po vieną ištremtą giminaitį.
Šiame straipsnyje paaiškinama, ką reiškė būti sovietų tremtiniu, pateikiama informacijos apie kitas to meto iš Lietuvos priverstų išvykti žmonių grupes – pvz., nacistinės Vokietijos genocidą, sovietines evakuacijas ir pasitraukimą iš Lietuvos 1944 m. – kuo šios patirtys buvo panašios ir kuo skyrėsi.
Kodėl žmonės buvo ištremti iš Lietuvos?
Sovietai ėmėsi genocido, nukreipto prieš tam tikras Lietuvos gyventojų grupes: liuteronus, religingus katalikus, turtinguosius, intelektualus, patriotus. Sovietų diktatorius Josifas Stalinas, šias grupes laikęs pačiomis „niekingiausiomis“, norėjo jas išnaikinti, norėjo, kad Lietuvos okupacija būtų amžina.
Vienu metu buvo iškelta idėja išžudyti arba ištremti visą lietuvių tautą – taip sovietai iš tiesų pasielgė su kai kuriomis kitomis tautomis, pvz., čečėnais, ingušais, Krymo totoriais (Lietuvos reikalų komisaras Michailas Suslovas yra pareiškęs: „Lietuva bus, bet be lietuvių.“). Ilgainiui šios idėjos buvo atsisakyta ir susitelkta į mažesnes lietuvių tautos grupes pagal jų kultūrą, tikėjimą, socialinę klasę.
Kadangi tai buvo genocidas, o ne tiesiog politinis persekiojimas, būdavo išžudomi ar ištremiami visi atitinkamai grupei priklausantys žmonės. Jeigu asmuo priklausė persekiojamos grupės šeimai, jo paties įsitikinimai neturėjo reikšmės. Todėl trečdalis ištremtųjų buvo vaikai ir naujagimiai, kurie gimė persekiojamų grupių tėvams. Net ir tais atvejais, kai įsitikinimai buvo svarbūs, įrodymų daug nereikėjo: Lietuvos vėliavos turėjimas ar priklausymas skautams galėjo būti pakankamas patriotizmo ir (ar) religingumo įrodymas deportacijai ar nužudymui. Kitais atvejais žmonės būdavo kankinami, kad išduotų kitus, arba buvo siūlomas atlygis už tikrų ar tariamų Sovietų priešų įdavimą. Tokiais atvejais tardomas asmuo dažnai meluodavo, kad baigtųsi kankinimai arba kad gautų atlygį, pasmerkdamas kitą asmenį tremčiai.
Ypatingas atvejis: nacistinė Vokietija. 1941–1944 m. Lietuvą okupavusi nacistinė Vokietija vykdė savo genocidą, nukreiptą ypač prieš žydus. Nacistinė Vokietija taip pat ištrėmė nemažai žmonių į koncentracijos stovyklas ar priverstinius darbus. Tačiau dėl Antrojo pasaulinio karo pabaigos tie žmonės ten praleido trumpesnį laiką. 1944-1945 m. tie, kurie nebuvo nužudyti, buvo paleisti iš stovyklų nacistinei Vokietijai pralaimėjus karą. Todėl nacistinės Vokietijos genocidas paprastai traktuojamas ne kaip tremtis, o kaip žmogžudystės (net jei asmuo nužudymui buvo perkeltas į kokią nors mirties stovyklą užsienyje) arba kaip laikinas įkalinimas ir (ar) persekiojimas (tų, kurie buvo 1944-1945 m. išlaisvinti). Todėl žodžiai „tremtys”, „tremtiniai” Lietuvoje paprastai vartojami tik sovietinių tremčių aukoms apibūdinti.
Ypatingas atvejis: evakuacijos. 1941 m. nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą ir pradėjus perėminėti Lietuvą, Sovietų Sąjunga iš Lietuvos evakavo kai kuriuos ištikimiausius savo kolaborantus, kad jie nebūtų nubausti. Tai buvo tarsi veidrodinis tremčių atspindys: evakuacijos buvo ne bausmės forma, o priešingai – išgelbėjimas nuo bausmės.
Ypatingas atvejis: pasitraukimas. Žinodami, kas jų laukia sovietų okupacijai sugrįžus, 1944 m. šimtai tūkstančių žmonių dar prieš ateinant sovietinei armijai pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus, pasiekdami Vakarų valstybių okupuotas teritorijas Vokietijoje ir kitur. Jie laikomi atskira grupe, vadinama dipukais, arba antrąja lietuvių emigracijos banga. Tačiau jie patys save laikė tokiais pat tremtiniais, kaip ir tie, kurie atsidūrė Sibire, nes jei ne sovietai, jie niekada nebūtų palikę Lietuvos.
Kiek žmonių buvo ištremta iš Lietuvos?
Sovietai į šalčiausias SSRS vietoves ir lagerius išsiuntė apie 350 000 žmonių, daugelis jų žuvo.
Į šį skaičių neįtraukti asmenys, kurie nelaikomi tremtiniais, bet yra glaudžiai su tuo susiję (jų skaičių rasite žemiau).
Ypatingas atvejis: Vokietija. Nacistinė Vokietija į koncentracijos stovyklas ištrėmė apie 20 000 etninių lietuvių, priverstiniams darbams – 30 000. Tarp 1923 m. ir 1959 m. Lietuvoje (su Vilniaus kraštu) žydų skaičius sumažėjo ~200 000, tačiau į šį skaičių įeina ne tik ištremtieji į koncentracijos stovyklas, bet ir nužudytieji vietoje, žuvusieji priešinantis nacistinei Vokietijai, sėkmingai pabėgę iš Lietuvos prieš Antrąjį pasaulinį karą/per Antrąjį pasaulinį karą/po Antrojo pasaulinio karo arba ištremti/evakuoti sovietinio režimo.
Ypatingas atvejis: evakuacijos. 1940 m. SSRS evakavo apie 30 000 kolaborantų.
Ypatingas atvejis: pasitraukimas. Iš Lietuvos, įskaitant Klaipėdos kraštą, į vakarus pasitraukė apie 200 000–300 000 žmonių. Tai aprašyta atskirame straipsnyje.
Kur buvo ištremti žmonės iš Lietuvos?
SSRS daugiausia žmonių išsiuntė į tolimąsias šaltąsias Rusijos dalis (Sibiras, Tolimieji Rytai ir šiaurė) – 80 proc. visų tremtinių.
Likusieji 20 proc. buvo ištremti į Kazachstaną.
Keli tūkstančiai buvo ištremti į Tadžikistaną.
Koks buvo ištremtų lietuvių gyvenimas?
Kai kurie mirė pakeliui, neatlaikę kelionės perpildytuose gyvuliniuose vagonuose. Labiausiai nukentėjo vaikai, kurie sudarė trečdalį visų tremtinių.
Jei išgyveno kelionę, priklausomai nuo tremties vietos, jų laukė du likimai:
(1) Ištremtieji į gulagus (daugiausia vyrai) kalinių stovyklose buvo verčiami dirbti darbus, pvz., kasti anglį arba tiesti geležinkelius per nederlingą tundrą. Sunkus darbas, maisto trūkumas, reguliarios kalinių egzekucijos ir žudynės bei kitos priežastys lėmė, kad dauguma šių aukų mirė gulage.
(2) Tie, kurie buvo ištremti į atšiaurius sovietinius kaimus Sibire, Šiaurės Rusijoje ar Rusijos Tolimuosiuose Rytuose (dažniausiai tai buvo ištisos šeimos), turėjo pradėti gyvenimą nuo nulio: patys statėsi pašiūres, stengėsi susirasti maisto. Daugelis vietinių rusų juos niekino, nes Sovietų Sąjunga teigė, kad jie yra fašistai – vis dėlto, kai kurie vietiniai gyventojai padėjo lietuviams išgyventi. Šiuose kaimuose taip pat mirė daugybė žmonių, neatlaikiusių šalčio ar sunkaus darbo, tačiau dauguma išgyveno, nes sąlygos vis dėlto buvo geresnės nei gulaguose.
Pastaba: kartais, kalbant apie tremtinius, turima omenyje tik ši grupė, gulago kaliniai tremtiniais nelaikomi. Šiame straipsnyje mes, kaip ir dauguma lietuvių, vartojame žodį „tremtiniai“, apibūdindami abudu likimus. Jei kur nors aptiksite teiginį, kad buvo ištremta mažiau nei 200 000 lietuvių, reiškia, kad į šį skaičių nepatenka žmonės, išvežti į gulagus..
Jeigu jie išgyveno iki 1953 m., kai mirė Stalinas ir SSRS vadovu tapo Chruščiovas, dauguma jų buvo paskelbti „reabilituotais“: net sovietų režimas pripažino, kad jie buvo ištremti be jokios priežasties.
Tokie žmonės gavo leidimą palikti tremties vietas. Kas galėjo grįžti, grįžo į Lietuvą, paprastai turėdami vėl viską pradėti nuo nulio, nes atimta nuosavybė jiems grąžinta nebuvo. Tie, kurie tremtyje praleido jaunystę, paskui visą gyvenimą dirbdavo prastus darbus, nes daugelyje sovietinių darboviečių jie buvo nepageidaujami. Iki 1956 m. į Lietuvą buvo leista grįžti apie 17 000 žmonių, iki 1970 m. – 80 000 žmonių.
Kai kuriems tremtiniams nebuvo leista grįžti į Lietuvą, jie galėjo persikelti tik į kitas SSRS dalis. Dažnai į Lietuvą buvo leidžiama grįžti tiems, kurie buvo ištremti dėl tautybės, religijos, socialinės padėties, išsilavinimo ar pažiūrų, bet nebuvo leidžiama grįžti tiems, kurie vykdė lietuvišką veiklą (pvz., prieš sovietus kovoję partizanai, prieš okupaciją veikę žmonės). Daugelis iš tų, kuriems nebuvo leista grįžti, apsigyveno Latvijoje arba Kaliningrado srityje, kad būtų arčiau Lietuvos.
Buvo ir tokių, kurie nusprendė likti savo tremties vietose: daugiausia dėl silpnos sveikatos arba šeimyninių priežasčių, pvz., buvo susituokę su vietiniais. Tačiau tokių buvo per mažai, kad kur nors tęstųsi lietuviška veikla; be to, sovietai draudė bet kokios oficialios lietuvių organizacijos už Lietuvos ribų kūrimą.
Ypatingas atvejis: nacistinė Vokietija. Išgyvenusieji nacistinės Vokietijos koncentracijos stovyklas ir priverčiamuosius darbus po išlaisvinimo 1945 m. turėjo du pasirinkimus: grįžti į sovietų okupuotą Lietuvą (kur greičiausiai vėl bus persekiojami) arba bandyti patekti į Vakarų pasaulį ir prisijungti prie antrosios emigracijos bangos (pasitraukusiųjų). Kas galėjo, dažnai rinkosi šią galimybę, nors tai priklausė ir nuo jų buvimo vietos (pvz., ar jų stovykla/darbo vieta buvo Vakarų Vokietijoje, Rytų Vokietijoje ar Lenkijoje).
Ypatingas atvejis: evakuacija. Sovietų kolaborantai, kuriuos 1940 m. evakavo SSRS, Antrąjį pasaulinį karą praleido saugiai SSRS gilumoje toli nuo fronto. 1944 m. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, daug svarbiausių veikėjų atsiųsta atgal į Lietuvą, kur gaudavo eiti svarbias pareigas. Tuo metu jie jau buvo visiškai atitrūkę nuo lietuviškos dvasios, paveikti Sovietų. Daugelis mažiau svarbių evakuotųjų negrįžo, dažniausiai pasilikdami gyventi kitose SSRS dalyse, ten integruodamiesi.
Kaip gyveno ištremtų lietuvių palikuonys?
Tremties vietose gimusiems vaikams tremties žaizdos išliko net ir jiems kartu su tėvais sugrįžus į Lietuvą po 1953 metų. Juos ir toliau diskriminavo sovietinis režimas. Artėjant 1990 m. nepriklausomybei, jie, dar gana jauni, dalijosi savo tėvų ir savo sunkia patirtimi Sibire. Atsiveriant Rusijai ir Kazachstanui, šie tremtinių vaikai organizavo keliones, kad įamžintų savo tėvų ir senelių likimą, kad atrastų ir parsivežtų jų kaulus į Lietuvą.
Tie, kurie po 1953 m. negrįžo į Lietuvą, paprastai integravosi į vietos bendruomenes, su savo vaikais kalbėjo rusiškai. Dalis jų galiausiai grįžo į Lietuvą po 1990 m., kai Lietuva pakvietė likusius tremtinius sugrįžti, net pastatė jiems nemokamus butus.
Keliose vietovėse tremtinių palikuoniams jau SSRS žlugus pavyko įkurti lietuviškas organizacijas. Kazachstane, kur lietuvių tremtinių atminimas puoselėjamas ir gerbiamas, dalis šių palikuonių didžiuojasi savo protėvių aukšta morale ir vieta Lietuvos visuomenėje, dėl kurios jie buvo persekiojami.
Kokį paveldą paliko lietuviai tremtiniai?
Po savęs jie galėjo palikti tik trūnijančius kapus.
Gulaguose kaliniai būdavo laidojami slaptuose bendruose kapuose be jokių ženklų. Ištremtieji į Rusijos kaimus kartais įkurdavo improvizuotas kuklias lietuviškas kapinaites. Tačiau išmirus jų šeimoms arba joms išsikėlus, kapinės liko neprižiūrimos.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tremtiniai tapo sovietų okupacijos metais patirtos lietuvių tragedijos simboliu. Iš pradžių tremtinių palikuonys ar jų artimieji ieškojo savo giminaičių kapų, pagal galimybes parveždami kaulus į Lietuvą ar kitaip pažymėdami jų amžinojo poilsio vietą improvizuotais paminklais. Šiai kartai ėmus išmirti, prasidėjo programa „Misija Sibiras“, kurios metu tremtinių kapines lankė ir tvarkė Lietuvos jaunimas.
Nors Rusija, vis dar neigdama sovietinį genocidą, uždraudė bet kokį lietuvių tremtinių atminimo įamžinimą, Lietuvos lietuviai ir Kazachstano lietuviai pastatė daug paminklų Kazachstane. Apie lietuvių (ir kitų tautybių tremtinių) istoriją pasakoja ir ten esantys muziejai, pvz., Dolinkos muziejus.
Apie lietuvių tremtinių paveldą byloja ir daugybė okupacijos ir rezistencijos muziejų, išsibarsčiusių po Lietuvos miestus ir miestelius.
