Mūsų eskpedicija ieškant lietuviško paveldo Brazilijoje atėjo į pabaigą, giliausius ir sunkiausiai pasiekiamus lietuviško paveldo ir jo istorijų sluoksnius.
Visada su „Gabalėlių Lietuvos“ pildymu taip. Iš pradžių paprasta: vietos lietuviai džiugiai rodo jiems patiems brangiausias vietas vietą po kitos: tik fotografuok, klausinėk, užrašinėk. Paskui jau reikia pradėti „tempti už liežuvio“: „O kur ta lietuvių mokykla, apie kurią skaičiau 50 metų senumo knygoje, ar bent pastatas tebestovi?“. Vienas pašnekovas neatsako, kitas neatsako, iš trečio galbūt gauni apytikslį atsakymą…
Bet ir tai ne viskas. Nes pasaulyje pilna lietuviškų vietų, kurias jau visi lietuviai pamiršo. Arba tie, kas prisiminė, jau išmirė.
Ir tų, paskutinių vietų paieška ir radimas primena galvosūkį ar labirintą.
Analice Sakatauskas koplyčios paieška
Analice Sakatauskas vardu pavadintoje gatvėje San Paule ėmiau domėtis, kas gi ta mergaitė, kad ji, žuvusi vos 19 m., šitaip pagerbta. Joks Brazilijos lietuvis, kurio klausiau, apie ją nieko nežinojo. Oficialus Osasco priemiesčio puslapis rašė aptakiai – mergina buvo gera, lankė vargšus ir už juos meldėsi. Diskusijoje apie tą straipsnį akis užkliuvo už skaitytojo Claudio Bessa pernykščio įrašo: „Estrada dos Romeiros kelyje Analice pasytatyta koplyčia“. Padedant Brazilijos lietuviams sukontaktavome su tuo žmogumi – jis pasakė, kad koplyčia esą stovi 46-ajame kilometre.
Koplyčia? Kadangi Analice žuvo važiuodama automobiliu, gal kryželis žūties vietoje? Bet sako koplyčia… Atsidarau „Google Street View“ – tas kelias ten yra. Pravažiuoju juo virtualiai kokius 10 kilometrų – bet nieko aiškiai susijusio su Analice nematau.
Paprastai mėgstu prieš važiuodamas į vietą realybėje jau žinoti, ar kas ten yra. Bet, aišku, svarbiausias mano darbas kaip tik tada, kai nežinau. Reiškia, tokį darbą ir buvo galima atlikti tik čia, Brazilijoje, ir su Analice koplyčia jis bus būtent toks. Jei ją rasiu…
Nuo San Paulo centro iki vietos nukakti užtrunka apie 2 val. Važiuojame automobiliu iš lėto Estrada Dos Romeiros, dairomės. Koplyčių yra. Bet kiekvienas „Eureka!“ tuoj išnyksta: daugelis koplyčių stovi todėl, kad ten kryžiaus kelias, o vieninteliai užrašai ant jų susiję su Jėzaus gyvenimu. Nuvažiavome iki 50 km – ir nieko.
Ką gi, reikia suktis – gal grįžtant atgal geriau matysis. Ir tikrai: ant kalvos išnyra didžiulis baltas paminklas-kryžius! Palipu arčiau – ant jo parašyta „Analice Sakatauskas“. Visada malonu aplankyti naują su lietuvių istorija persipynusią vietą, bet pasiekti tokią, kurią abejojai, ar berasi – dvigubai maloniau.
Po kryžiumi paliktas padėkos raštas kuriame, atrodo, kažkoks maldininkas dėkoja už pasveikimą ir Analice. Ar lietuvės merginos atžvilgiu susiklostęs net kažkoks liaudies pamaldumas, jai priskiriami stebuklai?.. Tiesa, jei taip, tai, atrodo, daro visai ne lietuviai. Gal kada nors Analice galėtų būti pripažinta Dievo Tarnaite ar Palaimintąja? Kol kas žinių apie ją per mažai, bet bent jau dėmesį į šią istoriją atkreipiu. Užsirašau tikslias koordinates – bus „Gabalėliuose Lietuvos“, jei dar kas norės rasti Analice paminklą – bus paprasta. Jei kas nors norės plačiau tyrinėti jos trumpą gyvenimą – irgi bus nuo ko pradėti.
Nuostabi lietuvių sukurta bažnyčia Pirakajoje
Jau rašiau apie kunigą-poetą Aleksandrą Arminą, prie kurio pastatydintos Maua priemiesčio bažnyčios San Paule jam atidengtas biustas, yra jo vardo koledžas. Bet Arminas perstatė dar dvi bažnyčias: Piracaia ir Joanopolis, iš kurių pirmoji garsėja tarp lietuvių kaip nuostabus menininko Navicko kūrinys.
Pirmą kartą Piracaia „pabučiavau duris“ – ant kurių nebuvo parašyti net mišių laikai. Antrą kartą grįžau „pasikaustęs“: Brazilijos lietuviai paskambino pasiklausti ir bažnyčios šeimininkai atsakė, esą „dabar bažnyčia atidaryta visada iki 6 val.“. Ką jūs manote – lygiai taip užrakinta.
Klausiu greta triūsusių darbininkų, kad mišios. Mano nuostabai, darbininkas, pasirodo, ne tik puikiai kalba angliškai (tai Brazilijoje reta ir tarp inteligentų), bet dar ir puikiai žino ir Arminą, ir Navicką, nors šie Piracaia mieste darbavosi 1951 m. Jis suorganizuoja, kad bažnyčia būtų atidaryta, supažindina su šiuolaikiniu menininku Wagner, kuris kai ką bažnyčioje pertapo. „Bet šiaip visas vidus čia Navicko“ – sako.
O jis tikrai unikalus – niekur pasaulyje nemačiau nieko panašaus. Visos lubos ištapytos popiežių veidais. Didžiausias – dabartinio popiežiaus. Kai popiežius pasikeičia, didysis paveikslas nukabinamas, o dabar jau Wageneris nutapo į jo vietą naują popiežių bei nedidelį buvusio popiežiaus portretą. Pilna Piracaia ir kitokių įdomų sprendimų: pavyzdžiui, nuolat rausvai žybsinti Kristaus širdis paveiksle už altoriaus (lemputė).
Jei tokia bažnyčia būtų Lietuvoje, daug lietuvių važiuotų jos pažiūrėti. Bet dabar apie šį lietuvio menininko Navicko kūrinį mažai kas net nutuokia. Atkreipti viso pasaulio lietuvių dėmesį į tai, ką įspūdingo lietuviai yra sukūrę visur pasaulyje, ir yra mano bei „Gabalėlių Lietuvos“ enciklopedijos tikslas.
Kaip lietuvio tiltą pamačiau… netyčia
Būna, kad su Lietuva susijusias vietas pastebiu… atsitiktinai. Štai važiuojame iš Angatubos, kur lankiau stambių Brazilijos lietuvių ūkininkų Jono Vilko ir Antano Senvaičio vardais pavadintas gatves, į San Paulą, pakeliu akis trumpam nuo telefono – ir staiga pamatau užrašą, „Julio Gaidukas tiltas“.
Skamba labai lietuviškai… Grįžęs į butą, šturmuoju internetą. Prisikasu iki Sorokabos miesto teisės akto, kuriuo pervadintas tiltas – ten paaiškintos priežastys. Julio Gaidukas buvo jaunuolis, paaukojęs savo gyvybę bandydamas išgelbėti pusbrolį. Tikslių įrodymų apie lietuvišką kilmę neradau, bet pavardė – grynai lietuviška.
Aišku, lietuviški gatvių ar tiltų pavadinimai galbūt nėra tas įspūdingiausias paveldas, kuris pritrauktų turistus ir skatintų lietuvius didžiuotis savo kilme. Tai – ne bažnyčios, klubų rūmai, paminklai ar kapinės. Bet „lietuviškų“ gatvių Brazilijoje kiekis nustebino net ir mane. Subtilus įrodymas, kokia didžiulė tai lietuvių bendruomenė. Iš viso Amerikos žemyno tik į JAV emigravo daugiau lietuvių, nei į Braziliją…
Visa informacija apie Brazilijos lietuvišką paveldą – ir lietuvišką paveldą dar 34 šalyse – prieinama tinklapyje „Gabalėliai Lietuvos“, http://www.gabaleliailietuvos.lt .
