Jei kur yra Lietuva už Lietuvos, tai Punsko krašte, vienintelėje užsienio vietoje, kur dauguma gyventojų – lietuviai!
Ne. Klystu. Jau seniau tą jaučiau, bet dabar supratau galutinai – ten dar tikresnė Lietuva nei Lietuva!
Punske, už Lietuvą tikresnėje Lietuvoje
Punsko krašte ne tik gatvėse kalbama lietuviškai, ne tik mokyklose dėstomoji kalba lietuvių – nereikia vaikų vesti į šeštadienines mokyklėles. Nei Lietuvoje, nei jokioje kitoje lietuvių bendruomenėje nemačiau, kad toks didelis lietuvių procentas rūpintųsi lietuvybe. Kone kiekvienas be savo darbo čia turi ir kokią lietuvišką veiklą. Niekur Lietuvoje nerasi tiek lietuviškų paminklų, kiek Punske. Važinėjant po kraštą su Seinų vicestarosta (vicemero atitikmuo) Antanu Baudžiu, greitai teko mesti mintį sužymėti visus… Rodos, kiekviename kaime čia rasi po keletą paminklų knygnešiams, vasario 16, kovo 11, Dariui ir Girėnui, Vytautui, ištremtiems lietuviams ar dar kam. O kur dar autobusų stotelės su Gedimino stulpais, lietuviškais simboliais paženklinti eiliniai namai…
Viską kuria eiliniai žmonės. Štai sutiktas Kampuočių kaimo ūkininkas Juozas Pečiulis palei kelią prieš savo namus pastatė… tris paminklus. Vieną knygnešiui Vincui Kaminskui, kitą karaliaus Mindaugo krikštui, trečią – pirmąjį tokį pasaulyje – kovo 11 d., Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. Lietuvoje tokio nebuvo… Punsko-Seinų krašte pilna ir kovo 11 d. gatvių, o juk kovo 11 d. ten net nieko nepakeitė, Lenkija visada buvo nepriklausoma, o tas kraštas liko Lenkijoje, ne Lietuvoje…
Bet tenykščiai lietuviai žvelgia į Lietuvą ir save laiko Lietuvos dalimi. „Anksčiau, kai Lietuva būdavo okupuota sovietų, siena buvo įtvirtinta ir uždaryta, žiūrėdavome nuo kalnelio į Lietuvą“ – pasakojo Juozas Pečiulis. Ant vieno tokių kalnelių radome paminklą Vytautui Didžiajam – jo mirties metinėms. Pastatytas dar 1930 m. Atlaikė ir Lietuvos-Lenkijos konfliktą dėl Vilniaus, ir komunistinės Lenkijos laikus. „Bet užrašas tikriausiai nebuvo toks, kaip dabar“ – sakė Antanas Baudys – „Gal buvo tik datos, tik inicialai“. Iš tiesų, be paženklintų paminklų, regėjau dar daugiau tik su skaičiais ar „mistiškais“ trumpiniais: „A.K. 1919“, „1926-1936“ ir pan. Kam reikia, tas žino ką atmena tie paminklai – tokiu būdu jie ištvėrė ir pačius sudėtingiausius laikus… Daug paminklų paženklinti kryžiais, kaip pasakojo Irena Kowalewska, kaimai prie jų eina melstis.
Iki 1920 m., Punsko-Seinų kraštas buvo Lietuva. Jo istorija tekėjo ta pačia vaga – Baltų gentys, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, vėliau – užsieniečių valdžios. Trumpos vokiečių ar Napoleono prancūzų, ilgiausia – carinės Rusijos… 1918 m. Lietuva tapo nepriklausoma ir iš pradžių vėl valdė Punską bei Seinus. Bet 1920 m. kraštą užkariavo Lenkija – kaip ir Vilnių. Jei Vilnius galiausiai grįžo į Lietuvą, tai Punskas ir Seinai taip ir liko Lenkijos pusėje.
Kodėl Punsko krašte gyventi buvo geriau, nei sovietų okupuotoje Lietuvoje
Kaip pasakojo vietiniai, buvo ir pliusų. Lenkijos valdžia buvo mažiau žiauri nei Sovietų. Neturėdama Sibiro, trėmė į iš vokiečių atkariautą vakarų Lenkiją. Už pagalbą Lietuvos parizanams ištremta ir A. Baudžio žmonos šeima – buvo sunku toli nuo namų, neišmoko gerai lietuvių kalbos užaugusi nebe lietuviškoje aplinkoje – bet šiaip gyvenimo sąlygos, gamta normalios, „ne Sibiras“. Kaip pasakojo A . Baudys, ir kitose srityse suvaržymų mažiau: mažiau persekiota religija, buvo galima kalbėti apie politiką, nevaryti visi prievarta į kolūkius, svarbiausia – buvo galima emigruoti, dėl ko gal 1000 punskiečių šiandien gyvena Kanadoje. Su Antanu Baudžiu suvedė būtent vienas Kanados punskiečių – Val Samonis, vaikystėje žaisdavęs prie lietuvių partizanų bunkerių. Taip, pokariu lietuvių partizanų būta ir Lenkijoje – jie per Lenkiją nešdavo informaciją iš Lietuvos į vakarus. Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir Vytautas Prabulis-Žaibas čia apsupti, nužudyti – tą vietą žymi eilė paminklų, o A. Baudys po tokias veiklas organizuoja žygius.
Viena unikalesnių temų Punsko krašto gedulingiems paminklams – „tremtys į Lietuvą“. Kai po Ribentropo-Molotovo pakto naciai ir sovietai dalinosi Europą, Lietuvą okupavo TSRS, o Punsko kraštą – Vokietija. Abu totalitariniai režimai nutarė „apsikeisti žmonėmis“ – lietuviai neva priklauso sovietams, tad naciai 11000 jų išvarė į sovietų okupuotą Lietuvą. Tai buvo jiems tragedija: tai nebuvo jiems joks sugrįžimas, jokia repatriacija, juk jiems Punsko kraštas – tikra tėvynė, tokia pat Lietuva, kaip ir Lazdijai ar Biržai.
Lietuvių ir lenkų kovos paminklais Seinuose ir aplink
Punsko-Seinų krašte iki šiol gyvas ir Vilniaus konfliktas. Tai suvokėme Berznyko kapinėse. Čia palaidoti lietuviai kariai, 1920 m. kovoję nepriklausomybės karuose už Lietuvos – su Punsku ir Seinais – laisvę. Jiems pastatytą paminklą netruko užgožti lenkų pastatytas Panerių žudynių aukoms, „Lietuvių nužudytiems lenkams“. Tai kas, kad Panerių žudynės vyko kitu metu – Antrojo pasaulinio karo – kad joks nužudytasis ten nėra palaidotas Berznyke ir negyveno Berznyke ir joks Panerių budelis nebuvo iš Punsko krašto… Tose kapinėse pirmąsyk buvau 2013 m. – tie konfliktą sukėlę lenkiški paminklai jau buvo, bet dabar jų radau daugiau – visokiems kariams, Pilsudskiui, apkaišyti Lenkijos vėliavomis. A. Baudys sakė kai kuriuos pats išvydęs pirmą kartą. Jie nuolat kyla ir prie Seinų krašto bažnyčių. Lietuviai, norėdami paduoti susitaikymo ranką, 2019 m. įstatė aikštėje priešais Seinų bažnyčią lentą „Susitaikymas – tai pasirinkimas“ 1919 m. įvykių šimtmečiui, bet ir ją netruko užgožti paminklas lenkų Armijai krajovai…
Lietuvius tai skaudina. Pamenu, per 2024 m. dainų šventę Lietuvoje buvo įprasta, kad užsienio lietuvių delegacijos nešdavo po dvi vėliavas – Lietuvos bei šalies, kurioje gyvena. Ne Lenkijos lietuviai, kurių dauguma – iš Punsko. Jie nešė tik trispalvę ir man sakė, kad Lenkijos vėliavos nešti niekas iš jų tarpo nenori…
Atkurtame priešistoriniame baltų kaime
Paminklai – tik lietuviško Punsko krašto ledkalnio viršūnė! Per dvejas dienas čia – intensyviausias visoje ekspedicijoje – aplankėme net penkis lietuviškus muziejus! Juozo Vainos – vieno lietuviško Punsko licėjaus steigėjų – kolekciją. Kitą – senojoje klebonijoje.
Bet įspūdingiausi – atkurti senoviniai kaimai. 1992 m. įkurtas skansenas, į kurį, tarsi į Lietuvos Rumšiškes, perkelta ištisa XIX-XX a. sandūros Lenkijos lietuvių sodyba. Joje gyvuoja Punsko krašto tradicija – klojimo teatrų festivaliai.
Bet štai Prūsų-Jotvingių gyvenvietė Ožkiniuose išvis visame pasaulyje neturi analogų. Vietinis verslininkas Lukoševičius ten pastatė… ištisą priešistorinį baltų kaimą! Ilgos ekskursijos-interviu metu jis mums parodė ir įtvirtintą pilaitę ant kalno, ir kaimą, ir keturias keturių stichijų šventyklas, ir daugybę paminklų, kurių nuo praeito mano vizito 2013 m. dar padaugėjo, radosi ir pokario partizanų bunkerio rekonstrukcija. Kiek ten autentiška? Būdamas ten tikrai pasineri į baltų priešistorės atmosferą. Bet priešistorė todėl ir priešistorė, kad istorinių šaltinių, aprašų neliko, tad Lukoševičius vadovaujasi ir savo jausmu, “tai genuose” – sakė. Tankus miškas, mediniai pastatai, keisti simboliai, runos… Kaip sakė pats Lukoševičius, tą gyvenvietę kurs trys jo giminės kartos.
Lukoševičius save laiko prūsu ir tos senosios baltų gentys šiame krašte turbūt prisimenamos dar geriau nei kur kitur. Audrius Jankauskas save vadina jotvingiu, jis gyvena prie jotvingių piliakalnio Eglinės ir geriau nei kas kitas žino apie jį, daug pasakojo apie ten stovėjusią prieš 1000 metų medinę pilį. Iš kur žino? Na, jo giminės pavardė Eglinės kaimo žemėlapiuose įrašyta jau 1770 m., o tikriausiai jie ten gyvena bent jau nuo XVI a…
Iki Eglinės važiavome kartu su Irena Kowalewska ir Rita Vaina – smagu, kad pamatyti mūsų tyrinėjims iš arčiau Punsko krašte panoro ir vietos jaunimas. Nors ir Punsko-Seinų krašte girdėjau skundų nutautėjimu, čia nieko nė iš tolo panašaus į lietuvių bendruomenes kitur, lietuvybė nuostabiai perduodama kitoms kartoms. Aišku, būna mišrių santuokų, tokios šeimos kartais sulenkėja – bet būna ir iš Lietuvos parsivežtų žmonų ar vyrų, juk Vilnius nuo čia net arčiau nei Varšuva. Štai ir Audriaus Jankausko žmona Agnė Karčiauskaitė – iš Lietuvos, dabar jie Eglinės piliakalnį prižiūri kartu.
Koks klausimas labiausiai erzina punskiečius?
Klausimas, kuris tikriausiai labiausiai erzina Punsko krašto lietuvius – bet jį dažnai užduoda žmonės iš Lietuvos ar iš kitų lietuvių bendruomenių pasaulyje – “Kada ir kas jūsų giminėj emigravo į Lenkiją?”. Pamenu, per Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso atidarymą Bostone 2023 m., kur pirmą kartą susipažinau su Punsko lietuviu Raimundu Makausku, pakvietusiu ir surengti paskaitą apie lietuvių paveldą pasaulyje bibliotekoje greta Punsko lietuvių namų, vedėjai irgi uždavė tą klausimą. “Pakelkite ranką, kas patys emigravote? Kieno emigravo tėvai? Kieno seneliai? Kieno proseneliai?”. Punsko krašto lietuviai niekada nekėlė rankų. Juk jie ten gyvena nuo neatmenamų laikų, kaip bet kur Lietuvoje, ji yra autochtonai, “natives”… Tik oficiali politinė Lietuva “susitraukė” – ar, tiksliau, buvo “sutraukta”, paliko Punską ir Seinus anapus sienų…
Jei Seinuose dabar lietuvių mažuma – koks ketvirtis – ir ten driekiasi to paminklų karo frontai, jau vyrauja lenkų kalba – tai Punskas neabejotinai lietuviškas. Punsko valsčiuje kaimų pavadinimai rašomi abiem kalbom. Gatvių pavadinimai pagal įstatymus tik lenkiškai, užtat jų prasmės – tarsi Lietuvoje. 11 Marca (Kovo 11, kurios garbei vadinasi ir licėjus), Dzukow (dzūkų, kurių tarme gal net labiau nei bet koks pačios Lietuvos miestelis kalba Punskas), Partyzantow Litewskich (Lietuvos partizanų), Dariusa i Girenasa (jų garbei pavadinta ir mokykla, o Punsko Lietuvių namuose galėjome išvysti originalų 1936 m. koplytstulpį, stovėjusį jų žūties vietoje Soldino girioje), gatvių pavadinimais pagerbta ir visa eilė „bendrų lietuvių-lenkų didvyrių“ – Mickevičius, Kosciuška, Emilija Pliaterytė, Žygimantas III, o taip pat punskietis rašytojas Albinas Morkus.
O koks labiausiai stebinantis faktas Punske? Kiek nedaug tų Punsko lietuvių! Valsčiuje jų vos apie 4000! Kaip kokiame eiliniame Britanijos mieste, kur jau ir vieno lietuviško paminklo pastatymas – nepasiekiama svajonė, ką jau kalbėti apie lietuviškus muziejus, skansenus, šimtus paminklų, mokyklas… Ką ten, tuose Britanijos miestuose ir kas anksčiau stovėjo dabar jau prarasta – lietuvių klubai, Headley Park sodyba… O Punsko krašte auga ir auga naujos ir naujos lietuivškos vietos.
Iš Punsko ir Seinų jau naktį pasukome į pietus, gilyn į Lenkiją, kur lietuvių gyvena jau mažai, užtat jų paveldo dar iš itin senų laikų, kai Lietuva ir Lenkija turėjo bendrą valstybę – gausu. Varšuvą, Krokuvą ir toliau.
