Rod Ailande laukė vienas keisčiausių „Tikslas – Amerika“ susitikimų. Nežinojau, ko tikėtis, nes vien paskaičius apie žmogų, su kuriuo ketinau susitikti, Providenso spaudoje, „linko ausys“.
Iš eilės straipsnių susidarė toks vaizdas: Providenso lietuvių klubas puikiai veikė iki COVID, bet narių buvo nedaug, o pandemija dar labiau sujaukė kortas. Čia pasirodė David O‘Conor, kuris pasiūlė „klubo atgaivinimo planą“: lietuvių klubas virs multikultūriniu centru, kur vyks visokios kultūrinės programos, tam tarpe lietuvių. Šios mintys įtikino klubo valdybą, O‘Conor tapo prezidentu.
Tačiau, gavęs klubo raktus, jis staiga planus pakeitė: nusprendė klube apgyvendinti benamius, atidarė projektą „Operation Hunker Down“. Priėmė visus – kurių niekas daugiau nepriėmė. Daugiausiai tai buvo narkomanai. Keturi benamiai greitai virto keturiasdešimčia. Kaimynai skundėsi, kad visas rajonas tapo nesaugus, ten nuolat važinėjo policija, greitoji. Pasak spaudos, daug narkomanų klube esą perdozavo, vienas smogė pačiam O‘Conor‘ui, o galiausiai lindynę pribaigė ugniagesiai, nes šitiekos žmonių nakvojimas klubo salėje neatitiko jokių priešgaisrinės saugos normų. Ir čia dar ne viskas, ką rašė Rod Ailando spauda. Lietuvių klube patalpas nuomavosi įrankių skolinimo neturtingiesiems agentūra „PVD Things“, kuri savo socialinėje žiniasklaidoje Lietuvių klubą praktiškai prakeikė – narkomanai, kuriais jis buvo užleistas, išvogė jų „daiktų biblioteką“.
Apleistame Rod Ailando lietuvių klube
Na, „Tikslas – Amerika“ visada siekiu susitikti su pastatų šeimininkais – kas jie bebūtų. David O‘Conor susiradau per „Instagram“. Iš pradžių net nesitikėjau, kad jis, jau šitiek „taršytas žiniasklaidos“, sutiks susitikti, o kai visgi sutariau, galvojau, gal manęs lauks koks narkoprekeivis. Bet kavinėje laukė hipsteriškos išvaizdos jaunas mokytojas.
Jis pripažino viską, ką rašė spauda. Bet sakė dėl nieko nesigailintis – ir vėl priimtų benamius, „nes kaip taip gali būti, kad jie prie -10 nakvoja lauke ir niekas jų nepriima, o aš turiu kol kas nenaudojamą pastatą“. Aiškino, kad problema čia Rod Ailando valstijos: kad nepasiūlo normalių būstų ar reabilitacijos narkomanams. Gailėjosi, kad susigadino reputaciją ir santykius su klubo valdyba, kuri visaip jį bando nuversti. Vienas dalykas, su kuo jis griežtai nesutiko – tai teorijos, esą jis nuo pat pradžių ketino perimti Lietuvių klubą tam, kad paverstų jį nakvynės namais ar lindyne, už tai neva per grantus susirinkdamas pinigų ir juos išleisdamas savo reikmėms. „Nakvynės namus atidariau spontaniškai, o visame šiame reikale pats praradau daugiau, nei gavau, nekalbant jau apie psichologinę būklę“ – sakė.
Davidas žadėjo klubą dar pakelti ant kojų, įgyvendinti savo daugiakultūrio centro svajonę – esą turi tam daug savanorių, tik santykiai su klubo valdyba trukdo, nes ji juo nebepasitiki. „Bet aš galiu pasitraukti, jei tik mano idėją įgyvendins kas kitas“ – sakė. Tiksli idėja sunkiai tilpo į žodžius, bet skambėjo daug žodžiai „sustainable architecture“, „climate change“. Prie pokalbio prisijungė dar keli savanoriai.
„Ar galime eiti į klubą?“ – klausiu. „Neturiu raktų, pamečiau, tik šiandien pastebėjau“ – atsakė.
Galvojau, gal gėdijasi klubo vidaus – nes pravažiuodamas mačiau, kad klubo langai išdaužyti, pastatas apleistas, aprašinėtas grafičiais – nors fasade tebėra Vyčio bareljefas, o iškaba skelbia tai esant Lietuvių klubą.
Bet klydau. Galiausiai į klubą patekome – veikli savanorė menininkė, kiek supratau, įlipo į klubą pro išdaužtą langą ir atidarė iš vidaus, bei mūsų laukė viduje.
Viduje situacija daugiau nei liūdna: pilna šiukšlių, rūsys, kur dar neseniai veikė lietuvių baras užkrautas benamiams suaukotais ir niekam nereikalingais atsitiktiniais daiktais.
Mums bevaikštant, apmusijusiame šaldytuve prabėgo žiurkė. „Pirmąkart čia matau žiurkę“ – sakė Davidas, užsiminęs, kad pastate, kuriam vis dar turi didžiulių planų, nebuvo apie metus.
Patalpoje už scenos išplėšytos ir grindys, ir lubos – „Benamiai pradėjo remontuoti ir nedaug trūko, kad viską sutvarkytų, deja, mūsų prieglaudą uždarė“ – sakė Davidas. Sienos atsilaupiusios, langai išdaužyti, bet klubo vadovas tikino, kad viską galima greitai sutvarkyti, „savanorių pilna“. Deja, kol kas teisybė tokia, kad net ir kol buvo gražus, tvarkingas klubas neatsistojo ant kojų…
Beje, Lietuvos vėliava klube tebekaba. Nors lietuvių kraujo Davidas neturi, sako, kad jam svarbu išlaikyti pastato istoriją, tad vėliavą paliko.
Tiesą pasakius, jo *idėjos* atrodo visai geros – na, rajone, į kurį lietuviai ir eiti prisibijo, lietuvių klubas, matyt, negalėtų klestėti, tad, kaip sako Davidas, geriau pastatą išsaugoti, kam nors pritaikyti, paliekant jo pavadinimą, lietuviškus simbolius – bent jau liks kaip paminklas lietuviams.
Ko pritrūko – ne idėjos, ne savanoriai, bet kryptingas darbas. Na negali vieną dieną turėti narkomanų prieglaudos, kitą – koncertų salės skurdaus rajono menininkams, dar kitą – „sustainable architecture“ hipsterinio baro su terasa ant stogo (skambėjo ir tokios Davido vizijos…).
Tą gerai supratau kai, supratęs, kad nepadariau pakankamai gerų kadrų iš pastato išorės, išėjau nufotografuoti antrąsyk. Ant klubo laiptų sėdėjo trys iš pažiūros nuo narkotikų apkvaišę žmonės. Kai išsitraukiau telefoną, žiūrėjo į mane piktai ir grėsmingai, vienas atsistojo, ėmė eiti link manęs. Kad prieglauda ir uždaryta, narkomanai įprato ten rinktis – tiesa, Davidas pasakojo, kad tame rajone jų pilna visada, „kaimynai be reikalo kaltina mane ir kviečia man policiją“.
Atsitraukiau į automobilį.
Na, ar kas norės įsikurti tokiam pastate? ..
Labai norėtųsi, kad Davido vizijos išsipildytų – bet, tikriausiai, kaip ir lietuvis buvęs klubo direktorius, patikėsiu, kai (jei) pamatysiu – ir pinigų už tai, deja, tikrai nestatyčiau.
Kitas kelias: Rod Ailando lietuvių bažnyčia
Netoli klubo buvo ir vienintelė Rod Ailande lietuvių bažnyčia. Davidas jos pavyzdį pateikė kaip tą, nuo kurio norėtų išgelbėti lietuvių klubą – „Kad nebūtų, kaip su lietuvių bažnyčia, kurią pardavė ir ten nieko lietuviško neliko“.
Tai tik iš dalies tiesa – nors pastatą 2017 m. įsigiję septintosios dienos adventistai fasade uždengė herbus, priešais bažnyčią tebestovi paminklas sovietų nužudytiems lietuviams ir lietuviams, kariavusiems Antrajame pasauliniame kare.
Kaip pasakojo Regina Jagminienė, pirmabangių palikuonė, su kuria susitikome priešais bažnyčią, tai nebuvo viena tų Amerikos lietuvių parapijų, kurios klestėjo iki pat vyskupija „per prievartą“ jas uždarė. Paskutiniais metais į sekmadienio mišias tesusirinkdavo ~12 žmonių. Visgi, bažnyčios Reginai labai gaila – o ypač liūdėjo jos mama, suvokdama, kad negalės būti palaidota bažnyčioje, kuriai atidavė gyvenimą.
Regina svarstė, kad gal galėjo būti ir kitas kelias. Vyskupija bent kelis kartus siūlė į šią bažnyčią atkelti daugiau tikinčiųjų nelietuvių iš nebetinkamo naudoti gretimos parapijos bažnyčios pastato – naujų imigrantų iš Lotynų Amerikos. „Jei būtume sutikę, gal parapija gyvuotų – kad ir būtų nebevien lietuvių“.
Visur Amerikoje vis iškyla ta pati ir ta pati dilema. Kaip mažėjant lietuvių padaryti, kad gabalėliai Lietuvos Amerikoje išliktų? Vieni eina grynai lietuvišku keliu, mėgindami pritraukti lietuvius iš kitų rajonų, kitų miestų ar kitų kartų. Kiti remiasi kitataučiais, mėgina įtraukti į veiklą ir juos, nuomoti jiems sales – tokiu būdu išsaugodami lietuvišką pastatą ir lietuviškai veiklai.
Rod Ailande nepasisekė abu keliai…
Kita vertus, regėjau daugybę atvejų, kai abu keliai pavyko. Providense puikiai supratau, kad ne mažiau nei idėja svarbus jos įgyvendinimas, savalaikiai sprendimai, tinkami žmonės tinkamose vietose.
P.S. kiek galima pasiekti tinkamu ir kryptingu darbu, irgi sužinojau Rod Ailande. Lietuviai lobizmu išsikovojo, kad Lietuvos nepriklausomybės diena – vasario 16 d. – būtų oficialiai pripažinta atmintina valstijos diena. Jokioje kitoje valstijoje to nėra.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Rod Ailande:
1.Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Rod Ailande aprašas
2.„Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Rod Ailande žemėlapis
