Keliaujame į tolimiausias Šiaurės Amerikos lietuviškas vietas, nuo lietuvių namų šiauriausiame Kanados didmiestyje Edmontone iki naujojo lietuvių muziejaus Aliaskoje. Ir tyrimas, ar tikrai Vilna miestelis Albertoje pavadintas Vilniaus garbei?
Popierinėje „Tikslas – Amerika“ žemėlapio versijoje pats šiauriausias pažymėtas taškas – ir šiauriausia istorinė lietuvių bendruomenė Amerikoje – yra Edmontone, Kanados Albertos provincijos prerijose, kur žiemą temperatūra krenta žemiau -40 C
Tačiau lietuviško paveldo vietų yra ir šiauriau. Ir naujų, tokių kaip 2021 m. duris atvėręs Aliaskos lietuvių muziejus. Ir senų, paskendusių praeities miglose, vietų, kaip esą lietuvių garbei pavadintos vietos Aliaskoje ar esą Vilniaus garbei pavadintas kaimas Kanados prerijose.
„Lietuviškoji šiaurė“ buvo gerokai per toli nuo „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų kelių, kad aplankyčiau ją tada. Šiemet pagaliau atsirado galimybė aplankyti šias šiauriausias lietuviško paveldo vietas.
Ar Vilna kaimas pavadintas Vilniaus garbei?
Nusileidus Edmontone, lygios iki horizonto Kanados prerijos pasitiko nuostabiomis spalvomis – geltoni ir mėlyni žiedai, ryškūs lėti saulėlydžiai – negalvojau, kad ūkiai gali būti tokie gražūs.
Kažkur ten, prerijų gilumoj, dar 2 val. kelio nuo Edmontono, buvo pats pirmasis mūsų tikslas. Vilna. Internetas pilnas teiginių, esą kaimas pavadintas Vilniaus, Lietuvos sostinės, garbei. Bėda ta, kad niekur neparašytas tų teiginių šaltinis, o internete taip jau būna: kažkas kažką išsigalvoja, parašo, kiti perrašo, žiūrėk, jau šimte ar tūkstantyje tinklapių parašyta ta pati netiesa, paskui jau net knygose ją spausdina ir visiems atrodo „tiesa, nes gi visur taip rašo“. Nenoriu „Gabalėlių Lietuvos“ įtraukti į tokias „klaidingos informacijos skleidimo grandines“, noriu rašyti, kas pagrįsta tvirtais įrodymais.
Įtariu, teiginį apie pavadinimo kilmę kiti pasigavo iš 250 gyventojų kaimo savivaldybės tinklapio. Ten rašoma, esą miestelio pavadinimas pasirinktas pirmųjų naujakurių pagal Vilniaus miestą Lietuvoje ir ukrainietišką žodį „Vilna“, reiškiantį „taika“. Skambėtų labai simboliškai – ypač šiais laikais – bet ukrainiečių kalboje žodis „Vilna“ reiškia ką kitą. Jis reiškia „Laisva“. Tai, tiesa, irgi logiškas pavadinimas (ir pačioje Ukrainoje, Čerkasų srityje, yra taip besivadinantis kaimas), bet tokia klaida iš karto pasėja abejonių visa tinklapyje skelbiama informacija.
Savivaldybės tinklapyje randu ir informaciją apie dviejų tomų knygą „Vilna of the Yeasteryear“, parašytą apie kaimą, „pilną senų nuotraukų ir dokumentų“. Tikiu, kad atsakymas bus ten, o kur geriausia ją rasti, nei pačiame kaime?
Atvažiuojame į Vilną. Pasitinka šūkiai apie „Didžiausius pasaulyje grybus“. Kanados prerijos pilnos tokių dalykų: kiekvienas kaimas nori kažkuo didžiuotis. Didžiausių pasaulyje grybų skulptūra man priminė kokio vaikų darželio kiemo dekoracijas… Kaimas menkas. Daug kas nebeveikia – pavyzdžiui, po COVID nebeliko viešbučio. Tiesa, vis tiek ten visko gerokai daugiau nei tikėtumeis 250 gyv. kaime: mokykla, senelių namai, klinika ir t.t. Tiesiog, Vilna aptarnauja ištisą prerijų regioną, kur ūkininkai gyvena savo vienkiemiuose. Vilniaus centrinė gatvė alsuoja tokia „laukinių vakarų dvasia“, pastatai primena vesternus.
Deja, Vilnos savivaldybė, kur tikėjomės gauti knygą, penktadieniais nedirba. Tačiau atvertos senienų krautuvės durys, o ant jos prekystalio – „Vilna of the Yeasteryears“ knyga! 82 m. amžiaus parduotuvės šeimininkas pasakoja grįžęs Vilnon praleisti pensijos, jo seneliai čia atvyko ~1910 m., jie ukrainiečiai. Tada Kanada imigrantams prerijose dalino žemę iš esmės nemokamai – reikėjo tik mėn. per metus ten gyventi, ūkininkauti. Iki šiol 9,3% Albertos gyventojų – ukrainiečių kilmės ir iš prerijų šen bei ten stypso cerkvių kupolai. Dabar viskas Vilnoje nyksta: bažnyčia užsidarė, geležinkelis, nuo kurio kadaise prasidėjo miestelis, nurinktas, jaunimas išvažiavo ir tik į kaimo šimtmečio šventę gal dalis trumpam grįš.
Vartau knygą, kuri surinkta iš Vilnos gyventojų pasakojimų. Deja, apie pavadinimą rašo labai trumpai: „Pavadinta Vilna miesto Lenkijoje garbei“. Vėlgi, rodytų į Vilnių, nes Vilna buvo rusiškas Vilniaus pavadinimas tuo metu (o Vilnių valdė Rusijos Imperija), gi kam – Lietuvai ar Lenkijai – turėtų priklausyti Vilnius dar keliasdešimt metų po to vyko ginčas. Bet kokie to įrodymai? Dokumentų nėra. Sutiktų vietinių nuomonės išsiskiria – kas žino, kad „pavadinta Vilniaus garbei, nes savivaldybės tinklapy taip rašo“, kiti sako „pavadinta Vina kaimo Lenkijoje garbei“ ar pan.
Didžioji „Vilna of the Yesteryear“ dalis pasakoja visų kaimo giminių ir pastatų istorijas. Svarbu: jei būta lietuvių ar bent Lietuvos lenkų, tikimybė, kad Vilna vadintųsi Vilniaus garbei didėja keliariopai. Deja. Dauguma kolonistų – kaip ir didžiojoje Albertos dlayje – ukrainiečiai. Yra pavienių švedų, danų, lenkų (bet ne iš Vilniaus krašto), slovakų ir kitų šeimų. Bet sąsajos su Lietuva nematau. „Tai iš kur tas teiginys savivaldybės puslapyje?“ – klausiu senienų krautuvės savininko. Pasiūlo kreiptis į kaimo merą, kuris yra ir gretimos parduotuvės pardavėjas.
Gana jaunas meras Leroy Kunyk labai susidomi mūsų vizitu, jam ir pačiam pasidaro įdomu išsiaiškinti miesto vardo kilmę, apie kurią gal nė nesusimąstė. Pažada dar parašyt, bet nieko nežino. Tyrimas tęsiasi, tačiau kol kas, atrodo, viskas linksta link to, kad „Vilna“ pavadinta pagal ukrainietišką žodį „Laisva“. Šiai teorijai pritarė ir Kanados lietuvis antropologas Laimonas Briedis, tyrinėjęs Vilniaus santykius su kitataučiais, su kuriuo susirašiau. Jo nuomone, galbūt klaidinga sąsaja su Vilniumi atsirado dėl to, kad tada, kai Vilna gavo savo pavadinimą, Vilnius kaip tik figūravo pasaulio spaudoje: juk 1920 m. jį užėmė lenkai.
Beje, Albertoje buvo įprasta, kad imigrantai-kolonistai ~1900 m. kūrė savo kaimus tautiniu pagrindu. Yra daugybė ukrainiečių kaimų, vokiečių kaimai, švedų kaimai, žydų kaimai, rumunų kaimai, net trys islandų, kurių ir šiandien tėvynėje tegyvena 300 000, kaimai. Visi norėjo „laisvos“ žemės. Bet nėra nė vieno lietuvių kaimo. Tai man lieka tokia paslaptis: kaip lietuviai, tokia ūkininkų tauta, nepažinojusi miestų, visiškai nesinaudojo galimybėmis ūkininkauti emigravę svetur – priešingai nei ukrainiečiai ar kiti. Su vos keliom išimtim (Delhajus prie Toronto, Kasteris Mičigane) JAV ir Kanadoje emigravę lietuviai tik trokšdavo kaip įmanoma greičiau pamiršti žemės ūkį ir dirbti vien kasyklose ar gamyklose.
Edmontono lietuvių namai transformuojasi į koplyčią
Pagrindinis mūsų „leituviškas“ tikslas Albertoje buvo Edmontono lietuvių namai. Dar vienas simbolinis „Tikslas – Amerika“ finišas. Paskutiniai Šiaurės Amerikos tikrai lietuviški lietuvių namai, kur dar nebuvome buvę. Dar turbūt liko vienas-kitas neaplankytas „Lithuanian Club“ besivadinantis pastatas, kur vos viena kita vėliava ar Vytis primena organizacijos istoriją – bet ne toks, kur viskas būtų lietuviškai, daugelis narių mokėtų lietuviškai.
Iš išorės Edmontono lietuvių namai atrodo kaip gyvenamasis namas – išskyrus užrašą „LIETUVIU NAMAI“, Gedmino stulpus, kryžių. Bet vidus nustebino erdvumu ir modernumu (yra net liftas). Ir universalumu: atkėlus galinę sieną, pramoginė lietuivų namų salė staiga virto koplyčia. Anapus pakeliamos sienos slepiasi altorius! Todėl oficialiai jie vadinasi „Edmontono lietuivų namai-koplyčia“. Nedidelė Edmontono dipukų bendruomenė ~1953 m. svarstė, statyti bažnyčią ar lietuvių namus – pasirinko tokį variantą. Ir atsilaikė geriau, nei ne viena bažnyčia: pavyzdžiui, Vinipego lietuvių bažnyčia uždaryta, o Edmontone iki šiol laikomos mišios, tiesa, nebe lietuvio kunigo.
Kaip pasakojo Edmontono lietuvių namų kūrėjų dukra Nijolė Karosaitė Korris. Edmontonas tapo ir pasaulietinių lietuvių renginių centru visoje Albertoje. Nors Kalgaryje dabar lietuvių daugiau (daug trečiabangių), ten renginiams reikia nuomotis salę, todėl, tarkime, atlikėjai iš Lietuvos atvyksta į Edmontoną, ir Kalgario lietuviai važiuoja 300 km jų pasiklausyti ten, Lietuvių namuose.
Nors Sonata Tenienė kalbėjo, kad vėl reiktų tokio koncerto, prašė patarimų ką pasikviesti iš Lietuvos, kol kas mūsų pasakojimas buvo pats pirmasis toks renginys po pandemijos. Esu įpratęs, kad „tolimųjų Vakarų“ lietuvių bendruomenėse JAV vyrauja trečiabangiai, todėl pristatymai vyksta lietuvių kalba. Tad nustebau, kai Edmontone pamačiau atėjusių ir nemažai anglakalbių. Apie lietuvišką paveldą tad kalbėjau angliškai, nors bendruomenė tokia įvairi: galbūt buvo ir naujų imigrantų, kurie anglišką pasakojimą ne visai gerai suprato… Paskutinė didesnė imigracijos bangelė į Edmontoną, mums sakė, buvo 2012 m. Tiesa, daugelis naujesniųjų imigrantų atvyksta nebe tiesiai iš Lietuvos: iš Lietuvos keliauja „pramintais takais“ į kokį Londoną, o jau iš ten keliauja anglų pramintais takais į Kanadą, Australiją, Dubajų ar dar kur. Alberta viena paprasčiausių vietų Kanadoje imigruoti.
Nufotografavome lietuvių namų detales, padarėme videoįrašus iš drono ir leidomės per Albertą. Ten tikrai nuostabu – kalnai, kloniai, žydri žydri ežerai, balti ledynai, pilkos ledyninės upės, aukšti aštrūs kalnai ir gyvūnai – nuo švilpikų iki bizonų, nuo elnių iki meškų. Negalvojau, kad gali būti tokios žavios lygumos – o Banfo ir Džasperio kalnai išvis stebuklingi. Visur pilna naftos gręžinių – pagal naftos atsargas Alberta lenkia daugelį valstybių, net visą Rusiją.
Ar tikrai Vankuveryje – nieko lietuviško?
Vankuveris turėjo būti tik tranzitinė stotelė: atvykę iš Edmontono, turėjome praleisti ten naktį ir kitą dieną plaukti į Aliaską. Nes Vankuveryje lietuvių bažnyčių, namų, kapinių, paminklų ir kito, ką žymime „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje, nėra.
Bet, perskaičiusi apie mūsų pasirodymą Edmontone Kanados lietuvių portale „Tėviškės žiburiai“, susisiekė Kristina Jaugelis. Sakė, jau seniai sekanti „Gabalėlių Lietuvos“ „Instagram“ paskyrą ir norėjo paklausti, ar kada atvyksim į Vankuverį? Pasakiau, kad neužilgo būsim, deja, apie lietuviškas vietas Vankuveryje nežinome. Pasiūlė vis tiek būtinai susitikti, nes bendruomenė labai aktyvi.
Pasitikusi oro uoste, nuvežė mus pas Birutę Macijauskas, vieną vyriausių ir daug žinančių Vankuverio lietuvių. Ji pasakojo, kad lietuvių namų ar bažnyčios Vankuveryje neatsirado iš dalies ir dėl to, kad savo sodybą lietuviškoms veikloms paskolindavo jos tėvai: ten susirinkdavo ir 100 lietuvių. Dabar to nėra, dabar lietuviai renginiams turi nuomotis estų namus. Gal todėl tų tradicinių renginių „viduje“ nėra tiek daug, kaip kitur, o viena aktyviausių Vankuverio lietuvių grupių yra Britų Kolumbijos žygeiviai – jie tiesiog kartu vaikštinėja, važinėja dviračiais ar plaukia baidarėmis po atvirą gamtą, kuri ten tikrai nuostabi ir nemokama.
Vankuverio lietuvių skaičiai augo palaipsniui. Atvykusių ten tiesiai po Antrojo pasaulinio karo, kaip Macijauskų šeima, būta nedaug. Daugiau kas vėliau atvyko iš kitų Kanados vietų: Kristinos Jaugelis tėvai persikėlė iš Kvebeko. Kaip sakė Algis Jaugelis, ten jis visada jautėsi svetimas nuo vietos prancūzakalbių, o į valdžią atėjus prancūzų separatistams, kaip ir daug Monrealio lietuvių, traukėsi į vakarus, kur pagaliau pasijuto „savas kaip namie“.
O didelė dalis, kaip pasakojo Kristina, išvis ten laikinai. Kanada siūlo patogias „laikinas vizas“ darbui ir keliavimui (metams ir pan.). Jos populiarios tarp tų, kurie nori pasidžiaugti Kanados gamta ir judėti toliau. Tiesa, tokie jauni „laikini Vankuverio lietuviai“ mažai dalyvauja lietuviškoje veikloje: jie ir taip grįš į Lietuvą ar persikels dar kur. Gal tik Rusijos invazija į Ukrainą suvienijo: į paramos Ukrainai renginius renkasi patys įvairiausi Vankuverio lietuviai.
Sutikome ir ne vieną buvusį Čikagos lietuvį „trečiabangį“. Štai viena buvusi Čikagos lietuvė pasakojo, kad jos tėvas buvo Romo Kalantos draugas, bet ji labai nustebo iš mūsų išgirdusi, kad Čikagoje Romui Kalantai yra paminklas. Iš viso nežinojo, kad Čikagoje yra tokios Šv. Kazimiero lietuvių kapinės! Tikrai svarbu skleisti žinią apie lietuvių paveldą Amerikoje: jis įdomus daug kam, bet jei žmogus nė neįsivaizduoja, kad tokie dalykai yra, tai nė nežinos, kad turėtų tuo domėtis ar klausinėti – ir nebent netyčia išgirs.
Vėliau, jau plaukdami laivu iš Vankuverio į Aliaską, sutikome amerikiečių šeimą. Pasakius, kad esame iš Lietuvos, prima reakcija buvo „Mes gyvenome lietuvių svečių namuose Kenebunkporte“. Atrodo, ten ir sužinojo apie Lietuvą.
Vankuveris neabejotinai – vienas gražiausių Kanados miestų, tiesa, ne tiek architektūra (ji čia gana paprasta), o kalnų vaizdais fone, įlankomis, sąsiauriais. Niekur nemačiau tiek hidroplanų, nuolat kylančių ir besileidžiančių, kiek Vankuveryje. Po tuščio Edmontono, kur net per piko valandas gatvėse mažai automobilių, Vankuveris atrodė tikras didmiestis.
Tiesa, ryte prieš lipdamas į laivą, turėjau ir nemalonų incidentą – sulaukiau narkomano smūgio iš nugaros į galvą. Gal bandė atimti telefoną, kurį kaip tik buvau išsitraukęs. Laimė, jo judesiai nebuvo koordinuoti ir pikti kėslai jam nepavyko, o ir smūgis beveik pro šalį, tik nugarą ir ausį kabino. Bet narkomanų aplinkui ten buvo daug, kai kurie rėkė ant praeivių. Kaip vėliau išsiaiškinau, tame istoriniame „Pennsylvania“ viešbutyje, prie kurio tai atsitiko, dabar veikia punktas, kur narkomanai gali „legaliai ir saugiai“ leistis narkotikus. Kanados aukščiausiasis teismas neleido provincijos valdžiai jo uždaryti, nes „nėra įrodymų, kad dėl jo blogėja kriminogeninė padėtis“…
Na, pirmas toks incidentas Šiaurės Amerikoje (Pietų Ameirkoje esu nukentėjęs nuo plėšikų) – matyt, po 5 metų ekspedicijų po istorinius JAV lietuvių rajonus – kurie dabar dažniausiai visokie „getai“ – ne toks ir blogas rezultatas.
Aliaskoje – lietuvio garbei pavadinti kalnai ir lietuvių muziejus
Aliaskos Mažasis Lietuvos muziejus įkurtas tik 2021 m. – bet jo garsas jau nuskambėjo per pasaulį. Įvedus jo pavadinimą ar šeimininkės Svajos Worthington – į Aliaską prieš dešimtmečius gyventi persikėlusios dipukės – vardą į Google iššoka dešimtys straipsnių iš Aliaskos, JAV, Lietuvos portalų. Kitur lietuvišką paveldą mums tenka traukti iš užmaršties miglų, o čia jau šiais pačiais 20222 metais iki mūsų Aliaskos lietuvių muziejų aplankė ne vienas pažįstamas keliautojas iš Lietuvos. Na, „Tikslas – Amerika“ žemėlapis nebūtų pilnas be tokios vietos!
Į Aliaską plaukėme kruiziniu laivu, stodami įvairiuose pakelės uostuose – amerikietiškoje valstijos sostinėje Džune, indėniškoje Hunoje, rusų išplėtotoje Sitkoje, aukso karštinės laikų Skagvėjuje, kol pagaliau atplaukėme į Siuardą palei Kenajaus ledynus, ir iš ten autobusu nuvykome iki didžiausio valstijos miesto – Ankoridžo. Maloniai pasitiko Carole Anderson – gryna lietuvė, pirmabangių palikuonė, palaimintojo Jurgio Matulaičio dukterėčia, besidominti savo kilme, o kitą rytą su Svaja jau važiavome į jos muziejų.
Kaip pasakojo Svaja, muziejaus ji iš pradžių neplanavo. Tiesiog surinko įvairius šeimos – savo dipukų tėvų – daiktus ir ketino padėti į sandėliuką. Bet tuomet pagalvojo, kad tai galėtų būti įdomu žmonėms: juk jos senelis buvo smetoninės Lietuvos teisingumo ministras Stasys Šilinigas, 20 metų praleidęs sovietiniuose gulaguose, giminėje buvo daugiau tremtinių. Jos šeimos istorija atspindi Lietuvos istoriją. Tad Svaja nupirko nedidelį namelį, ten sunešė tuos daiktus – nuo lagamino, su kuriuo tėvai bėgo į Vokietiją, iki tėvų paveikslų – pridėjo papildomų su Lietuva susijusių daiktų, atspausdino žemėlapių – ir padarė tikrai gerą muziejų, kuriam paskutinius svarbiausius štrichus suteikia ji pati, pasitikdama kiekvieną lankytoją ir papasakodama apie Lietuvą ir Lietuvos istoriją per eksponatus ir savo giminės patirtis. Sakė, kasdien ateina po vieną ar kelis lankytojus, pakilo susidomėjimas ir tarp lietuvių kilmės neturinčiųjų – ypač po Ukrainos karo pradžios. Labai svarbu šviesti amerikiečius apie Lietuvos padėtį ir Svaja tą daro puikiai, turi ir ateities planų – jau nupirko namelį lietuvių paveikslų galerijai. Svaja puikiai moka bendrauti su žiniasklaida – tą supratau ir imdamas iš jos interviu: ji kalbėjo trumpai, bet įdomiai, apie esmę.
Beje, esu pastebėjęs tokią tendenciją: žmonės, daugiausiai Amerikoje darantys dėl lietuvių paveldo, neretai neturi ar turi mažai vaikų: juk savanorystei reikia laiko. Svaja čia išimtis – ji išaugino septynis vaikus, visi lietuviškais vardais (vyras nelietuvis leido taip vadinti su ta sąlyga, kad galės juos ištarti). Vieno sūnaus namą Ankoridže pravažiavome – jis dekoruotas Gedimino stulpais. Svaja turi aštuoniolika anūkų ir jau du proanūkius.
Svaja suorganizavo „Tikslas – Amerika“ pasakojimą vietos universitete. Nustebau, kai paklausiau atėjusiųjų, iš kokios bangos jie yra – kokia pusė pakėlė rankas, kad iš pirmos bangos, vienintelė Svaja – kad iš dipukų, o likę atėjusieji, pasirodo, išvis ne lietuvių kilmės: bet tarp jų buvo nemažai keliautojų, kuriems apskritai patinka tokios ekspedicijos. Na, nemylintys egzotikos tikriausiai Aliaskos nesirenka!
Pirmabangių istorijų Aliaskoje gali būti ir daugiau. Katmajaus nacionaliniame parke yra Walatka Mountains kalnai, pavadinti John Walatka garbei. Yra ten ir Roy Fure trobelė – Roy Fure sakydavo esąs gimęs Lietuvoje; nesėkmingai bandė gauti Aliaskoje žemės (kai ji dalinta visiems apsigyvenusiems nemokamai), bet negavo, nes nebuvo JAV pilietis. Dabar Roy Fure trobelėje apsistoja žygeiviai – ji yra 50 km nuo artimiausio kelio, tad žygiuoti reikia daug. Gal galima atskristi lėktuvu – kas 50-as Aliaskos gyventojas turi piloto licenciją, ir ne vienas sutiktas lietuvis ten pilotuoja, skraido privačiais lėktuvais. Pavyzdžiui, į savo nuosavą namą kaime. Aliaska didžiulė, į daugumą jos kaimų nė neveda keliai. Carole Anderson net pasakojo, kaip pateko į aviakatastrofą.
Aišku, aplankyti vieną Roy Fure trobelę privačiu lėktuvu tikriausiai kainuotų panašiai, kiek gera pusė 2017 m. ekspedicijos ir kokių 150 lietuviškų vietų JAV rytuose dokumentavimas. Tad bent kol kas šią galimybę praleidau: kažin, ar toje trobelėje rasčiau daugiau atsakymų.
John Walatka irgi buvo pilotas – tai neabejotina. Bet ar tikrai lietuvis? Su Roy Fure trobele ir su Waltakos kalnais kaip ir su Albertos Vilna – reikia tikrinti. Gal kam nors tiesiog „Walatka“ pasirodė lietuviška pavardė ir jis sugalvojo, kad jis buvo iš Lietuvos, ir legenda paplito? Bet juk tai gali būti ir lenkiškos pavardės „Walatkiewicz“ trumpinimas. Reikėjo rasti platesnę Walaktka šeimos istoriją. Nors pasakojimo Ankoridže metu niekas neatsiliepė, pavyko greičiau, nei tikėjausi. „Facebook“ greitai pavyko rasti Betsy Walatka – John Walatka anūkę. Ji papasakojo, kad Walatka kalnais jau domėjosi toks architektas iš Kauno Robertas Čerškus, jis sudarė ir jos šeimos genealogiją. Robertas paaiškino, kad John Walatka tėvas buvo lietuvis, o mama – ne, jis gimė jau JAV. Sakė, kad lietuvių garbei pavadinti kalnai yra jam artima tema – mat iš jo giminės kilęs Jonas Čerskis, kurio garbei pavadintas kalnagūbris Rusijos tolimuosiuose rytuose. Įdomios pažintys visai netyčia.
Su Roy Fure sunkiau. Jo vardas nei lietuviškas, nei litvakiškas, nei kokios kitos Lietuvoje gyvenančios tautybės vardas. Gal pasikeitė nuvykęs įį Ameriką? Žinote ką nors tiksliau? Gal tai jūsų giminės ar jūsų tėvai, seneliai juos pažinojo? Rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com .
Kol didžioji Amerikos ir Europos dalis galavos nuo karščio, Aliaskos vasara atrodė tarsi Lietuvos ruduo, o paskui rugpjūtį atsikėlę pro langą netgi išvydome viską užsnigta!
Iš Ankoridžo traukiniais pajudėjome dar į šiaurę – pro Denalio kalną, aukščiausią Šiaurės Amerikoje, iki Feirbankso, iš kurio skridome atgal į šilumą, Niujorką ir Pensilvaniją, kur laukė Lietuvių dienos – seniausias Amerikoje kasmetinis etninis renginys.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Albertoje ir Aliaskoje:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Albertoje aprašas
2. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Aliaskoje aprašas
