2024-04-13

Nuo Rosarijo iki kitos lietuviškos vietos važiavome vieną didžiausių atstumų, kuriuos kada nuvažiavome tarp dviejų lietuviškų vietų per savo ekspedicijas. Pačiu tiesiausiu keliu būtų 1872 km.

Ta vieta – Eskelis. „Vidury niekur“ mums, besiruošiant kelionei, pasakojo tiek ten buvę, tiek svajojantys nuvykti.

30000 gyventojų miestelis toli, bet ne toks jau užkampis – turi net keturių markių naujų automobilių salonus. Žiemą tai – ne pirmos reikšmės slidinėjimo kurortas, vasaromis populiaru išsinuomoti namelius, nes netoli gražus Alceres nacionalinis parkas.

„Lietuvių sodyba“ – taip pat tokie nameliai, bet lietuviški, su lietuvių muziejumi. Važiuodami nežinojome, ko tikėtis – sodybos-muziejaus kūrėjai ir savininkai lietuviškai nemoka, o iš kitų lietuvių girdėjome, kad ne muziejaus darbo metu jie į patalpas neįleidžia, tuo tarpu darbo laikas labai trumpas ir internete neaišku, ar naujausias. Mėginome susisiekti el. paštu – negavome atsakymo (nieko keisto: Lotynų Amerikoje el. paštas naudojamas, atrodo, daug mažiau, nei JAV ar Lietuvoje). Bet aktyvūs Argentinos lietuviai vieni kitus pažįsta, tad Rubenas Repšys greitai padėjo rasti bendrą kontaktą.

Sodyba pranoko visus lūkesčius. Nuo 2003 m. jos šeimininkai ten sukūrė tikrą Gabalėlį Lietuvos, o šeimininkė Olga skyrė daugiau nei valandą pristatyti kiekvieną svarbesnį muziejaus eksponatą – nuo originalių staklių, kuriom spausdintas „Argentinos lietuvių balsas“, iki šimtų senų knygų, lentelės, kabojusios prie Lietuvos ambasados Argentinoje ir kito. Lukševičių šeima tapo savotiška Argentinos ALKA ar LTSC – kaupia mirusių Argentinos lietuvių, uždarytų organizacijų daiktus. Be to, viską sistemina, pristato muziejuje. Muziejus – vienas geriausiai pasirengusių priimti lankytojus; turi oficialų darbo laiką, daug nuorodų į jį gatvėse ir internete. Net viena miesto aikštė, Lukoševičiai išrūpino, Lietuvos vardu pavadinta. Ir lankytojai muziejų atranda, nepaisant atstumo – viduje gausu šeimininkų nuotraukų su garbiais Lietuvos ir Argentinos politikais (pavyzdžiui, Vytautu Landsbergiu, su kuriuo susipažino dar kovos už Lietuvos laisvę laikais kai Lukoševičiai platino informaciją apie Sąjūdį Argentinoje). Beje, muziejumi daug besirūpinanti Olga net neturi lietuviško kraujo – ji tiesiog ištekėjo už Argentinos lietuvio Broniaus (Bruno) Lukoševičiaus.

Kita „lietuviška“ stotelė Patagonijoje – Sarmiento miestas, apie kurį papildomos informacijos prisirinkome ir Eskelio muziejuje. Vienas jo kūrėjų, sakoma, buvo lietuvis Izidorius Šlapelis, Šlapelių šeima davė ir daugiau įžymybių. Garsiausias – pilotas Kazimieras. Šlapelių vardu, dažniausiai, tiesa, iškraipytu, vadinama daugybė vietų.

Dar namie ieškojau tų vietų mėgindamas įvairiomis formomis rašyti Šlapelio pavardę į internetinę paiešką – Slape…, Szlape… Suradau porą gatvių.

Aišku, tai ne viskas. Pakako vienoje degalinėje nusipirkti nelabai stambaus mąstelio visos Argentinos žemėlapį bei radau dar vieną vietą – Šlapelio suakmenėjusį mišką. Paskui sužinojau apie Šlapelio oro uostą, Šlapelio agrotechnikos mokyklą, Šlapelio kalvą. Dar vėliau – apie Baltuškos, kito lietuvio, vardu pavadintas rančas.

Jau nuvykus į Sarmientą, euforija apie gausybę lietuviškų vietų ėmė nykti: daugelis jų nepasiekiamos asfaltuotais keliais. Lankyti kiekvieną tokią Šlapelio vardu pavadintą vietą ir nebuvo tikslo – daugeliu atvejų ten – tik pavadinimas, kuris neretai vietoje net neparašytas. Tik žemėlapyje ir matosi, kad tai vadinasi Šlapelio vardu.

Ir net vieta, kurios laukiau labiausiai – Šlapelio biustas – kažkiek nuvylė, nes ten nėra jokios lentelės su vardu ar pavarde. O kas, jei tai, kad ten Šlapelis, tėra legenda? Negaliu rašyti į „Gabalėlius Lietuvos“ legendos… O Sarmiento Šlapelio gatvė – žvyruota, liūdnoka.

Laimė, paskutinę dieną susiradau Sarmiento muziejų. Už trumpos įžanginės salės apie indėnus – tikra Šlapelių reliktų gausybė. Ne tik Kazimiero dovanotos šeimos nuotraukos, bet ir aibė netikėčiausių atradimų. Štai Kazimierui Šlapeliui skirtas ispaniškas eilėraštis „Padangių kondoras“, štai „Sarmiento istorijų“ knyga, kurią pervertes radau bent tris apie Kazimierą Šlapelį, štai vietos saldainių fabrikėlio reklama pasakojanti, kad fabriką įkvėpė istorija, kaip Kazimieras Šlapelis iš lėktuvo vaikams mėtė saldainius…

Supratau – pirmosios Sarmiento lietuvių šeimos atmintis Sarmiente daugiau nei gyva, tik, bent kol kas, ne tiek akmenyje, kiek žodžiuose.

Iš Patagonijos pasukome atgal link Buenos Airių. Dar laukė Berisas – miestas, kurį, turbūt, net Argentinoje žino ne kiekvienas, bet kuris pagal lietuvybės išlaikymą ir lietuvišką paveldą yra vienoje gretoje su didžiausias Amerikos žemyno miestais.

Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Argentinos Patagonijoje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Patagonijoje aprašas
2. Mūsų kelionių vadovas po Argentinos Patagoniją

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *