2024-04-20

Su Brazilija mane ir mano žmoną advokatę Aistę sieja ne tik savanoriška veikla – savo pačių lėšomis daromos ekspedicijos dokumentuojant šios šalies lietuvišką paveldą, tokios, kaip ši – bet ir darbas. Padedame iš Lietuvos kilusių brazilų palikuonims atsikurti Lietuvos pilietybę: Brazilijos ekonomikai atsiliekant, to poreikis auga. Taip pat ieškome jų šeimos istorijų Lietuvos archyvuose. Organizuojame turus po Lietuvą ieškant protėvių gyventų vietų – tarp užsakovų irgi turime brazilų.

Darbas ir savanorystė neretai persipina. Štai vienas mūsų klientų Salo Šmolecas, San Paule užaugęs Lietuvos kilmės žydas, mums padedant atsikūręs Lietuvos pilietybę, užsiminė, kad San Paule mums reiktų į „Gabalėlius Lietuvos“ įtraukti ir litvakų sinagogą, kurios vienas svarbiausių veikėjų buvo jo velionis tėvas.

Iš pradžių žiūrėjau kiek skeptiškai: iš patirties žinau, kad, nors ir kaip norėtume, jog būtų kitaip, daugelis „litvakų sinagogų“ Amerikos žemyne nelabai turi ar turėjo kokį ryšį su Lietuva. Į Ameriką emigravę Lietuvos žydai tiesiog įsiliedavo į platesnę tos šalies žydų bendruomenę: nelaikė savęs lietuviais, tik žydais. Sinagogas statė kartu su kitais ir tose sinagogose nėra Lietuvos gabalėlių, o jų kongregacijose – visokiausių kilmių žydai. Net jei kada ir vyravo litvakai, tai labai greitai pasikeitė.

Na, ir kiekvienam jo šeimos paveldas – svarbus, bet tikrai ne kiekvienos iš Lietuvos kilusios šeimos paveldas yra ir svarbus visos Lietuvos paveldas: labai retai kam nors paprašius įamžinti „Gabalėliuose Lietuvos“ jo šeimos istoriją suvokiu, kad ta istorija išties svarbi visai Lietuvai.

San Paulo lietuvių sinagoga išlaikė ryšį su kilme

Bet San Paulo sinagogos, pavadintos ilgamečio Kauno rabino Icchako Elchonono vardu, „Facebook“ puslapis maloniai nustebino: ne viena istorija ten susijusi su Lietuva, litvakais, o pati sinagoga prisistato kaip „litviše“. Paprašėme Salo Šmoleco pagalbos – gal pavyktų rasti angliškai apie sinagogą galintį papasakoti žmogų. Toks buvo Henrique Suckeveris, kurio pavardėje dar išlikusi lietuviška galūnė „is“, maloniai pakvietęs pasėdėti per žydų pamaldas (beje, pirmąkart gyvenime buvau sinagogoje pamaldų metu).

Su Henriku Suckeveriu San Paulo litvakų sinagogoje
Su Henriku Suckeveriu San Paulo litvakų sinagogoje

„Dabar žmonių susirinko tik dešimt, minimumas. Šiaip mūsų sinagoga viena nedaugelio rajone, veikiančių kasdien. Per šventes ateina ir 70 žmonių, o mano jaunystėje nebuvo laisvų vietų. Bet dabar pandemija, o daugelis narių vyresni, tad transliuojame pamaldas internetu, o gyvai susirenkame tik sekmadieniais, kad bent kas sinagogoje vyktų“.

Jo žodžiai darsyk patvirtino, kad sinagoga tikrai verta „Gabalėlių Lietuvos“: ji ne tik įkurta kaip litvakų sinagoga, bet ir šiandien ją lanko litvakų palikuonys, jos rūsyje pilna litvakų sukurtų paveikslų. „Bom Retiro buvo žydų rajonas“ – pasakojo Suckeveris – „ir visi žydai čia kūrėsi pagal šalis, iš kurių kilę, taip steigė ir sinagogas“. Dabar Bom Retiro vyrauja… korėjiečiai. 1956 m. statyta litvakų sinagoga keistai atrodo tarp korėjiečių bažnyčios ir karaokės salono… Ir su aukštomis dygliuotomis tvoromis užbarikaduotu prieangiu: jei ne tai, kasdien ten nakvotų valkatos. Ir gal dar „užsuktų“ banditai: juk šalia „blogas“ centras. Iš sinagogos rūsio Suckeveris nervingai stebėjo, ar kolega tinkamai uždarys metalinius vartus.

Sinagogos pagrindinė salė
Sinagogos pagrindinė salė

Kaip ir Zizo ar Kupsto, įrašėme Suckeverio interviu. Čia jis papasakojo ne tik apie sinagogą, bet ir neįtikėtiną istoriją, kaip jo šeimą nuo nacių išgelbėjo… Hitlerio „Mein Kampf“. Adolfo Hitlerio knygą dar iki karo perskaitė jo senelis ir pasakė – „Emigruojam iš Europos, kitaip bus blogai“. Taip jie atsirado Brazilijoje.

Pietų Amerika – geriausia vieta lietuvių ir žydų suartėjimui?

Į sinagogą pakvietėme ir kitą litvakų kilmės brazilą – Karlosą Levinštainą (Carlos Levinstein), Lietuvos garbės konsulą. Galvojau, taip bus paprasčiau: juk sinagogą jis gerai žinos. Bet jam sinagoga buvo naujiena – tėvai jos nelankė, net nežinojo, kad tai litvakų sinagoga. Bet Lietuvai Levinštainas dirba, stengiasi pritraukti lietuvių investicijas į Braziliją, Lietuvoje lankosi kelis kartus per metus. „Gavau Lietuvos pilietybę ir jaučiu, kad dėl to turiu kažką nuveikti Lietuvai“ – sakė Levinštainas. Jis turi tris pilietybes: Brazilijos, Izraelio ir Lietuvos.

Su Levinštainu ir Suckeveriu sinagogos rūsyje
Su Levinštainu ir Suckeveriu sinagogos rūsyje

Tiesa, pripažįsta, kad absoliuti dauguma, deja, nemąsto, taip kaip jis, jo pažįstami žydai tiesiog atsikūrė dvigubą Lietuvos pilietybę, į kurią dabar turi teisę daugelio tarpukario emigrantų palikuonys, ir niekada net nenuvyko aplankyti Lietuvos. Vienas Levinštaino tikslų – suartinti lietuvių ir litvakų bendruomenes Brazilijoje.

Išties, Pietų Amerikoje tai lengviau, nei kur kitur, nes čia daugelis imigravo tarpukariu. Iš bendravimo tiek su lietuviais, tiek su litvakais žinau: tie, kurie emigravo pokariu, sunkiai sutaria dėl skirtingų Antrojo pasaulinio karo „kolektyvinių atminčių“: lietuviai prisimena, kaip lietuvius žudė sovietai, padedami žydų kolaborantų, o žydai pasakoja, kad žydus žudė naciai, padedami lietuvių kolaborantų. Na o tų litvakų, kurie emigravo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, palikuonys, išvis neretai nežino, iš kur tiksliai jų protėviai: juk sienos keitėsi, Lietuvą tada valdė Rusija, jokių Lietuvos pasų nebuvo, o žydų kultūra buvo panaši ir Vilniuje, ir Kijeve, ir Varšuvoje (visi jie kalbėjo jidiš, o lietuvių ar kitas vietinių tautų kalbas mokėjo labai retas). Būna, man sako, „mano protėviai iš Lietuvos“, o paaiškėja, kad iš Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, net Ukrainos…

Tuo tarpu tarpukario emigrantai – nesvarbu, kokios tautybės – turėjo nepriklausomos Lietuvos pilietybę, ėjo į Lietuvos mokyklas, dirbo Lietuvos įstaigose, gal net tarnavo Lietuvos kariuomenėje, jų kilmė aiški. Gal todėl Brazilijoje litvakai nėra taip atsiskyrę / atskirti nuo lietuvių, kaip daugelyje šalių – pvz. Brazilijos lietuvių sąjungos (trečioji iš „didžiųjų“ Brazilijos lietuvių organizacijų, istoriškai kairiųjų pažiūrų) pirmininkas yra žydas.

San Paulo litvakų sinagoga
San Paulo litvakų sinagoga

Lotynų Amerikos lietuviai ir dviguba pilietybė

Tiesa, apskritai apie dvigubą pilietybę Brazilijoje – ir bendrai Pietų Amerikoje – kalbama kitaip, nei daugelyje lietuvių bendruomenių. Kone visi Pietų Amerikos lietuviai, su kuriais bendravau per pastaruosius ketverius metus ir kuriems bent kiek rūpi Lietuva, pasisako už dvigubos pilietybės gavimo griežtinimą: būtent, jų nuomone, ji turėtų būti galima tik tiems, kas, pavyzdžiui, moka lietuviškai, ar dalyvauja lietuvių bendruomenių veikloje, ar išlaiko egzaminą apie Lietuvą (nebūtinai lietuvių kalba), ar bent jau, pakeliauja po Lietuvą. Tokios sąlygos, jų nuomone, galėtų ir sustiprinti lietuvių bendruomenes, ir būti Lietuvai naudingesnės: pritraukti turistų, sudominti daugiau žmonių jos kultūra, nes, kai Brazilijoje nėra gerai, tikriausiai, ne vienas brazilas dėl dvigubos pilietybės pasistengtų labiau.

Iš tikrųjų, gali pasirodyti, kad ši tema aktualiausia būtent Pietų Amerikoje, kur paskutinė masinė imigracija vyko ~1930 m. ir lietuvių kilmės žmonių dešimtys ar šimtai tūkstančių, bet bent kiek rimčiau į tai žiūrinčių – šimtai ar tūkstančiai. Kita vertus, tai darosi aktualu ir visur kitur: dalis „trečiabangių“ vaikų, kurie pagal naujausius Seimo sprendimus turi teisę į dvigubą pilietybę, kaip pats esu susidūręs, tarkime, nemoka lietuviškai ir tėvai jų nieko nemoko apie Lietuvą, kalba su jais nelietuviškai. Tokios griežtesnės dvigubos pilietybės sąlygos – ar, tiksliau, teisės į dvigubą pilietybę siejimas ne tik su kilme ar gimimo vieta, bet ir su žiniomis apie Lietuvą, lietuviškomis veiklomis – gal paskatintų daugiau tėvų leisti vaikus į šeštadienines mokyklas ar dalyvauti kitoje veikloje, kad vaikai galėtų išlaikyti Lietuvos pilietybę. Kartu, galbūt, dviguba pilietybė nebūtų tokia kontroversiška Lietuvoje, jos įteisinimui nereikėtų konstitucijos pataisų, kurių Lietuvoje priimti praktiškai neįmanoma. Ir, tuo pačiu, visi tie, kurie jaučia tikrą ryšį su Lietuva, o ne tiesiog nori pilietybės ekonominiais ar keliavimo po Europą patogumo sumetimais, galėtų turėti dvigubą pilietybę.

Suckeverio pavardė ant suolo sinagogoje
Suckeverio pavardė ant suolo sinagogoje

Ar bent tokia daugybės Brazilijos lietuvių nuomonė. Ką supratau per visas „Gabalėlių Lietuvos“ ir „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas, pasaulio lietuviai – be galo įvairūs. JAV, Pietų Amerikos ir Europos; pirmos, antros ir trečios bangos; tremtiniai ir emigrantai; religingi, tautininkai ir kairieji – tai tik keletas iš daugybės kategorijų, už kiekvienos kurių slypi ištisi kultūriniai pasauliniai. Bendraudamas, kartais atrodo, tarsi pažįsti skirtingas „šalis“ ar „tautas“ iš kurių vos keletas plačiai žinomos visiems lietuviams.

Brazilijoje dar liko ką nuveikti, bet „Gabalėlių Lietuvos“ projektas artėja į pabaigą: tuoj jame bus aprašytos, nufotografuotos beveik visos kriterijus atitinkančios lietuviškos vietos pasaulyje. Liko dar du plačiai neištyrinėti regionai: Vakarinė JAV dalis ir Vakarų Europa. Jei Dievas duos, kitais metais… Bet šiais laikais negali svajoti, tik planuoti. Ir žiūrėti, kur nublokš likimas: metų pradžioje nebūčiau patikėjęs, kad štai, metų gale vėl būsiu Brazilijoje.

Visa informacija apie Brazilijos lietuvišką paveldą – ir lietuvišką paveldą dar 34 šalyse – prieinama tinklapyje „Gabalėliai Lietuvos“, http://www.gabaleliailietuvos.lt .

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Brazilijoje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Brazilijoje aprašas
2. Mūsų kelionių vadovas po Braziliją
3. Mūsų kelionių vadovas po San Paulą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *