Pensilvanijos Anglies regione – toje „pirmojoje Amerikos Lietuvoje“, kur dar XIX a. gyveno gal 100 000 lietuvių – užsiėmimų niekad netrūksta, bet šiemet tikslų buvo dar daugiau nei kada nors anksčiau. Bent jau nuo pirmosios „Tikslas – Amerika“ ekspedicijos 2017 m., kai sužymėjome www.tikslasamerika.lt lietuviškų vietų žemėlapyje apie 100 taškų: lietuvių bažnyčių, kapinių, paminklų – vien šiame 150 km ilgio krašte…
Dabar laukė ir seniausios Amerikoj Lietuvių dienos, ir lietuvių klubo šimtmetis, ir kone dešimt naujų lietuviškų paminklai ar atminimo lentų, ir „naujai atrastos“ lietuvių kapinės“, ir naujai atidarytas lietuvių muziejus, ir susitikimas su „Šaknys“ savanoriais, o apsistojome – pirmą kartą gyvenime – buvusioje lietuvių bažnyčioje… Bet apie viską iš eilės.
Žemėlapį papildome Viliaus Žalpio atrastomis kapinėmis
Šiemet Tikslasmaerika.lt žemėlapį teko smarkiai koreguoti – bet pokyčiai džiugūs! Ir tų pokyčių didžiausią kaltininką – Vašingtono lietuvį Vilių Žalpį – sutikome Anglies regione gyvai. Jau ketvirti metai jis veda ekspedicijas „Šaknys“, tvarkančias senas lietuvių kapines. O tokių, paprastai 100 metų ar senesnių, kapinių Anglies regione – bent 39. „Bent“ rašau todėl, kad manau nei aš, nei galbūt Vilius, tikriausiai dar nežinome jų visų – ypač mažų, nereliginių, įsteigtų visokių seniai išnykusių lietuvių angliakasių draugijų ir brolijų, užaugusių miškais…
Jei aš į Anglies regioną užsuku kelioms dienoms kas metus-kitus, tai Vilius per šiuos ketverius metus, kaip sakė, ten praleido ištisas savaites. Ne tik po vieną savaitę per metus, kai vyksta „Šaknys“, bet dar ilgau – kasmet ruošdamasis atvyksta iš anksto. Jis bendrauja su vietiniais, istorikų draugijomis, institucijomis – sužino daugiau. Ir štai šiemet jis man nurodė dar dvi kapines, apie kurias nežinojau. Šv. Onos parapijos prie Lehmano ir Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios Durjėjoje.
Pastaroji bažnyčia nugriauta, bet šv. Onos Liucerne – viena tų, kurios „prašienavus“ tautines parapijas išliko – būtent prie jos prijungtos visos kitos. „Mūsų bažnyčia buvo paskutinė čia įkurta tautinė parapija“ – pasakojo 50 metų vargonininke ten dirbanti Linda Houck, kurios mama – lietuvė – „vyskupas nenorėjo leisti steigti, sakė, nebus lietuvio kunigo, bet mes parodėme seminaristą lietuvį, ir jis tapo klebonu, ir visą gyvenimą ten dirbo, tai buvo vienintelė jo darbovietė“. Tiesa, bažnyčia, kuriai jis vadovavo, tebuvo rūsys. „Tikrą“ bažnyčią ant to rūsio lietuviai pastatė tik dar po trijų dešimtmečių pokariu. Gal toks naujumas ją ir išgelbėjo: kai vyskupas nusprendė iš visų tautinių parapijų palikti tik vieną, uždarė senesnes, „labiau nubūtas“ bažnyčias. Tiesa, naujumas reiškia ir tai, kad lietuviškų detalių – mažoka. Tik aukotojų pavardės ant vitražų – nors ir ten jau „Donated by“ parašyta angliškai. „Tuo metu dauguma Mišių jau vyko anglų kalba“ – pasakojo Linda Houck – „Dalis šeimų buvo mišrios. Mano mama buvo lietuvė, bet tėvas buvo lenkakalbis-rusakalbis – ir lietuviškai kalbėti draudė, nors mama šiek tiek išmokė“. Nuostabu, kad dabar lietuviškai Linda moka daug daugiau nei šiek tiek – reta tame regione. „Per COVID pandemiją pradėjau mokytis nuotoliu, mokausi iki šiol“ – pasakojo rodydama senas lietuviškas knygas bažnyčioje, metrikus klebonijoje.
Visiems naujiems lietuviškiems ženklams sužymėti dienos vos pakanka
Iš viso „Šaknų“ dėka turėjome lankyti, iš naujo nufotografuoti net aštuonerias Pensilvanijos Anglies regiono kapines! Nes „kapinių tvarkymas“ nereiškia vien žolės nupjovimo, nugriuvusių paminklų pakėlimo: Vilius Žalpys užsako ir lenteles su Vyčiais, pažyminčias, kad tai – lietuvių kapinės… 2017 m., 2019 m. ar net po pirmųjų „pusiau žvalgybinių“ „Šaknų“ 2023 m. ne pirmą sekundę ir suprasdavome, kad ten – lietuvių kapinės. Tik iš pavardžių ant antkapių galėdavai tai nustatyti, bet ir tai ne iš karto – juk daug jų suanglintos, sulenkintos, lietuviškos epitafijos – tik seniausiose kapinėse…
O dabar kiekvienas praeivis tą žinos. Per 2024-2025 m. „Šaknis“ net septynerios kapinės paženklintos tokiomis lentelėmis: Wanamie (senosios), St. Clair (Lietuvos sūnų), Larksville (senosios), Mahanoy City (senosios), Frackville (Vytauto draugijos), Minersville (Laisvės), Nantikoko (nepriklausomos)…
Pagaliau sutikau ir pačius „Šaknų“ savanorius! Jie dalyvavo naujausio ir rimčiausio iš Žalpio inspiruotų paminklų atidengime. Naujojoje Filadelfijoje – lietuviškiausiame JAV miestelyje – kur 25% gyventojų lietuvių kilmės. Į atidengimą susirinko „Šaknų“ savanoriai, vietos lietuviai, žurnalistai iš jų ėmė interviu.
Tas paminklas – ne šiaip lentelė, o ištisas senosios Saldžiausiosios Jėzaus Širdies lietuvių bažnyčios varpas. Ją nugriovus, jį išsaugojo Margaret ir Jopseph Valinsky šeima. Laikė garaže kol, padedant Lietuvių fondui, 2026 m. jis tapo paminklu prie milžiniškų Naujosios Filadelfijos lietuvių kapinių.
Ne vienas „Šaknų“ savanoris dėkojo už „Tikslas – Amerika“ ir „Gabalėliai Lietuvos“ filmus ir straipsnius: seka, domisi lietuvių paveldu. Kaip smagu matyti jų šitiek daug! Net 21. Dauguma ~18-25 metų amžiaus, iš Čikagos. Bet pasaulio lietuvių jaunimo aktyvistas Simonas Pukinskis šiai savanorystei atskrido net iš Londono, Neda Čekavičiūtė – iš Lietuvos.
„Šaknų“ dalyviai pakvietė vakarui į stovyklą prie gitaros muzikos. Grojo Em – vienintelė kolektyve pirmabangių palikuonė, kurios giminės palaidoti Šenandoriaus kapinėse. Daugiausia „Šaknyse“ – šiuolaikinių emigrantų iš Lietuvos vaikai – kaip gražu – norintys įprasminti buvusių emigrantų bangų palikimą.
Stebėjome, kaip trys, paskui penki vyrukai triūsė norėdami uždėti 1919 m. mirusio P. Surdoko antkapį Nantikoko nepriklausomose lietuvių kapinėse ant pjedestalo. Tas antkapis jau pernykščių „Šaknų“ buvo pastatytas – bet tada trūko rankų, kad užkelti ant sunkaus pjedestalo, ir technikos trūko. „Dabar įsigijome naujų įrankių“ – pasakojo Vilius Žalpys – „ir dalyvių užpernai ir pernai buvo gerokai mažiau“. Žaviausia buvo matyti jų užsidegimą: Naujojoje Filadelfijoje oficiali savanorystės programa jau buvo pasibaigusi, saulė beveik nusileidusi, o jie, be jokių nurodymų iš Viliaus, pamatę nuvirtusius antkapius patys lakstė nuo vieno prie kito keldami į viršų, kad tik spėtų kuo daugiau… Laimė, tie antkapiai buvo lengvesni nei Nantikoke.
Paklaustas, „Kas toliau?“, Vilius Žalpys sakė, kad kitais metais „Šaknys“ vėl tikrai bus – tiesa, jam jau 67 metai, reikės ir pamainos. „Laimė, kelios nuolat dalyvaujančios merginos, tikiu, tradiciją tęs“.
Šaknų darbai dvejopi. Vienus reikia kartoti kasmet. Bent jau kai kuriose kapinėse, kaip Nantikoko nepriklausomose, kurias radome užaugusias džiunglėmis tarsi pernai nieko nebūtų buvę daryta. „O juk viskas buvo nupjauta“ – sakė Vilius. Bet kiti darbai, norisi tikėtis, tarnaus dešimtmečius – paminklai, lentelės. „Tokie Pensilvanijos Anglies regione jau daug kur padaryti“ – sakė Vilius. Kitiems metams jis žvalgosi į Pitsburgą – „Bet žolės nupjauti reikės grįžti ir į Anglies regioną. Gal važiuosime ir ten, ir ten“.
Lietuvių dienose pasijunti grįžęs namo
Kelią į Naujosios Filadelfijos kapines puošė trispalvės – ne vienas, ne du namai jas išsikėlė. Ir kitur regione šen bei ten vis matydavau Lietuvos vėliavas. Taip kasmet. Savaitgalis netoli Žolinės – Lietuvių dienos.
Iš Viliaus Žalpio girdėjau neraminančių žinių, kad ši seniausia JAV tautinė šventė (vyksta nuo 1914 m.) gali ir nutrūkti. Nenutrūko. Dalyvavau joje jau trečią kartą – po 2022 m. ir 2023 m. Prabėgo trys metai, bet, atrodė, būčiau grįžęs laiku. Ta pati vieta – vis auganti Lakewood Park poilsiavietė – ta pati programa: partizanų žeminė, Abiejų Tautų Respublikos husarų rekonstruktoriai, lietuviškas maistas, Eugenijaus Dicevičiaus šiuolaikinės lietuviškos dainos, Baltimorės „Malūno“ lietuviški šokiai su angliškais paaiškinimais… Tik vienas-kitas „prieskonis“ keičiasi: pavyzdžiui, 2023 m. aš vedžiau viktoriną apie JAV lietuviškas vietas, o šiemet rodytas Arvydo Reneckio premjerinis filmas apie žymiausius JAV lietuvius „For Freedom. The Lithuanian American Story“.
Bet lankytojų Lietuvių dienose dėl to nemažėja. Šeštadienį apsilankė tūkstantis. „Linos Lithuanian Food“ (Naujasis Džersis) atstovai pasakojo, kad visą maistą išpardavė, teko per naktį gaminti cepelinus sekmadieniui…
Turbūt Anglies regionui tokios šventės labiausiai ir reikia! Uždarius lietuvių parapijas, užvėrus dalis daugeliui klubų ir lietuvių restoranams bent jau dvi dienas per metus yra proga „sugrįžti laiku“ į Pensilvanijos Lietuvą.
Bet čia ne tik nostalgija. Iš pažiūros pasirodė, kad dalyvių amžius atjaunėjo. Kai kurie tų, su kuriais bendravome 2022 m. ar 2023 m., jau atgulė Šenandoriaus lietuvių kapinyne. Kaip Dorothy Setcavage, viena pralaimėtos kovos už Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią vedlių. Užtat regėjau naujų veidų. Tiek iš Anglies regiono, tiek iš kitų Amerikos pakampių, pritrauktų tos seniausios lietuvių šventės jaukios atmosferos.
Amerikos Vilniuje pagaliau atsidarė lietuvių muziejus!
Viena vietų, kurias Pensilvanijoje norėjau aplankyti labiausiai – naujasis Šenandoriaus lietuvių muziejus. Tikras nesusipratimas, kad jo ten nebuvo seniau. Juk tai miestas, vadintas Amerikos Vilniumi, su šešiom lietuvių kapinėm, kuriame 1904 m., Lietuvoje dar esant uždraustai lietuvių spaudai, buvo išleistas pirmasis pasaulio istorijoje lietuviškas romanas.
Anne Chaikowski La Voie dar 2022 m. pasišovė šį trūkumą ištaisyti: muziejui pašventė savo šeimos namą, kuriame veikė lietuvių salūnas, laidotuvių namai. Perėmė eksponatus iš uždaryto Frakvilio lietuvių muziejaus, įsigijo naujų – kaip gabalą nugriautos Šenandoriaus Šv. Jurgio bažnyčios vitražų.
Įrengimas užtruko ilgiau, nei tikėtasi, bet 2025 m. muziejus atsidarė ir štai dabar tyrinėjau įspūdingą jo kolekciją. Eidamas gilyn į muziejų tarsi eini per istoriją: iš pradžių XIX a., paskui tarpukaris, pokaris. Viename šone – kas tuo metu vyko Lietuvoje (spaudos draudimas, nepriklausomybė, okupacija), kitame – kas Pensilvanijos Anglies regione (lietuviškų mokyklų ir parapijų kūrimas, lietuvių krautuvės ir salūnai, lietuvių draugijos su įspūdingais ženkleliais: spalvingoji pusė – įprastinė, juoda – gedului). Pabaigoje – kas liko iš lietuvių parapijų, „prašienautų“ vyskupijos, rūsyje – biblioteka.
Deja, deja – pačios muziejaus sielos, knygų apie Šenandorių autorės Anos La Voie nebesusitikau. 2026 m. pradžioje ją netikėtai staigiai palaužė vėžys. Po muziejų vedžiojo jos vyras Petras Skirmantas, dar sunkiai galėjęs atsigauti po žmonos mirties. „Šie gintaro kūriniai atvežti iš Lietuvos – tie Pensilvanijos lietuviai, kurie sugebėdavo gauti leidimą lankyti sovietinę Lietuvą, veždavo ten visokius deficitinius daiktus, o giminės atsidėkodavo gintarais“.
Daug ką į muziejų suaukojo vietos lietuvių šeimos: senas nuotraukas, tradicinius kryžius, iš kurių sukurtas visas kryžių kalnas. „Tai ne kopija – tikslas, kad, negalėdamas nuvykti į Lietuvos kryžių kalną, atsistojęs prieš šitą pajustum bent žiupsnelį jo atmosferos, dvasios, galėtum čia užkabinti rožančių“ – kalbėjo Petras Skirmantas. Yra įdomių kūrinių, kaip tas William Romus iš Frakvilio su geležiniu vilku ir dviem kryžiais aplink.
Pagrindinė muziejaus bėda – Petras Skirmantas gyvena Los Andžele. Specialiai atskrido lietuvių dienoms, atidarė muziejų. Lydėjo sėkmė: lankėsi daugybė žmonių, aukojo. Per trumpą savo vizitą – kurio metu įrašiau ir interviu su P. Skirmantu – sutikau ir Lietuvos garbės konsulę Klivlande Ingridą Bublys, ir grupę žmonių iš Lietuvos, tarp jų – pirmabangių tyrėją Karolį Bradūną. Džiugu, kad tiek jis, tiek ne vienas „Šaknų“ dalyvis pasakojo žiūrėję „Gabalėliai Lietuvos“ Youtube kanalo laidas – reiškia, viskas nesibaigia mūsų darbu, jis atveria galimybes tolimesniems tyrimams.
Jei prieš devynerius metus Anglies regione mes nėrėm stačiau galva į nepažintą – bet tokį įdomų – kraštą ir mus, dar nesulaukusius nė 30 metų amžiaus, pasitikdavę Amerikos lietuviai kartais sakydavo – „Jūs tokie jauni – galvojom, kad būsite vyresnio amžiaus tyrėjai“ – tai, sugrįžus po beveik dešimtmečio, džiugu vis daugiau ir daugiau kur pamatyti anų ekspedicijų atgarsius – kaip mano straipsnių citatas Šenandoriaus lietuvių muziejuje – bet dar smagiau pajusti, kad mūsų atradimai ir kelionės įkvėpė jau kitą, dar jaunesnę kartą – tuos, kurie dabar dar jaunesni, nei buvom mes, kai pradėjome šį kelią. „Šaknų“ stovykloje pora dalyvių sakė, kad smagiausia, kas tądien nutiko, buvo susitikti su mumis. O daugumai „Šaknų“ dalyvių geriausia dienos patirtis buvo naujasis Šenandoriaus lietuvių muziejus.
Deja, beveik visom kitom dienom tas muziejus – uždarytas. Jam labai labai reikia savanorių: kad bent savaitgaliais būtų atviras, regiono svečiai išvystų Anos kruopščiai rinktus eksponatus. Manau, savanorių realu rasti: 12% Šenandoriaus žmonių surašymuose sako esą lietuvių kilmės, daug jų – pensininkai, tikiu, ne vienas norėtų pabūti muziejuje, papasakoti lankytojams savo šeimos istoriją – o per ją ir regiono lietuvių angliakasių. Bet, kaip visada, reikia, kad kas nors supažindintų, sujungtų, sutartų…
Lietuvių klubo šimtmetyje Maunt Karmelio mieste
Tą savaitgalį nykstančiuose pietinio Pensilvanijos anglies regiono miesteliuose vyko net dvi lietuvių šventės. Lietuvių dienos vyksta kasmet, o štai Maunt Karmelyje vyko „šimtmečio šventė“: lietuvių klubo jubiliejus. Tai – paskutinis lietuvių klubas pietiniame Pensilvanijos Anglies regione.
Šimtmečio proga uždaryta visa South Oak gatvė, nukabinėta Lietuvos vėliavomis. Vyko koncertai, siūlyti koldūnai ir kiti patiekalai. Klubo siela Joseph Dowkus pakvietė kalbas sakyti visą eilę garbių žmonių: lietuvių kilmės gretimo miestelio Kulpmonto merą Greg Sacavage, Pensilvanijos parlamentares Culver ir Stehr. Sveikinimo kalvą sakiau ir aš, kaip knygos „Gabalėliai Lietuvos: Amerika“ autorius. Pabrėžiau, koks svarbus Lietuvos istorijai Pensilvanijos anglies regionas ir kaip džiugu, kad Maunt Karmelyje per šį klubą, per Marijos Kaupaitės centrą dar yra gyvas ryšys su istorija – ko daugely miestelių nebeliko. Smagu, kad mūsų nuotrauka pateko ant vietinio laikraščio viršelio.
Parodžiau ir kad tarp šešių nuotraukų ant „Gabalėliai Lietuvos: Amerika“ viršelio viena – iš Maunt Karmelio. Nuostabioji miesto 1923 m. lietuvių mokykla, su Vyčiu fasade, lietuviškais užrašais.
Deja, kai nužingsniavau iki tos mokyklos dabar, apėmė liūdesys. Visi langai išdaužyti, išlūžę iš rėmų, stogas įgriuvęs. „Vietos ugniagesiai specialiai išdaužė, nukreipė žarnas, kad langai įgriūtų, kad nebyrėtų“ – pasakojo vietiniai. Jau kuris laikas mane pasiekdavo atgarsiai apie kovą dėl tos mokyklos. Ją įsigijo kažkokia moteris, kuri nemoka mokesčių, dėl to savivaldybė nutarusi mokyklą priverstinai paimti visuomenės poreikiams, bet, nežinodama ką su ja daryti, nugriautų. Kaimynai sakė, kad išpirkimas dar neįvyko – nors jie jo laukia, nes bijo, kad užkris kokia plyta. Nieko nedarant situacija tik liūdnėja. „Čia remontuoti nebeapsimokės“ – liūdnai pastebėjo Konektikuto nekilnojamojo turto verslininkas Christian Allyn, kurį vežiojau po Pensilvanijos Anglies regioną – ir kuris labai norėjo pamatyti Maunt Karmelio lietuvių mokyklą.
Vilius Žalpys minėjo, kad realiausia dabar – bet išgelbėti Vytį, lietuviškas detales. Norėčiau, kad, jei mokyklą ir nugriaus, būtų pastatytas iš tų detalių paminklas jai, primenantis tą istoriją. Išlydėdami į Maunt Karmelį regiono lietuvių aktyvistė Elaine Luschas irgi paprašė pakalbėti apie tai. Savo kalboje darsyk pabrėžiau mokyklos svarbą. Jei kiekvienas į paveldo saugojimą įneš savo trupinėlį, gal pavyks.
Pirmą kartą nakvojome lietuvių bažnyčioje!
Pensilvanijos anglies regione praleidome net penkias naktis. Pirmą kartą gyvenime apsistojome… lietuvių bažnyčioje! Priėmė lietuvių kilmės Lisa Mack su vyru Jill Mulhorn, įsigiję Nantikoko Šv. Juozapo bažnyčią, statytą 1915 m., uždarytą 2002 m. Tarp visų kitai paskirčiai pritaikytų lietuvių bažnyčią Amerikoje ši tikriausiai – geriausiai išsaugota. Kaip bažnyčios laikais, beveik visas vidus – viena didelė patalpa. Vietoje langų – vitražai su lietuviškais užrašais. „Iš pradžių atrodė bus keista gyventi be langų, bet įpratome, pro vitražus patenka pakankamai šviesos, kad nereiktų jungti lempų“. O tos lempos irgi – iš bažnyčios laikų. Ir net paminklas lietuviui kunigui paliktas prie bažnyčios. Nežinau, kaip pavyko: daugelis pirkusių bažnyčias skundžiasi, kad vyskupijos išima įvairias detales, vitražus, religinius paminklus. Lisos Mack šeima – jau tretieji bažnyčios-namo savininkai. Perstatė architektas Norieka (matyt, Noreika), dabar gyvenantis Floridoje.
Bet lietuvių paveldą gerbia visi. Kai susipažinome su Lisa ir Jill 2023 m. ir lankėm Nantikoko bažnyčią pirmąsyk, pora vitražų su lietuviškais užrašais radome rūsyje: navos šone, tapusiame virtuve, reikėjo „tikrų langų“ palei spinteles. Dabar tų vitražų neberadau. Negi išmesti??? „Tikrai ne, radome jiems naują vietą“ – paaiškino Jill. Jis pasistatė greta bažnyčios garažą, vitražai tapo garažo palėpės langais. Uždegus viduje šviesą pastatas nušvinta iš lauko matomais lietuviškais užrašais.
Aistei keista buvo nakvoti, kai tiesiai priešais mūsų lovą – vitražas su užrašu „Auka A. Vaičiulio ir T. Vedor šeimynų“. Sakė, galvojo apie tas šeimas. Paieškojau internete – Vaičiuliai dar gyvena Nantikoke. Tiesa, vieno pavardė rašoma Waichulis, kito – Wychulis. Net keista, kad ant vitražų viskas taip taisyklingai lietuviškai, su paukščiukais, su nosinėm…
„Ir pragyvenusi tiek metų čia jaučiu pastato grožį“ – pasakojo Lisa, o ypač ji mėgsta kviesti pamatyti bažnyčios svečius. Sutiko, kad atvestume Christian Allyn ir Krystaline Faithe Gregory iš Konektikuto. Jie ne tiesiog žavėjosi bažnyčia – Christianas ir galvojo idėjas. Pora savaičių atgal ir patys dalyvavome paskutinėse jo lietuvių bažnyčos Voterberyje mišiose – jei nepavyks išsaugoti bažnyčios tikėjimui, Christianas norėtų bent jau išsaugoti jos lietuvybę: įsigyti pastatą, paversti lietuvių muziejumi. Aišku, tam labai svarbu, kad vyskupija parduodama pastatą „nesusirinktų“ lietuviškų meno kūrinių, vitražų, simbolių, koplytstulpio. Nantikokas Christianui – geras pavyzdys, kad įmanoma.
Kaip „tapau gidu“ Pensilvanijos Lietuvoje
Gaila, kad Christianas turėjo regione tik dieną – bet parodžiau ką spėjau. Šamokino lietuvių bažnyčios liekanas – ją nugriovė, bet rūsys kažkodėl liko. Žirardvilio bažnyčią, kurią, atrodo, pardavinėja. Mahanojaus bažnyčią – nuo praeito mano apsilankymo 2023 m. vyskupija nugriovė jos varpinę, tačiau bažnyčia tebeveikia – viena tų, prie kurios prijungė kitų tautybių parapijas. Važiuodamas galvojau, „Na, dar mažiau kas liko iš bažnyčios lietuviškųjų laikų“, bet gal lietuviška istorija kaip tik pasidarė regimesnė: nugriovus bokštą išimtas varpas pastatytas prie gatvės tarsi paminklas, ant jo parašyta senąja lietuvių kalba „Kazimierius, žiūrėk broli lietuvninke ka vienibe gali, storone lietuviu – Mahanaoy City, PA“.
Vakarienei su Christianu, Kristalina važiavome į barą „Senunas“ Vilks Baryje. Apie jį papasakojo Vilius Žalpys. Pasirodo, tai tikrai lietuviška pavardė. Galvojau, ar nebus tas baras senesnis už „Berenice‘s Tavern“ Čikagoje, dažnai laikomą seniausiu lietuvišku baru Amerikoje? Amžius panšaus: „Senunas“ įkurtas 1959 m., tiesa, kitam pastate. Atmosfera viduje labiau hipsteriška, nei senovinė, vis pildėsi ir pildėsi jaunimu iš gretimo koledžo. Muzika netrukus tiek pagarsėjo, kad susikalbėti nepavyko – bet prieš tai iš pusiau lietuvio barmeno dar išgirdome šiek tiek baro istorijos.
Jeigu ir nugriaus Maunt Karmelio lietuvių mokyklą su Vyčiu, bent vienas pastatas su Lietuvos herbu regione liks! Tai – 1912 m. įkurtas Prano Burbos viešbutis. Apie jį irgi pranešė Vilius Žalpys – sakė, rado reklamą sename „Draugo“ numeryje apie tokį lietuvių viešbutį – „(…)taip-gi turiu įtaisęs pulruimį, kur galima grajiti boles. Prie to, užlaikau ir graborystę(…)“ nuvažiavo pažiūrėti gyvai, kas ten dabar – ir – o stebukle – tas pastatas ne tik kad stovi iki šiol – Vytis atrodo naujai perdažytas, ryškiai raudonas. Tiesa, lietuviams, atrodo, nebepriklauso – ilgą laiką veikė lenkų restoranas „Konefal“ – na, simbolis ir su jų istorija susijęs, paliko – dabar galbūt butai.
Pažymėjau tą pastatą www.tikslasamerika.lt žemėlapyje. „Dabar žemėlapyje prisidės gal 20 naujų vietų“ – Vilius Žalpys sakė „Šaknų“ savanoriams. Ir tikrai. Vienos vietos ten atsiras visiškai naujos, kurias – ar jų lietuviškumą – į dienos šviesą ištraukė V. Žalpys – kaip tas viešbutis, „Senunas“, dvejos kapinės. Kitų vietų kategorija pakils. Nes žemėlapyje vietas žymiu skirtingų spalvų ženkleliais: „Lietuviška tik istorija“, „Lietuviški ženklai“, „Daug lietuviško“… Lietuvių kapines, kuriose – tik pavardės ant antkapių mena lietuvius – žymiu neryškiai, o tas, kur yra ir lietuvišką istoriją menantys paminklai, atminimo lentos – ryškiau. „Šaknų“ ekspedicijų dėka net penkios kapinės bus pažymėtos ryškesniais ženklais…
Įdomu, kiek dar tokių užmirštų Vyčių, lietuvių kapinių dar yra Amerikoje? Kiek bebūtų, beveik garantuoju, kad dauguma jų – Anglies regione, nes čia tiesiog kaip toks ištisas Lietuvos etnografinis regionas, atplyšęs nuo Europos ir nuplaukęs į Ameriką ir truputį paskendęs į istoriją. Paskutinis kraštas, kur ir po šitiekos metų tyrimų dar praktiškai kasmet gaunu žinių apie „neatrastas“ lietuviškas vietas.
Iš Pensilvanijos pasukome į pietus. Laukė ilgas kelias skersai Ameriką – pro tokias atokias ar taip giliai istorijoje paskendusias lietuviškas vietas, kad, nors, atrodo, išmaišėme jau visas JAV, jos kažkaip vis likdavo anapus mūsų „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų maršrutų. Kita stotelė – Arkanzasas, 50-oji mums aplankyta JAV valstija, kurioje, pasak (beveik) legendų, dar XIX a. pastatyta lietuvių bažnyčia… Bet apie tai jau – kitame straipsnyje.
