Į Ameriką grįžome po dviejų metų pertraukos, o nuo paskutinės ilgos „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos, siekusios Čikagą – 2023 m. – prabėgo jau treji metai… Mums neįprasta – iki tol kasmet keliaudavome lietuviškais Amerikos keliais, vis pildydami tikslasamerika.lt žemėlapį ir gabaleliailietuvos.lt enciklopediją. Bet galiausiai pasiekėm „lubas“: iš esmės visos vietos aplankytos, nufotografuotos, įtrauktos į žemėlapį…
Šiemet grįžome jau su kitokiais „Gabalėliais Lietuvos“. Knygų serija. 2024 m. išleista knyga apie JAV lietuviškus pastatus ir paminklus, 2025 m. – apie Lotynų Amerikos. Ir jau ruošiame spaudai trečią knygą – „Gabalėliai Lietuvos: Kanada“.
Taigi, Amerikoje šiemet turėjome kelis tikslus. Su naująja knyga lankėme lietuvių šventes ir renginius. Buvo ypač įdomu po trijų ir daugiau metų grįžti į tas pačias vietas. Tai visuomet savaip baugu – ar išliko, ar nenugriauta?.. Bet, be blogų žinių, laukė ir geros naujienos: atidaryti net du lietuvių muziejai, atrastos papildomos lietuviškos vietos, apie kurias nežinojome. O Kanadoje – Ontarijuje – darėme naujas nuotraukas: paskutinį kartą Torontą lankėme 2019 m., o juk svarbu, kad knygoje būtų naujausios nuotraukos…
Didžiausioje užsienio lietuvių šventėje
Kelionė prasidėjo nuo Čikagos. Šiaurės Amerikos tautinių šokių šventės. Dar kartą – kaip ir prieš ketverius metus Filadelfijoje – įsitikinau, kad šis Amerikos lietuvių renginys net Lietuvoje neturi analogų. Taip, Lietuvoje šokių šventės būna gal didesnės, bet dvasia ten kita. Lietuvoje – stadionas, atviras oras, didesnis plotas. JAV – arena, tiesiog sklidina nuo per 2000 lietuvių šokėjų – porų, ratelių, malūnų: finale atrodo visi netilps! Šokių kolektyvų, „sulipdžiusių“ tą tautinio šokio paveikslą, namų miestus skyrė ne dešimtys ar šimtai kilometrų (kaip Lietuvoje), bet tūkstančiai. O fantastiškiausiai atrodė Čikagos kvartalų aplink Wintrust Arena ir McCormick Place vaizdas: aplinkui amerikietiški restoranai, dideli pikapai, matosi dangoraižiai, o šimtai žmonių vilkėdami lietuviškais tautiniais kostiumais, ant šaligatvio repetuoja savuosius šokius, vaikšto nuo viešbučio prie mugės prie arenos.
Vienoje viešbučio – tam savaitgaliui virtusio lietuvybės oaze – salių ir mes turėjome pirmuosius „Gabalėliai Lietuvos“ knygų pristatymus Amerikoje – vieną lietuvių, kitą anglų kalba. Ką ir kaip pasakoti? Anksčiau, būdavo, atvykdavome į kažkokią lietuvių koloniją, parapiją, klubą pirmą kartą – tai pasakodavome apie tai, ką darome, kas esame, apie nuostabiausią lietuvių paveldą Amerikoje. Bet dabar daugelis atėjusių jau tai žinojo, jau buvome juos sutikę kitur ekspedicijų metu. Iš pradžių galvojau vietoje vien nuostabiųjų lietuvių bažnyčių, klubų, kapinių, paminklų JAV, Kanadoje nuotraukų parodyti nuostabiausio lietuvių paveldo visame pasaulyje vaizdų: „Gabalėlių Lietuvos“ jau ieškojome – ir radome – per 40 šalių – ir knygų serijos tikslas išleisti tiek tomų, kad padengtų visą pasaulį.
Pasirinkau kitą kelią. Ekrane spindėjo ne prezentacijos skaidrės, tačiau iš mūsų filmuotos medžiagos sumontuotas filmas. Gražiausios vietos, vaizdai iš drono, ekspedicijų užkulisiai – knygoje spausdinti, o ekrane judantys. Daugeliui buvo įdomu išvysti ten savuosius miestus. Įdomus sutapimas: montuodamas filmą įdėjau kadrus iš Kivanio (Ilinojus), kurį lankėme 2018 m. – nufilmavome, kaip apie seniai uždarytą tenykštę lietuvių bažnyčią mums pasakoja Remigijus Šatkauskas. O dabar netikėtai Remigijus buvo auditorijoje.
Be didžiųjų savo albumų-atlasų, specialiai Šokių šventei išleidome knygelę „Gabalėliai Lietuvos: Čikaga“. Tai – „Gabalėliai Lietuvos: Amerika“ knygos dalis apie Čikagą – minkštais viršeliais, lengva, paprasta nešiotis su savim kelionės metu, pažinti Čikagos lietuviškas vietas. Dalį knygelių įsigijo šventės dalyviai, atsiėmę keliasdešimt kopijų nuvežėme jas į Balzeko muziejaus parduotuves, Lietuvos konsulatui: bus trumpas gidas po lietuvišką Čikagą miesto svečiams.
Jau ir prieš ketverius metus Filadelfijoje džiugindavo, kad prieidavo Šokių šventės dalyviai, sveikindavosi, klausdavo, ar aš kuriu tuos video „Gabalėliai Lietuvos“ YouTube kanale. Naujas dalykas šiemet – klausinėjo ne tik apie Gabalėlius Lietuvos, bet ir apie „AŽ kelionės“, kitą kanalą, kur pasakojame apie užsienio šalis lietuviškai – ir daug pasakojame ir apie Ameriką, nuo jos nacionalinių parkų iki į daugybės Amerikos lietuvių svajonių sąrašą patekusio Burning Man. Malonu, kad ir ten gyvenantiems tie video patiko, sulaukėme pakvietimų kartu nusifotografuoti.
Čikagos centre – naujas lietuvių muziejus!
Čikagon grįžome ne tik dėl šokių šventės. Nuolat seku naujienas iš užsienio lietuvių bendruomenių ir išgirdęs, kad kas pastatyta, rekonstruota, pasižymiu į savo sąrašą – reiks aplankyti. Čikagoje tokių vietų buvo ne viena ir ne dvi! Džiugiausia dėl Balzeko muziejaus, kuris kaip tik tą savaitgalį pačiame miesto centre, Čikagos dangoraižių papėdėje, atidarė naują pastatą! Pamenu, kai prieš kokius 5 metus skaitydavau, kad Čikagos Balzeko lietuvių kultūros muziejus norėtų įsigyti naują pastatą – nes netelpa archyvas – abejojau, ar pavyks; daug gražių idėjų apie paminklus, muziejus, Amerikoje „paskendo“ bėgančiame laike. Net kai 2020 m. pandemijos įkarštyje geromis sąlygomis Balzekas įsigijo pastatą miesto centre, dar buvo abejonių – kas ten bus? Ar tik archyvas?
Tikrovė pranoko lūkesčius! Buvęs vienuolynas – gražus, jaukus. Man skaitant laikiną parodą apie JAV lietuvių istoriją ir indėlį laisvinant Lietuvą, muziejaus durys nuolat varstėsi: užeidavo ne tik Šokių šventės dalyviai, bet ir eiliniai praeiviai. „Čia visai kiti žmonės, nei senąjame Balzeko pastate, kuris irgi liks“ – pasakojo muziejaus vadovė Sigita Balzekas – „Ten norint atvažiuoti reikalingas automobilis, turi specialiai važiuoti, o čia – pats Čikagos turizmo centras, čia praeina visi. Be to, pastebėjome, kad užeina ir daug lietuvių palikuonių, kurie gyvena Čikagos centre – jų anksčiau nepažinodavome“.
Smagu išvysti Lietuvos atstovybę šitokioje vietoje. Balzeko muziejus pasiekia visai kitus žmones, nei Šokių šventė. Šokių šventėje tas grynos lietuvybės aktyvas visom prasmėm – kalbantys lietuviškai, leidžiantys laiką su kitais lietuviais. Sutikau daug pažįstamų, bet mažai „žmonių iš šalies“ – keletą, tiesa, pavyko atvesti pačiam, pavyzdžiui, visas pasaulio valstybes apkeliavusią filipinietę April Peregrino, gyvenanusią Čikagoje, su kuria susipažinome keliautojų konferencijoje. Bet tai – lašas jūroje.
O Balzekas – raktas į lietuvybę tiems šimtams tūkstančių, kurių šeimos gyvena JAV jau ir šimtą metų, kurie nuo lietuvybės kiek atitolo – gal ne savo valia, o savo tėvų, senelių, per mišrias santuokas – bet vieni siekia atrasti Lietuvą, kiti tuoj pradėtų jos ieškoti, jei tik sužinotų pakankamai kelių. Balzeke – žinios apie Lietuvą anglų kalba, „amerikietiškai“.
Net nežinau, kas svarbiau – suprantu ir tuos, kurie sako, kad be kalbos lietuvybė jau „apdilusi“, koncentruojasi į „totalinį“ kultūros išsaugojimą. Bet juk tų „senųjų JAV lietuvių“ – daug daugiau skaičiumi, ir jie – JAV rinkėjai, potencialūs turistai į Lietuvą, investuotojai, verta jiems parodyti kelią…
Atgimusios ir tebegyvos pirmabangių vietos Čikagoje
Grįžę Čikagon lankėme ir tų, ir tų jos lietuvių vietas. Ir po 1990 m. atvykusių lietuvių pamėgtą lietuviško maisto restoraną „Grand Dukes“, kur April davėme paragauti „Lithuanian Combo“, ir seniausią lietuvių laikomą šeimos užeigą „Berenice‘s“ seniausiame Čikagos lietuvių rajone Bridžporte – smagu buvo vėl susitikti su ją paveldėjusiu Stephen Badausku ir išvysti, kad ji gyvuoja, kad be daugybės lietuviškų simbolių ir lietuviško alaus butelių ten vietą rado ir „Tikslas – Amerika“ žemėlapio sertifikatas.
O netoli Berecnice‘s tavernos atgimė lietuviškas kino teatras „Ramova“ – 2018 m. matėme jį apleistą, 2021 m. – remontuojamą, išdraskytą, o dabar jau – spindinčiais neonais. Deja, laiko aplankyti ten vykusį stand up komedijos šou neturėjome – tiek darbų. Aišku, šou nelietuviškas – Ramovos savininkai nebelietuviai, bet, nugriovus Bridžporte Šv. Jurgio bažnyčią, teatrą „Milda“, Lietuvių auditoriją, ji paskutinė primena kiekvienam važiuojančiam judria Halsted gatve lietuvišką Bridžporto istoriją.
Kaip atrodo atgimęs Lemonto kryžių kalnas?
Su šiokiu tokiu nerimu važiavau ir į Pasaulio lietuvių centrą – gyviausią „totalinės Lietuvos“ gabalėlį Čikagoje. Žinojau, kad knygoje „Gabalėliai Lietuvos: Amerika“ užfiksuoto kryžių kalnelio vaizdo nebėra – greitai po mūsų paskutinio apsilankymo 2023 m. prasidėjo rekonstrukcija, internete daug ginčų mačiau, būgštavimo, kad kalnelio neliks. Liko! Kitoks, bet suskaičiavau 80 kryžių – panašiai, kiek buvo. Ir Lietuvių dailės muziejus muziejus, nors pertvarkytas, tebėra, ir žmonės, besirūpinantys Pasaulio lietuvių centru… Kaip tik reklamavo filmą „Toks kaimas Amerikoje“, kurį filmavo Dainavos stovykloje 2023 m., kai Vidurio Vakarus lankėme pastarąjį kartą – patys matėm.
Iš Čikagos – dar apsilankę Lietuvos konsulate – pasukome į rytus, link Kanados. O pakeliui – stotelė Beverli Šore, kur susitikome bei knygų palikome Mariui Kasniūnui, ir dviejose didžiausiose – bet labai skirtingose – Mičigano lietuvių kolonijose. Bet apie tai jau – kitame straipsnyje.
