Buenos Airėse pagrindinis mūsų darbymetis buvo savaitgalį. Sunku visur spėti – du lietuvių klubai ten veikia tik šeštadienių vakarais, o sekmadienį ryte – mišios Buenos Airių lietuvių bažnyčioje.
Kontaktų Pietų Amerikoje sekėsi ieškoti sunkiau, nei JAV. Dažniausiai rašome elektroninius laiškus, tuo tarpu Lotynų Amerikoje žmonės mieliau bendrauja gyvai.
Tačiau važiuodami į pirmąjį objektą – Susivienijimą lietuvių Argentinoje – savo galimybėmis vis tiek abejojome. Niekas iš ten mums neatsakė į elektroninius laiškus – gal nemokės nei lietuviškai, nei angliškai, o ispaniškai jau prastai kalbame mes…
Duris atidaręs vyras išties mokėjo tik ispaniškai, bet nuogąstavome be reikalo. Visi vėliau susirinkę žmonės puikiai kalbėjo lietuviškai, nors į Argentiną jų tėvai ar seneliai imigravo tarpukariu. JAV taip puikiai išlaikytą kalbą matydavau tik dipukų klubuose.
Argentinoje viskas vyksta kiek lėčiau, nei JAV; oficialus klubo atidarymas 5 valandą vakaro reiškė, kad žmonės susirinko apie 7 val., o informaciją rinkome prie vyno ar Coca Cola taurių. Įleidęs ispanakalbis vyras pakvietė iš bibliotekos lietuivškai kalbantį Alberto Aleksiūną, biblioteką prižiūrintį apie 15 metų – beje, nė karto gyvenime nebuvusį Lietuvoje. Šis pasiūlė laukti klubo vadovo – galvojau, jis įėjo, bet pasirodo tai buvo Arnaldo Verbickas, pristatytas kaip lietuvių kalbos mokytojas (tos pamokos – neformalūs pasikalbėjimai). Tada įžengė vadovas Stalioraitis, bet knygą apie SLA, sakė, ras tik sekretorė…
Palaipsniui Susivienijimo nariai džiugiai parodė ir papasakojo viską – paprastas pastatas slėpė įdomių detalių, kaip didžiulis Vinco Kudirkos paveikslas ar Gedimino stulpų formos turėklai ar – man įdomiausia – iš tarpukario atvirukų, pašto ženklų ir kone 100 metų senumo Lietuvos turistinių bukletų sudėliotas informacinis stendas apie Lietuvą. Ne apie šiandienos Lietuvą – apie tarpukario Lietuvą, kurią paliko emigrantai į Argentiną, atsivežė tuos atvirukus.
SLA – ir daug istorijos: atrodo, ten lankėsi net trys Lietuvos prezidentai! JAV, tikriausiai, tuo galėtų pasigirti labai nedaug lietuivų klubų. Bet Argentina – nepriklausoma šalis, į ją vizitų atvyksta oficialūs Lietuvos atstovai ir Susivienijimas lietuvių Argentinoje – būtina stotelė.
Iš SLA skubėjome į Lietuvių centrą – vėlavome apie pusantros valandos, nes tiek užtrukome SLA. Lietuivų centre atmosfera kitokia. Jei SLA nariai nuogąstavo, kas liks po jų (visi – senyvo amžiaus, o jaunimas, pasakojo, nelabai nori savanoriauti, ateina tik kartais), tai Lietuvių centro vadovas Jose Pulikas sakė, kad svarbiausia ugdyti jaunimą.
Lietuvių centre sustikome ir Antaną Grigonį, mano dėdės giminaitį, kuris, be kita ko, padarė ten daugelį lietuviškų herbų. Apie gimines Argentinoje dėdė žinojo tik šį bei tą, kol prieš keletą metų jų nesusirado, neėmė susirašinėti.
Amerikiečiai jau seniai domisi savo kilme, bet dabar, atrodo, emigravusių giminių palikuonių ima ieškoti ir Lietuvos žmonės: tiek daug paklausimų sulaukiu apie prieš 100 ar 130 metų kur Pensilvanijoje ar Brazilijoje „dingusius“ gimines. Jei tų giminių ir nerastų, lietuviškas paveldas bent jau padės savo akimis pamatyti, kur tie giminės gyveno, kokią bažnyčią, klubus, tikėtina, lankė. Jei neaplankys fiziškai – bent jau galės visa tai išvysti „Gabalėliai Lietuvos“ lietuviško paveldo enciklopedijoje, nuo to mano darbas tik prasmingesnis.
Lietuvių centras – iš išorės dar didesnis, lietuviškesnis, nei Susivienijimas lietuvių Argentinoje. Kai jį baigėme apžiūrinėti, buvo 10 vakaro, o nieko burnoje neturėjome nuo 10 val. ryto. Mat iš ryto dar ėjome į Imigracijos muziejų – deja, su lietuviais susijusių eksponatų neradome.
Ilgas poilsis nelaukė, nes sekmadienį 10:30 – mišios lietuvių bažnyčioje. Tiesa, ispaniškos, bet, kaip sakė vietos lietuviai, lietuviams tai vis tiek – Aušros vartų parapija. Lietuvio kunigo ten nebėra senokai, bet juk likus bendruomenė, visas dekoras – vitražai su lietuvių pavardėmis, Aušros vartai virš durų. Prie kai kurių pavardžių yra JAV miestų pavadinimai – tų miestų lietuviai parėmė bažnyčios statybas 1942 m., nes patys Argentinos lietuviai gyveno skurdžiau, nei JAV lietuviai.
Ilgiausiai užtruko patekti į parapijoje įkurtą lietuvių muziejų. Sekmadienį po mišių mums pasiūlė atvykti antradienį kunigo priėmimo metu. Antradienį, specialiai vėl nuvykus į atokiau nuo miesto cnetro esančią bažnyčią, mums pasiūlė grįžti šeštadienį – esą muziejus užimtas.
Beliko tenkntis Lietuvos skersgatviu ir jį žyminčia lentele. Beje, Buenos Airėse (su priemiesčiais) – net penkios Lietuvos (Lituania) gatvės! Nežinau miesto, kuriame būtų daugiau.
Tačiau grįžę į Buenos Aires po didelio žiedo aplink Argentiną, padedant vietos lietuviams, muziejų aplankėme. Jis buvo menkesnis, nei tikėjomės: kiek supratau iš ispaniško lietuviškai nebekalbančios lietuvių palikuonės paskojimo, 1955 m., kai buvo įkurtas, tai buvo didelė institucija su savo vadovybe, greta buvo ir „Argentinos lietuvių balso“ spaustuvė, bet ilgainiui patalpa pritaikyta parapijos salės reikmėms, o eksponatų liko tiek, kiek netrukdo sukabinti ant sienų.
Užtat nustebino jaukus bažnyčios kiems, kuriame – gražūs paminklai lietuviams, apie vieną kurių nieko buvome negirdėję. Daug kartų įsitikinau: kol nenueini į vietą pats, niekaip negali numatyti, ką ten rasi. Kai kurios vietos plačiai aprašytos internete ir spaudoje – nors nėra tokios svarbios ar įspūdingos, arba jau nebėra. O kitos beveik nežinomos – bet labai įdomios. Turi pamatyti viską pats, pats nufotografuoti, įvertinti, palyginti su jau geru tūkstančiu regėtų lietuviškų paveldo vietų užsienyje.
Todėl ir skyrėme tiek laiko ir jėgų patekimui į lietuvių muziejų, bažnyčios kiemą: tik aplankę visas Buenos Airių lietuviško paveldo vietas galime parašyti objektyvų straipsnį į „Gabalėliai Lietuvos“ enciklopediją.
Ekspedicija – tik paskutinė darbo dalis, finalas. Iš pradžių reikia sužinoti, kur važiuoti. Dar Vilniuje susitikome su Peitų Amerikoje daug dirbusiu kunigu Saulaičiu, paskui Brazilijoje – su vienintele Lietuvos generaline konsule Pietų Amerikoje Laura Tupe, pačiose Buenos Airėse dar prieš lankydami lietuviškas vietas – Marcelo Katinu. Visa tai tam, kad nieko nepraleistume, kad sužinotume visas vietas kurios potencialiai galėtų patekti į „Gabalėlius Lietuvos“. Tą sužinojus, „belieka“ patikrinti pačiam…
Atėjo laikas su Buenos Airėmis atsisveikinti ir važiuoti į antrą pagal dydį lietuvių telkinį Argentinoje Rosariją – informaciją ir kontaktus ten sekėsi surinkti sudėtingiau, bet buvome sutikti labai maloniai.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Buenos Airėse:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Buenos Airėse aprašas
2. Mūsų kelionių vadovas po Buenos Aires
