Pirmoji stotelė anapus Delio – kunigo Donato Slapšio kapas. 77 km nuo miesto, kuriame nakvojome, Aurangabado. Tačiau, kaip parodė realybė, 77 km Indijoje ne toks ir mažas atstumas… Automobiliu važiuoti virš 2 val. į vieną pusę.
Laimei, Aurangabadas garsėja ~1000 metų senumo Eloros ir ~2000 metų senumo Adžantos olomis, pilnomis budistų ir hinduistų tapybos bei paminklų. Įprasta, kad turistai samdo vairuotojus visai dienai ir ten važiuoja. Su vienu jų sutariau ir dėl kelionės į Ševgaoną. Nors pavadinimą parašiau teisingai, suprato ne iš karto – „Gal turite omeny Šegaoną, ten yra garsi hinduistų šventykla, lankoma piligrimų?“. „Ne“ – patikinau – „tikrai Ševgaoną“. Jokie turistai ten nevažiuoja, bet Donatas Slapšys kunigavo ten, džipu apvažinėdamas aplinkinius kaimus, kiekviename kurių laikydavo mišias, dažnai lauke.
Ilgai trenkėmės čia duobėtais, čia negrįstais keliais, pro niekad nesibaigiančiam kelio platinimui išgriautus namus, šiukšlių kalnus pakelės sklypuose, pro oranžinėm vėliavom nešinų hinduistų piligrimų minias. O ten, kur jau pastatyta magistralė, reikėjo saugotis prieš eismą atlekiančių iš priekio vairuotojų (jei taip greičiau, nevažiuoja iki artimiausio „legalaus” apsisukimo…). Bet štai galiausiai jau matėsi Ševgaono bažnyčios bokštas.
Apie kunigą Donatą Slapšį girdėjau ir skaičiau visokių legendų nuo pat tada, kai nusprendžiau praleisti tris mėnesius Indijoje. Kaip jis su virbalais ar raktais sugebėdavo rasti vandenį, padėdamas vietiniams iškasti šulinius sausose Maharaštros žemėse, kaip jis kone stebuklingai gydydavo ligonius, kaip buvo išmokęs maratų kalbą ir visiškai įsiliejęs į Maharaštros gyvenimą. Jo kolegos jėzuito Liongino Virbalo pasakojimuose, Slapšio gyvenimą tyrusio Lauryno Kudijanovo tekstuose, ir ambsadorės Dianos Mickevičienės žodžiuose atsivėrė unikali asmenybė, bet su „Gabalėliais Lietuvos“ ieškome ne asmenybių, o vietų… Ir ta vieta yra – Donato Slapšio kapas. Vienintelis bažnyčios, kurią jis labiausiai mylėjo, šventoriuje. „Kunigų misionierių čia buvo daugiau, ypač vokiečių, bet kiti prašė, kad po mirties jų kūnus pargabentų į tėvynes“ – pasakojo trys indai kunigai, dabar dirbantys toje parapijoje – „bet Donatas mylėjo šią bažnyčią ir prašė būti palaidotas čia“.
Nors Donatas Slapšys didelę gyvenimo dalį dirbo svetur tada, kai Lietuva buvo okupuota sovietų, Lietuvoje jau galėjo būti palaidotas, nes mirė jau 2010 m., po nepriklausomybės. Bet pats pasirinko kitaip, o ir Lietuvą aplankė tik kartą, „Buvo įaugęs į Indiją, nesibodėdavo karščio“ – pasakojo vienuolė, vadovaujanti ligoninei, kurioje Slapšys mirė. „Kol dar buvo stiprus, neturėjo problemų su atmintim, kasdien 3 val. dienos eidavo į ligoninę, kalbėdavo su visais ligoniais, juos laimindavo – hinduistai, musulmonai irgi siekė jo palaiminimo, laikė jį šventu žmogumi“.
Tad gal nieko keisto, kad ir ant Donato Slapšio kapo užrašai – vien vietiniu devanagario raštu, net gimimo ir mirties datos… Lotynų raštu pamėgintas parašyti vardas – tiesa, „Donatus“. Na, angliškai tariama taip pat.
Prie kapo gulėjo žmogus, paskui – jau du. „Jie laukia daktaro priėmimo ligoninėje ir guli čia, nes pavėsis, po medžiu“ – nusijuokė dabartinis klebonas Subash. Indijoje įprasta prigulti ar prisėsti bet kur. Bet kokią kitokią katalikišką tradiciją rado į Indiją atvykęs Slapšys supratau, kai klebonas atrakino bažnyčią. Užeidami vidun, kunigai nusiavė batus – tarsi mečetėje ar hinduistų šventykloje. Testovėjo kelios plastmasinės kėdės ir suolai. „Ten sėdi kai kurie senukai, kurie kitaip negali – o eiliniai tikintieji Mišių metu sėdi ant žemės“. Patiesti kilimai. Balkonas, kur būtų vargonai, tuščias, užtat zakristijoje sudėti būgnai.
„Goa, kur buvo portugalų kolonija, bažnyčios europietiškesnės – bet čia prisitaikėme prie šių kaimų kultūros“ – sakė kunigas, gimęs Goa.
Dabar parapijoje kunigai trys – kaip ir Slapšio laikais, kasdien važinėja po kaimus. „Vienerios mišios kasdien – bažnyčioje – dvejos – kažkuriusoe iš kaimų, kiekvienam kaime kartą į mėnesį“. Nors atstumai iki kaimų 3-30 km (Amerikoje lietuviai į mišias ne tiek nuvažžiuoja), tačiau čia motociklus ar automobilius turi mažai kas, tad pas juos atvyksta kunigai. „Slapšio laikais katalikų buvo kiek daugiau, dabar populiarėja protestantai, o dauguma – hinduistai“ – sakė klebonas. Bet katalikų regione ~4000 ir viskas – misionierių nuopelnas, „Iki jų čia krikščionių nebuvo“.
Parapijos namuose, kur gyveno ir Slapšys, mums parodė, kaip sakė, jo dienoraščius su kruopščiai surašytais mišių ir komuniją priėmusiųjų kiekiais – nors, panašu, jie pildyti skirtingų kunnigų, nes raštas skiriasi. Visi kunigai jėzuitai, Slapšį prisiminė asmeniškai – „Su juo gyvenau metus kitoje parapijoje“ – pasakojo vienas ir parodė knygą apie astronomiją, kurią Slapšys jam padovanojo, nes jis labai mėgdavo stebėti žvaigždes.
Donatas Slapšys sugebėjo suderinti vietinių dvasinius poreikius, visoms Indijos religijoms būdingą prisirišimą prie „šventų žmonių“ (guru, babų, pirsų) su katalikišku dorybingumu – bet ir indiškai pasirūpinti parapijos materialine gerove. „Jis pasodino šiuos vaismedžius“ – mojo ranka klebonas – „Iki šiol jie duoda vaisių, aš juos surenku, pardavinėju, taip parapija užsidirba“. Bet aukos iš manęs kunigai griežtai atsisakė. – „Jūs čia svečias, svečias mums labai svarbus“.
Atvykus iš Europos, Ševgaonas atrodo labai skurdus – ūkininkės alga, sakė kunigai, maždaug 300 rupijų (3 eurai) už dieną. Bet nuo Slapšo atvykimo laikų, tikiu, skiriasi kaip diena ir naktis. „Dabar mūsų labdaros ligoninė pustuštė“ – pasakojo vienuolė – „Nes dabar yra daugiau ligoninių, privačių“. Tik keli pacientų giminės sėdėjo kieme, laukdami „nuodų skyriuje“ gulinčių jų giminaičių. Po savo patirties su Indijos maistu (vėmimas, viduriavimas…), galvojau, kad čia guli apsinuodoiję juo, bet klydau – „Jie specialiai išgėrė trąšų“. Pasirodo, Maharaštros kaimuose dėl sunkių sąlygų ar prasto derliaus dabar – ūkininkų savižudybių banga…
Tuščias, apleistas ir parapijos bendrabutis, kur Slapšio laikais gyvendavo kaimų vaikai, mokęsi Ševgaono mokykloje. „Dabar mokyklos yra ir kaimuose, nereikia internatų“ – paaiškino kunigai.
Atėjo laikas išsiskirti. Apie Donato Slapšio gyvenimą dar daugiau padėjo sužinoti Lauryno Kudijanovo tyrimai – jis irgi ten buvo nuvykęs, praleido daug daugiau laiko, nei aš, kalbino vietinius, prisimenančius Donatą Slapšį… Kai kuriose iš vietų, kur važiavau paskui, tų tyrimų būta mažiau.
