Nuo pat pirmosios „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos Putnamas man palikęs įspūdį kaip viena nuostabiausių lietuviškų vietų Amerikoje.
Šitiek daug viename atokiame Konektikuto kaime!
Ir „ALKA“ – išsamiausią Amerikos lietuvių profesionalaus meno kolekciją turintis muziejus su „galingu“ archyvu ir biblioteka.
Ir Nekaltojo prasidėjimo lietuvių vienuolių vienuolynas: labai jaukus, didžiulis kompleksas, kurio koplyčia išdabinta žymaus lietuvių abstrakčiojo meno kūrėjo Kazio Varnelio (jis toks žymus, kad jo kūrybai Vilniuje yra skirtas atskiras muziejus).
Ir Dangaus vartų kapinaitės, kuriose palaidota daug nusipelniusių lietuvių – tokių kaip Magdalena Avietėnaitė, tarpukariu „per plauką“ netapusi viena pirmųjų moterų, gavusia aukštą diplomatinį rangą (sakoma, kad tam pasipriešino premjeras, nes „Užsienio šalys mūsų nesupras, jei į tokias pareigas pasiuntinybėje skirtume moterį“).
Ir dar „Mindaugo pilis“ gretimame miške, pastatyta kunigo Stasio Ylos, nacių Štuthofo stovyklos kalinio, netikėtai persmelkta Viduramžių Lietuvos vizijomis.
O dar ir Jurgio Matulaičio senelių namai, Marianapolio gimnazija šalimais – nors lietuvių vaikus joje pakeitė turtingų kinų atžalos, lietuviškų dalykų ten tebeliko.
Tačiau Putnamas kartu ir ta vieta, apie kurią tiek 2017 m., tiek šiemet girdėjau daugiausiai aliarmistinių pasakojimų. „ALKOS jau beveik nėra, iš ten pusė visko išvežta į Lietuvą, kita pusė išparceliuota“ – gąsdino vienas pakeliui sutiktų lietuvių. Nuolat bijoma ir dėl Putnamo vienuolyno ateities: kadaise seselių buvo ~50, belikusios septynios.
Na, šiemet įsitikinau, kad gandai apie Putnamo „mirtį“ ir vėl – gerokai perdėti.
„ALKOJE“ pasitiko Jack McGowan. Jis – pirmabangių palikuonis, bet pramoko lietuviškai. Sakė, kad dirba ten jau 5 metus, sutvarkė ekspozicijas. Pasivaikščioti ten labai įdomu, ypač jei yra, kas apie visus tuos Šaltojo karo laikų Amerikos lietuvių šedevrus papasakoja – viską, kas buvo įspūdingiausia 2017 m., radau ir šiandien. Didžiausia problema, tikriausiai, informacija: apie galimybes lankyti „Alką“, atrodo, daug Amerikos lietuvių nežino, tad gimsta visokios legendos. Jei važiuosite per Naująją Angliją, susisiekite su Mirga Girniuviene ir sutarkite dėl galimybių „Alkoje“ apžiūrėti Amerikos lietuvių meno šedevrus, tautodailę ir visokiausias įdomias smulkmenas, kaip senųjų JAV lietuvių brolijų ženklai! Beje, ketvirtadieniais muziejus atdaras ir šiaip – nors verta pasiteirauti.
Putnamo vienuolyne pasitikusi sesuo Ignė Marijošius atrodė nė kiek nepasikeitusi nuo 2017 m. „Pas mus ir 96 m. sesuo dirba pilnu tempu“ – sakė Ignė.
„Deja, negalėsime priimti pernakvoti – vienuolynas šiąnakt visiškai pilnas“ – dar pridūrė. Prašyti nakvynės nė neketinome: ekspedicijos tempas Naujojoje Anglijoje buvo be galo intensyvus – tą pačią dieną, išvykę iš Bostono, aplankėme ir Rod Ailandą, ir Putnamą, ir dar turėjome keliauti į Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso atidarymą vėl Bostone. Bet smagu girdėti, kad vienuolynas nestovi tuščias!
Kai filmavau apylinkes iš drono išvydau daugybę amerikiečių, besirenkančių į rekolekcijas. „Apie vienuolyno lietuvių muziejaus eksponatus jums pasakoti nereiks, jūs ir taip daug žinote“ – sakė Ignė – „Amerikiečiams tiek reikia pasakoti, kad net liežuvis pavargo – jiems viskas čia taip įdomu!“.
Nors šiandien vienuolyno lankytojai dažniausiai – nebelietuviai, lietuviškąją misiją jis atlieka toliau –šimtus žmonių supažindina su Lietuva, jos istorija, tragedijomis. Na, šį svarbų darbą Putnamo vienuolės dirbo visada – juk būtent jos išleido garsiąją Adelės Dirsytės „Sibiro maldaknygę“, kuri, sakoma, tapo plačiausiai po pasaulį pasklidusiu lietuvės autorės kūriniu, milžiniški tiražai ėjo daugybe kalbų…
Vienuolyno muziejus (ne tas pats, kas ALKA!) dabar perkeltas į rūsį ir reorganizuotas. Akcentai čia – visame pasaulyje garsios (arba nepelnytai pamirštos) krikščioniškos tradicijos ir istorijos iš Lietuvos. Štai vienas stendas Dievo gailestingumui ir Lietuvoje nutapytam pirmajam jo paveikslui (kurio įkvėptas kopijas mačiau ir Kuboje, ir Maršalo Salose, o Filipinuose pagal paveikslą pastatyti beveik 50 m aukščio paminklai). Kiti stendai skirti palaimintajam Jurgiui Matulaičiui, UNESCO pasaulio paveldu pripažintiems Lietuvos kryžiams, Aušros Vartų Marijai, pasipriešinimui sovietinei okupacijai Kadangi į rekolekcijas vienuolyne renkasi katalikai, labai puikus būdas juos sudominti Lietuva per religiją.
„Per ankstyvi“ buvo ir gandai apie Putnamo piknikų pabaigą – prieš kelis metus skelbta, kad šis šimtus rytų pakrantės lietuvių į Putnamą kasmet nuo 1946 m. sutraukiantis gražus renginys „jau rengiamas paskutinį kartą“. Tačiau jis atgimė: tiesiog iš vienuolių organizavimo naštą perėmė pasauliečiai. Geros idėjos taip lengvai nemiršta – jų sužavėti žmonės neleidžia joms iškeliauti nebūtin.
Deja, per 6 metus Putname būta ir netekčių – Anapilin iškeliavo kunigas Izidorius Sadauskas, Putname nebeliko lietuvio kunigo. Anuomet dalyvavome lietuviškose jo Mišiose, o šiemet radome tik jo kapą Dangaus vartų lietuvių kapinėse. Kuo ilgiau trunka „Tikslas – Amerika“ projektas, tuo dažniau išvystu žmonių, kurių pasakojimų klausiausi, antkapius…
Mūsų ir seselės Ignės artimiausi planai sutapo. Kita stotelė – Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas. Pagrindinė jo dalis „Neringos“ stovykloje. Dar viena vieta, kurią sukūrė lietuvės Nekaltojo prasidėjimo seserys. Ir kuri tapo svarbia gyvenimo mokykla šitiekai Amerikos lietuvių, kad, seselėms pasitraukus nuo jos organizavimo, nesunkiai atsirado lietuvių, kurie nupirko „Neringą“, kad stovyklos vyktų toliau.
Viena yra sukurti „stiprių“ Gabalėlį Lietuvos Amerikoje. Kita – ir ne mažiau svarbu – sukurti tokį „Gabalėlį Lietuvos“, kuris klestėtų ir „po tavęs“! Putnamo seselėms tai pavyko – ir ne kartą, ir ne du.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Konektikute:
1.Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Konektikute aprašas
2.„Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Konektikute žemėlapis
