Kanadoje laukė pačios intensyviausios šių metų „Gabalėlių Lietuvos“ dienos. Prieš pat kelionę į Ameriką sužinojome, kad Kultūros paveldo departamentas parems trečiosios „Gabalėliai Lietuvos“ knygos – „Gabalėliai Lietuvos: Kanada“ – leidybą. Bet privalėjome įsipareigoti ją išleisti iki 2026 m. gruodžio.
Visų pirma – sužinoti, kur nuvažiuoti svarbiausia
Na, didžiąją dalį medžiagos jau turime. Kvebeke, Edmontone, Vinipege, Naujojoje Škotijoje lankėmės dar gana neseniai. Bet štai per Ontariją, Toronto apylinkės – kur – daugiausiai lietuvių paveldo – paskutinė „Tikslas – Amerika“ ekspedicija driekėsi tik 2019 m. Dar prieš COVID pandemiją, kuri „nušlavė“ tiek lietuvių klubų JAV… Ar viskas išliko Kanadoje? O gal net pastatyta kas naujo? Turėjome tik keletą dienų išsiaiškinti… Ir dar nufotografuoti kelias papildomas vietas, apie kurias girdėjau, bet 2019 m. nespėjau aplankyti.
Tai man – kažkas nepatirto! Įprastai pradedu ekspedicijos planavimą ieškodamas žinių nuotrupų apie lietuviškas vietas, kontaktų. Dabar kontaktus jau turėjau. Ir vietas žinojau. Bet viskam apvažiuoti laiko neužteks. Reikėjo išsiaiškinti, kur kas pasikeitė pakankamai, kad vertėtų grįžti…
Parašiau el. laiškų serijas.
Kas išnyko, kas pasiliko pietiniame Ontarijuje?
„Londone niekas nepasikeitė“ – minėjo tos lietuvių bendruomenės apylinkės pirmininkė Aldona Valaškevičienė. Na, ten mažai kas ir buvo, bažnyčia nugriauta dar 2006 m. Toks dažnas reikalas JAV – bet Kanadoje tik šiai vienintelei taip baigėsi.
Delhajuje lietuvių bažnyčia uždaryta 2020 m., rašė Teresė Pargauskienė. Tą žinojau jau seniau. Tai ne iš tų bjaurių istorijų, kaip kai kur JAV, kai vyskupai per prievartą uždaro lietuviškas parapijas. Tabako ūkių į Delhajų privilioti lietuviai, šiai pramonei menkstant, iš ten tiesiog išsikėlė – kaip 2019 m. pasakojo Pargauskai, jau tada į lietuviškas mišias susirinkdavo gal keturi žmonės. Pravažiavome Delhajų – be gyvenamuoju namu virtusios bažnyčios fotografavome ir Lietuvos trispakvę, kabančią pagrindinėje gatvėje.
O šiaip jau ir tiesiog sulaukti atsakymų į tuos paklausimus „Kas pasikeitė?“ būdavo džiugu… Prabėgo septyneri metai, o dauguma anuomet sutiktųjų buvo senyvo amžiaus. „Gavau jūsų laišką, bet daugelio iš tų, kuriems irgi rašėte, jau nebėra“ – sakė Audrė Sakalaitė iš Hamiltono, kurią netikėtai susitikau šokių šventėje Čikagoje. Ji papasakojo apie pokyčius: lietuvių bažnyčioje dabar Mišios tik kartą į mėnesį, į Jaunimo centrą kažkas įsilaužė ir jis nebenaudojamas.
Atrodo, Hamiltone skirtingos lietuviškos vietos juda dviem kryptimis. Vienos – kaip bažnyčia, medžiotojų ir žūklautojų klubas „Giedraitis“, Jaunimo centras – liko tvirtai lietuviškai kalbančių lietuvių rankose – bet, šių mažėjant, veikla ten retėjo. O kitos įtraukė ir kitataučius – kredito unija „Talka“, ar parduoti lietuvių senelių namai „Rambynas“. Jos liko gyvos, pasiliko lietuviški simboliai, (ir) lietuviai klientai – bet kiti Kanados lietuviai, būdavo, pasakydavo „Ten jau (beveik) nebe lietuvių“.
Manau tai – perdėta. Be to, „Gabaliai Lietuvos: Kanada“ knyga – ne apie lietuvių bendruomenes, o apie paveldą. Ir jis, būna, lieka net tada, kai bendruomenių nebėra. Kaip Sent Katerinse, kur prie buvusios lietuvių bažnyčios iki šiol stūkso paminklas „LIETUVAI“. 2026 m. atrodė dar gražiau, užrašas lengviau įskaitomas nei 2019 m. O bažnyčia jau nuo 2011 m. priklauso Antiochijos apeigų stačiatikiams, bet jų kunigas David Graham Scott sakė, kad paminklo negriovė, jis jam patinka. Ir toliau jis stovi.
Kaip viską spėti lietuviškam Toronte?
Pasiekus Torontą, sloguma prasisklaidė it dūmas. Ne tik, kad dangoraižių daugiau, jie aukštesni, tankiai „apgulę“ kelius – bet ir lietuviškos vietos gyvos. Abi parapijos. Tiesa, kaip pasakojo Prisikėlimo parapijoje Gitana Judvytytė, „Po COVID ne visi grįžo į Mišias – būdavo 200 ateidavo, dabar 80“. „Bet dabar transliuojame internetu, ten dar 50 žiūri“ – čia pat pridūrė. Deja, mirė du kunigai – tarp jų prelatas Edmundas Putrimas – tačiau vis tiek Toronte lietuvių kunigų bene daugiau, nei bet kuriame Amerikos mieste: net keturi. Tiesa, kaip iš Čikagos JAV, iš Toronto jie aptarnauja miestus 200 km spinduliu.
Laikai eina, bet be tik su nedideliais pokyčiais. Naujas kryžius Prisikėlimo bažnyčioje, naujas pranciškonų kryžiaus formos langas – viską parodė kunigas Jonas Šileika. Nauja valdžia „Vilniaus rūmų“ senelių namuose, naujas koplytstulpis jų kieme, bet, kaip sakė rūmų vadovė Elena Stankus Lelienė, rūmai pilni, gal 50 žmonių eilėje – juk gera vieta, šalia metro.
Aišku, daugiau kapų Šv. Jono kapinėse – kai kurie tų žmonių, su kuriais 2019 m. dar pats kalbėjau. Ir kryžius Lietuvos kankiniams nuo Delhajaus bažnyčios atsidūrė ten. Iš viso suskaičiavau apie 100 kryžių. Galvojau, kuris kryžių kalnelis didžiausias anapus Lietuvos – Lemonto ar Toronto. Rodos, visgi Toronto.
Labiau nei vietos pasikeitėme mes, pasikeitė „Gabalėliai Lietuvos“. 2019 m. darydavome svarbiausių vietų, elementų nuotraukas, bet dabar, ruošdamas knygą, kartais suprasdavau, kad tam tikru rakursu, kompozicija liko nenufotografuota. Dabar jau žinome, kad turime fotografuoti viską, iš visų pusių, o jau paskui atsirinkti: ekspedicijos metu papildoma nuotrauka – tik kelios papildomos sekundės, o praleista proga gal niekad nebegrįš. Be to, turime technikos, apie kurią anksčiau galėjome nebent pasvajoti. Droną – kaip nuostabiai iš dangaus atrodo Šv. Jono lietuvių kapinės!
Kažkodėl pastaraisiais metais vis išgirsdavau gandų apie neva užsidariusius Toronto Lietuvių namus. Visiškai nepasitvirtino! Užsidarė tik ten buvęs restoranas „Lokys“. Kaip pasakojo Genovaitė Kobelskis, veiklų – daug, bent keli dideli renginiai per metus, po visą „lietuviškąjį Torontą“ buvo reklamuojamas rūmų 75-metis ir „Rondo“ koncertas. „Anapilis irgi visai atgimęs“ – mums pasakojo apie kitą lietuvybės širdį.
Į Kanados lietuvių vasaros sostinę – Vasagą
Sunku buvo numatyti kiek laiko reiks Torontui. Ar į visas vietas sugrįžti, ar visur kas pasikeitė? Galiausiai dėl visa ko grįžome visur – bet todėl trijų dienų nepakako. Šeštadienį „pasidalinome“: Aistė liko dirbti vasarai svečiams užleistame Seneca koledžo bendrabutyje, o aš sukoriau per 300 km automobiliu. Lietuviškai pavadintos gatvės Kesvike, Vasagos „Kanados Palanga“, paminklas Lietuvos kankiniams Midlande…
Ir vis tiek buvo ramiau, nei 2019 m., kai visai Kanadai teturėjau 11 dienų. Su Nora Jantscukeite, Laima Šeškuviene ir Andriumi Utz apžiūrėjome ne tik „kurortinę“ Vasagos Gerojo Ganytojo šventovę, kur Mišiose vieni dalyvauja sėdėdami viduje, o kiti – lauke už kunigo nugaros. Bet ir pirmą kartą praėjau „lietuviškas“ jos gatves. Neįtikėtina, kiek ten lietuvos simbolaiis paženklintų namų. „Šioje gatvelėje 7 namai priklauso lietuviams“ – pasakojo Andrius Utz. Ir tai matosi. Jo paties namas – kurį nupirko iš kitų lietuvių – vadinasi „Pasaka“, kaimyniniai paženklinti Vyčiais, gretimoje gatvėje stūkso „Ūžančios bangos“. Stulpas prie įsukimo į gatvę apsuktas trispalve.
Kai pro tokį palangietišką miškelį išėjome į Hurono ežero paplūdimį, Andrius pažadėjo tuoj rasti lietuvius. Ir tikrai – štai kabo vėliava su Vyčiu, štai deginasi lietuvių šeima, vienas jų Vytį išsitatuiravęs (na, tikroj Palangoj sunkiai pamatytum!). Tai – Marijošiai, pasikeitėme kontaktais, pažadėjau parašyti, kai bus knyga.
Tada – kelionė į „Kretingos“ stovyklą. „Deja, žiemą buvo tiek sniego, kad du barakai sugriuvo“ – pasakojo Wally Dauginis. Bet Wally, Lina Kuliavienė, Lisa Kriščiūnas-Utz ir kiti susitvarkė pakankamai, kad priimtų 100 vaikų lietuviškoje stovykloje ir 100 – angliškoje. Wally nuvedė ir prie „Kretingos“ kryžių kalnelio, tik patarė saugotis erkių – jis dabar labiau užaugęs mišku nei 2019 m.
Viskas gyva. Tą sekmadienį laukė net dvejos Mišios – vienos „Kretingoje“, kitos – Gerojo ganytojo šventovėje. Kunigas atvažiuoja kiekvieną savaitę ir žiemą. „Mes čia gyvenam nuo gegužės iki rugsėjo, namelis nešildomas“ – pasakojo Andrius, bet jau daugiau nei 100 gyvena nuolat.
Į Kanados sostinę – pro paslaptingą lietuvišką kryžių
Iš Vasagos ir Midlando grįžau vėlai, o sekmadienis laukė dar intensyvesnis. 10:30 – Mišios Lietuvos kankinių šventovėje. 2019 m. ėjau į Prisikėlimo bažnyčią, tad šiemet – pas kunigą Nerijų Šmerauską. Kaip pasakojo ne vienas sutiktasis, kurią dviejų bažnyčių renkasi Toronto, priklauso labiau ne nuo rajono, kuriame gyvena, o nuo kilmės: „Į Prisikėlimo bažnyčią daugiausiai eina Lietuvos lietuviai ir jų palikuonys, o į Lietuvos kankinių – Punsko ir Seinų lietuviai“. Neįtikėtina, kaip tas nedidelis kraštas – tarkim, Punske tik 1350 gyventojų – „pagimdė“ šitokią galingą bendruomenę Kanadoje. Na, įpratę saugoti lietuvių kultūrą tėvynėje per šimtmečius, jie tą daro ir Kanadoje. Net Misisagos kryžių kalnas juk prasidėjo nuo Suvalkų trikampio lietuvių kryžių parodos.
Tada – pasakojimas apie „Gabalėlius Lietuvos“ parapijiečiams, tada pokalbis apie kapines su Vytautu Pečiuliu – kilusiu iš lietuviškosios Lenkijos dalies, pasivaikščiojimas po Lietuvių kapines su Remigijum ir Laima Šimukėnais. Tada – 5 valandų važiavimas į Otavą, kur jau 19:30 – susitikimas su lietuviais ambasadoje! Nežinau, ar kur dar pasauly Lietuvos ambasada priimtų sekmadienį 19:30, bet padėjo darbuotoja Berta Stripeikienė, o Otavos lietuviai – ir vienas latvis – neįtikėtinai ištroškę lietuviškų įvykių. Susirinko 10 – vasaros metu, paskelbus apie renginį vos prieš kelias dienas, tai daug.
Bet pakeliui Otavon laukė dar viena stotelė. Dar 2019 m. Edward Brikis rašė apie „didžiulį garsiojo menininko Tamošaičio kryžių prie jo buvusios sodybos“, stūksantį prie pagrindinės Torontas-Monrealis (taigi, ir Torontas-Otava) magistralės, matomą nuo jos. Tuomet mūsų maršrutas driekėsi šiauriau – pro Wilno miestelį – bet „Tamošaičio kryžių“ įtraukiau į savo lietuviškų vietų lentelę. Kada nors ateity. „Kada nors“ atėjo dabar. Viskas prasidėjo dar Toronte, pokalbiu Kanados lietuvių archyve-muziejuje su kruopščiąja vadove Dange Breen. Tamošaičio kryžius pasirodė visai ne Tamošaičio, o Petro Reginos, kuris ten ~1985-1990 m. ketino įkurti Lietuvos muziejų, kurį lankytų pravažiuojantys turistai… Deja, nepavyko. „Ar kryžius dar yra?“ – parašiau Edwardui. „Praeitą mėnesį mačiau“. Bet visi kaip vienas kartojo – jis privačioje žemėje, prieiti neįmanoma, galima tik akies krašteliu išvysti nuo kelio, bet nėra kur sustabdyti automobilio, juk greitkelis.
Bet minty jau turėjau sprendimą. Dronas! Automobilį pastatėme kiek toliau ir paleidau jį į dangų. Apskridau iš visų pusių, padariau daugybę nuotraukų, video kadrų. Ir tęsiau kelionę Otavon.
O iš Otavos jau sukome į JAV. Laukė Vyčių kongresas Konektikute, Lietuvių dienos Pensilvanijoje, Maunt Karmelio lietuvių klubo šimtmetis ir – deja – Voterberio lietuvių bažnyčios uždarymas. Bet apie tai jau – kitame straipsnyje.
