Ekspedicija „Gabalėliai Lietuvos: Europa“ įvažiavo į finišo tiesiąją – nors, tiksliau reiktų sakyti, raitytą finišo serpantiną iš pradžių Šveicarijos, paskui Prancūzijos Alpėmis.
Leisine saviškius taip pagerbė tik lietuviai
Pravažiavę nuo sniego griūčių uždengtais keliais, temstant sukome vingius į Leisino kurortą, greta pūškuojant kalnų traukiniams. Anapus „tarp sezonų“ (vasaros pasivaikščiojimų ir žiemos slidinėjimo) pakibusio miestelio, kelelis į kapines, kuriose palaidoti net du žymūs lietuviai – tapytojas Antanas Samuolis ir filosofas Ramūnas Bytautas.
Kaip pasakojo Šveicarijos lietuvių atminimo įprasminimo lyderė Jūratė Caspersen, jau seniai ji buvo gavusi paklausimų, kur šių dviejų žmonių kapai, mėgino juos rasti. Deja – Šveicarijoje kapai neamžini, prabėgus nustatytam metų skaičiui jie sunaikinami, ir antkapių nebuvo. „Tad bent jau pakabinome atminimo lenteles ant kapinių sienos“ – pasakojo Jūratė. Tų lentelių ir ieškojome. Kapinėse dirbę vietiniai pusiau prancūziškai (taip kalbama toje Šveicarijos dalyje), pusiau angliškai parodė kapinių sienos kampą. Lenteles radome. Vieninteliai lietuviai ten taip pagerbti, tik lietuviai, net sunaikinus kapus, „saviškius“ atminė taip…
O kapinėse antkapiai – pačių įvairiausių tautybių. Daug vokiškų, angliškų pavardžių. Mat Leisine žmonės iš visos Europos gydydavosi nuo džiovos. Ne visiems pavykdavo išgyti. Samuolis ir Bytautas abu nuo jos ir mirė.
Iš Leisino skubėjome į Noišatelio ežero krantą, Iverdono vietovę, prabangiai atrodantį Prairie viešbutį, kur ir vėl – dabartinių Šveicarijos lietuvių pastangomis nepamiršta lietuviškoji istorija. Ten veikė lietuvių pabėgėlių stovykla „Židinys“, 1945-1946 m. Kaip pasakojo Europoje sutikti lietuviai dipukų palikuonys, Šveicarija jų senelių kartai atrodė išsvajotas kraštas: ten ne tik saugu nuo sovietų, bet ir apskritai nuo karo, juk Šveicarija buvo neutrali. Tačiau patekti į Šveicariją nebuvo lengva, sienos saugomos – „Seneliai savaitę stebėjo kada ir kaip vaikšto sargybiniai, kol ištaikė momentą pereiti sieną“ – mums pasakojo.
Ieškome žymių lietuvių kapų pietų Prancūzijoje
Nakvoti važiavome jau į Prancūziją. Šveicarija graži, bet brangi, o ir mūsų kitas tikslas jau anapus sienos, netoli nuo Monblano kalno, garsiojo Šamoni kurorto. Ekslebeno miestelyje ten palaidotas Ernestas Galvanauskas, tarpukario Lietuvos ministras pirmininkas „kritiniu metu“ – per Klaipėdos sukilimą, Lietuvos universiteto įkūrimą…
Šiandien lietuviai pasklidę po visą Europą ir, taip sutapo, kad viena Aistės universiteto laikų bendramokslė Dovilė Rodžiūtė Génier gyvena netoli Ekslebeno. Galvanausko kapo ji nežinojo – tad ypatingą Prancūzijos lietuvio skulptoriaus Antano Mončio sukurtą antkapį atradome kartu. Visad smagu parodyti šiuolaikiniams užsienio lietuviams lietuviškas istorines vietas, kurios yra visai šalia jų gyvenamųjų vietų!
Nuo Prancūzijos Alpių po vėsios nakvynės savo kemperyje (laimė, miegmaišiai labai geri, tad išsimiegodavome puikiai) pasukome į Prancūzijos pietus, Žydrąją pakrantę, kur laukė paskutinis ekspedicijos susitikimas ir paskutinis kapas.
Perkūnas Liutkus, Lietuvos diplomato Antano Liutkaus sūnus, Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje proga, kaip tik atidarinėjo savo tėvo nuotraukų parodą. Nuotraukos – dalis istorijos – o dar didesnė – paties Perkūno pasakojimuose. „Čia mano gimtadienis, bet aš čia liūdnas, šventės nėra“ – pasakojo Perkūnas rodydamas vieną nuotraukų – „Nes gestapas išvakarėse suėmė Petrą Klimą, Lietuvos pasiuntinį Prancūzijoje“. Gestapas jį išsiuntė į Lietuvą, o vėliau sovietai – į Sibirą. Bet Antanas Liutkus liko Prancūzijoje, tad Perkūnas praleido visą gyvenimą Nicos apylinkėse.
Būtent Perkūnas papasakojo ir kaip rasti patį paskutinį ekspedicijos objektą – rašytojo ir irgi diplomato Jurgio Savickio kapą. Jis palaidotas anapus Monako, nuostabioje vietoje, kur nuo kiekvienos kapinių platformos matosi tobuli Viduržemio jūros vaizdai. Beje, dviem platformom aukščiau nuo Savickio ilsisi pasaulinio garso architektas Le Korbiuzjė.
Dviejų mėnesių ekspedicija baigėsi
Saulėlydis. Ekspedicija baigėsi. Bet iš tikro darbai tik prasidėjo. Reikia viską aprašyti, išrūšiuoti nuotraukas, video medžiagą – visko daugiau nei terabaitas! Daug padariau jau ekspedicijos metu: pavyzdžiui, kol Aistė vairuodavo ilgais Europos keliais tarp nutolusių lietuviškų vietų, išsitraukęs kompiuterį rašydavau, užsirašinėdavau, rūšiuodavau. Bet dar daugiau liko.
Bus ištisi filmai apie skirtingas šalis ir kas lietuviško jose – Youtube kanale „Gabalėliai Lietuvos“ viskas bus nemokamai.
Bus ilgi interviu su žmonėmis, kuriuos aprašiau ir šiuose dienoraščiuose, kurie puoselėja, saugo, atranda lietuviškas Europos vietas, kurių tėvai ir seneliai jas kūrė. Lietuvių k. – „Youtube“ kanale „Gabalėliai Lietuvos“, anglų k. – „Youtube“ kanale „True Lithuania“.
Bus enciklopediniai straipsniai apie kiekvieną „lietuvišką“ Europos miestą ir šalį – www.gabaleliailietuvos.lt , o šie dienoraščiai nemokamai pasiekiami https://istorijos.gabaleliailietuvos.lt .
Bus dar daugiau nuotraukų ir istorijų „Facebook“ paskyrose „Gabalėliai Lietuvos“ (lietuvių k.) ir „True Lithuania“ (anglų k.) bei „Instagram“ paskyrose „gabaleliailietuvos“ ir „truelithuaniacom“.
Daug kas jau paskelbta. Dar daugiau bus paskelbta. Prenumeruokite, rašykite komentarus, klauskite…
O taip pat išleidome knygą „Gabalėliai Lietuvos: Amerika“ su daugiau nei 900 lietuviškos didybės Amerikoje nuotraukų, žemėlapių iš praėjusių ekspedicijų… Gal kada ir Europos lietuvybė atguls į panašią knygą, nors tikriausiai dar anksčiau eilėje – Kanados, Lotynų Amerikos lietuviškos vietos.
Kitų metų planuose, beje – ekspedicija po Australiją, tą tolimiausią lietuviškojo pasaulio kampą, kur taip pat dar nuo pokario gausu lietuvių klubų ir paminklų.
