Per pirmą ekspediciją 2017 m. Konektikutui tegalėjome skirti pora dienų, o dabar pasilikome porai savaičių. Iš dalies iš reikalo: aš turėjau parašyti knygą „Gabalėliai Lietuvos: Kanada“, juk visą medžiagą turėjome tik dabar, pravažiavę Ontariją. Aistė sprendė problemas su interneto platintojais, per kuriuos platinti knygas apie lietuvišką paveldą Amerikoje labai norėtųsi – bet sudėtinga. Jau viską patvirtino, net knygas atsiuntė – paskui kažkodėl išėmė iš prekybos. O dar visi darbai, pagalba su pilietybės atkūrimu.
Bet dvi savaitės lietuviškame Konektikute leido pažinti giliau nei kada nors arčiau…
Senajame didingame Voterberio lietuvių rajone
Daug kartų buvau vaikščiojęs aplink tą Voterberio lietuvių rajono lietuvybės židinį – Juozapo bažnyčią, mokyklą, trispalvių puošiamą John gatvę. Bet dabar mane ir Lietuvos generalinį konsulą Niujorke Dovydą Špokauską vietos lietuvis Christian Allyn pavedžiojo aplinkinėmis gatvėmis. Iš pirmo žvilgsnio jos gali atrodyti kaip „getas“, kur lietuvių nebėra dešimtmečius. Bet štai ant vieno automobilio – Vytis. Štai triaukštis namas, ant prie senučių laiptinės durų – vien lietuviškos pavardės. „Tas žmogus lietuvis, nors veikloje ir nedalyvauja“ – parodė Christian, paskui nusivedė į savo butą, kupiną lietuviškų simbolių. Jam – 31 metai, jis – grįžo į rajoną, kurį jo mama paliko. Tiksliau, dabar gyvena per dvi vietas: namą užmiestyje ir butą senąjame lietuvių rajone. Daugelis lietuvių kaimynų, aišku, vyresni, bet nustebau, kiek daug jų dar gyvena aplinkui Šv. Juozapo bažnyčią.
Su kai kuriais pakalbėjau. Kaip Joe ir Anna (Ona) Grinčiūnais, kurie tik neseniai išsikėlė iš rajono. Nors Joe Grinčiūnas niekad nebuvęs Lietuvoj, iš ten atvyko jo seneliai dar XIX a. – su juo interviu įrašiau lietuviškai! Toks lietuviškas dar buvo rajonas jų vaikystės laikais. Pirmas didelis smūgis – 1955 m. potvynis. Anna Juraška Grinčiūnas viską matė savo akim. „Girdėjau garsų trakštelėjimą – tai namus upės srovė nuplėšė nuo pamatų. Vieną namą nuplėšė, tas atsitrenkė į kitą, jį irgi nugriovė“ – sakė. Tuose namuose rėkė žmonės… Ugniagesiai bandė evakuoti vaiką, pastatę kopėčias, kaip tiltą, bet įlūžo, visi žuvo. Dabar rajone stovi paminklas žuvusiems – ant jo daugiau nei pusė pavardžių – lietuviškos. Dalį jų Grinčiūnai iš matymo pažinojo.
Rajonas pilnai neatgimė: praradę namus išsikėlė, vėliau per jį nutiestas greitkelis. Tada automobilių smalkės labiau dvokė, triukšmas, dar daugiau kas išsikėlė, tuo metu visur Amerikoje vyko kėlimasis į priemiesčius. Klubas „Venta“ užsidarė, kitas lietuvių klubas 2001 m. sudegė. Tai žinant, nuostabu, kiek dar aplink gyvena lietuvių.
Lietuvių ūkių zonos Konektikute
Kol vyko Vyčių kongresas, gyvenome pas Liną Balsį, o paskui persikėlėme pas Christian Allyn. Mūsų „Tikslas – Amerika“ žemėlapis buvo vienas tų dalykų, kurie Christianą – įkvėpė atrasti savo lietuvišką kilmę. Dabar jau ir jis dalinosi su mumis atradimais. Parodė kelią į „Kalenauskas Farm“ – 1914 m. išmokėtą ir iki šiol vienos lietuvių šeimos laikomą fermą. Pakalbėjau su Karen Kalenauskas – irgi Vyčių nare. Šalia ėjo jos marti su vaiku. Jau penktoji Kalenauskų karta.
Pravažiavome ir March ūkį – kaip skelbė nuotraukos ant sienos, iš tikrųjų Marčiukaičių (Marchukaitis). Nustebau, kiek daug lietuvių ūkių čia būta aplink maždaug Pirmojo pasaulinio karo metais, ypač aplink Betlehemą. Vietos muziejuje net vyko laikinos parodos, skirtos tik lietuvių ūkiams, tarsi kokioj svarbioj lietuvių kolonijoj! Savanorė Carol Ann Brown parodė žemėlapį su 25 lietuvių ūkiais. Sudarytas ištisas informacijos apie lietuvius katalogas!
„Kaip anksčiau čia neatvažiavome?“ – paklausė Aistė manęs. Na, gabalėlių Lietuvos – lietuvių bažnyčių, kapinių, klubų – ten nėra ir, atrodo, nebuvo. Ne tik, kad mūsų ekspedicijos nukreiptos į lietuviškas vietas – bet ten, kur tų vietų nėra, lietuvišką istoriją rasti daug sunkiau, jos nesimato. Nebent kas nukreipia reikiama linkme. Todėl labai svarbu kurti ir palikti regimus lietuvybės ženklus…
Pamiršti lietuviški kraštai Masačusetse
Christianas nuolat pasakojo trokštantis išsaugoti Voterberio lietuvių bažnyčią, ruošė kanonų teisės bylą prieš jos uždarymą, o dar daugybė kitų darbų.
Savaitgaliui prasiblaškyti pakviečiau jį prisijungti prie mūsų kelionėje į Masačusetsą – Atolo ir Gardnerio kraštą – kažkodėl pamirštamą lietuvių, nors ten lietuviško kažkaip stebuklingai išlikę itin daug.
„Stebuklingai“, nes Atolas – vos 11 000 gyventojų miestelis, Gardneris – 21 000, stovi toli nuo didmiesčių. Ir štai Atole tebėra lietuvių Šv. Pranciškaus parapija. Kai lankiau 2017 m. ne Mišių metu galvojau, kad turbūt ilgai ji, deja, neliks – jokiame kitame tokio dydžio JAV mieste nebėra lietuvių parapijų, jas uždarinėja ir milijoniniuose didmiesčiuose. Bet štai daug bažnyčių per tą dešimtmetį vyskupijos uždarė – o į Atolą tą 2026 m. sekmadienį grįžau dalyvauti Mišiose ir, sutaręs su vietos Vyčių kuopos vadovu Richard Gatautis, po jų pasakoti apie Gabalėlius Lietuvos parapijos salėje rūsyje. Mišiose suskaičiavau 80 ar 90 žmonių – lietuvių bažnyčioms retas skaičius! „Ir nelietuvius pritraukia mūsų bažnyčios grožis“ – pasakojo vietos lietuviai. Mat kunigas Steponaitis kažin kaip po Vatikano II apgynė bažnyčią nuo „supaprastinimo“, ji pilna ne tik lietuviškų vitražų, bet ir lietuviškų freskų, senų užrašų. Ir kryžiaus kelio stotys dekoruotos lietuviškai, ir Lietuvos trispalvė ant lentelės lauke, ir viduje prie altoriaus. Tokia lietuvių bažnyčia, kaip kadaise – bet vis mažiau tokių lieka, o anapus didesnių JAV miestų ši apskritai – paskutinė. Susitikimas su Marie Shatas pradžiugino – pirmąkart ją mačiau 2017 m. kai tvarkė darželį aplinkui bažnyčią. Dar labiau nudžiugau išgirdęs, kad per Velykų mišias pora lietuvių šeimų atėjo radę šią bažnyčią tikslasamerika.lt žemėlapyje.
Man visuomet sunku suprasti, kodėl Atolas toks pamirštas. Kai lankiau Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčią, girdėjau: „Mūsų bažnyčia – paskutinė lietuviška Masačusetse“. „Bet juk dar yra ir Atole“ – sakiau. Ne viename lietuvių parapijų žemėlapyje, sąraše, net kur sužymėtos ir seniai uždarytos parapijos, nugriautos bažnyčios – gyva, veikianti Atolo parapija irgi nepažymėta, tarsi jos niekad nebūtų buvę. Na, tikiuosi, kad Vusterio vyskupas, kitą kartą kurdamas kokį uždaromų bažnyčių sąrašą, kitą kartą Atolo Šv. Pranciškaus lygiai taip pat neprisimins.
Dar keisčiau, kokios pamirštos Atolo ir Gardnerio apylinkės, žinant, kad bažnyčia čia – ne vienintelis dalykas, kas lietuviško likę. Atole veikia ir lietuvių klubas – tiesa, visom dienom, išskyrus sekmadienį. Užtat nuvažiavome į lietuvių užmiesčio klubą Gardneryje, kur prie trispalvių, senų nuotraukų pasėdėjome paplūdimyje, atsigėrėme. 2017 m. jį dar prižiūrėjo „klubo siela“ Bill Vysniauskas – tada 92 m. amžiaus – su juo kalbėjau lietuviškai. Deja, jis prieš pora metų iškeliavo Anapilin – pagrindinė klubo salė dabar dedikuota jam ir jo žmonai Bronei. Dabar jau bendravau tik anglų kalba, bet vis tiek – niekur kitur JAV joks lietuvių paplūdimio klubas neišlikęs. Šitas ruošėsi švęsti šimtmetį, kvietė jam „Steel Wolf“ lietuvių grupę iš Niujorko. Aišku, dabar ne vien lietuviški renginiai, vyksta ir kitokie koncertai – bet aplinka liko.
Į Atolo bažnyčią atėjusi Petitt šeima – dalį savo šešių vaikų palikusi „Neringos“ stovykloje – pasiūlė dar aplankyti „Anthony‘s Liquor Mart“ parduotuvę. Dar vienas nustebimas – ten plazda trispalvė, viduj irgi pilna lietuviškų simbolių, netekęs galimybės pardavinėti „Švyturį“ (neliko importuotojo), šeimininkas užsakė pagaminti „tokį patį alų“ paženklinęs jį specialiom etiketėm su Palangos įkvėptais vaizdais. Iš to, ką rašau, atrodytų, kad tai imigranto iš Lietuvos įkurta parduotuvė… Bet štai visur skaičiai – „mums – jau 91 metai“. „Tikrai? Tiek metų priklauso vienai šeimai?“ – klausiu pardavėjo. „Tikrai, vienai lietuvių šeimai, tik gal prieš 50 ar 60 metų persikėlė į dabartinę vietą“ – atsakė jis. Paskui dar netikėtai pravažiavome reklamą „Stasiukelis Appliance“.
Ypatingos ir ilgos pažintys su Konektikuto lietuviais
Ne mažiau džiugu, nei pamatyti tas vietas, buvo uždegti Christianą – aš gyvenu toli, judu per pasaulį, retai galiu užsukti, o jis, dirbdamas su piktžolių naikinimu, dažnai turi darbų aplinkui Atolą vakariniame Masačusetse – manau, dar ne kartą grįš į tą bažnyčią, tuos klubus, pakalbės su vietos lietuviais.
Panašiai laukiau susitikimo su 36 m. amžiaus Krystaline Faithe Gregory Niu Britene. Ji – lietuvių pirmabangių proanūkė – pasakojo, kad jos gyvenimą pakeitė tai, kad sužinojo apie Adolfą Ramanauską-Vanagą, gimusį jos mieste. „Jei žmogus iš šio Niu Briteno gali tiek pasiekti, galiu ir aš – supratau“ – sakė. Vėliau ji daug dirbo prie Ramanausko-Vanago įamžinimo, kurį trukdė visokie antilietuviški politiniai vėjai.
Dabar su Krystaline važiavome prie buvusio Mančesterio (CT) lietuvių klubo, apie kurį pranešė skaitytoja Ashley, prie paminklo Baltijos keliui Hartforde, prie kurio garbės konsulė Dalia Giedrimienė kaip tik organizavo šventę.
Be galo džiugu buvo matyti Krystaline užsidegimą, norą klausinėti aplinkinių apie tas vietas, išgirsti daugiau. Seniai taip gerai jaučiausi dirbdamas su kuo nors komandoje. Ji parodė, ką buvo pati atradusi seniau, palydėjo prie kunigo Žebrio, steigusio Konektikuto lietuvių parapijas – ir vėliau nužudyto – kapo.
Dažna lietuviškų vietų problema, kad jomis rūpinasi tik senoji karta. Jie labai nuoširdūs, stengiasi – bet niekas nėra amžinas. O ir požiūris skiriasi: apie anas vietas, būna, beveik nerasi informacijos internete, kas dar labiau „nukerta“ galimybes įsijungti kam iš šalies. Chrstianas, Krystaline įneša naujų minčių, idėjų, galimybių… Aišku, tenka irtis prieš srovę, nes Hartfordo arkivyskupija pastaruoju metu – tarp įnirtingiausių lietuvių bažnyčių naikintojų. Prieš kelis metus nebeliko Krystaline parapijos – Niu Briteno. Šiemet uždarė Christiano Voterberio bažnyčią. Liūdnos nuotaikos ir Hartforde, kurio Švč. Trejybės parapijiečius, norėjusius įsigyti mūsų knygas, lankėme namuose: arkivyskupija pasišovusi uždaryti ir ją, reguliarios mišios ten nutrauktos. Kai Konektikutą lankėme pirmą kartą 2017 m., Hartfordo arkivyskupijoje buvo trys lietuvių bažnyčios – dabar nenorima palikti nė vienos.
Su Krystaline, beje, susipažinome visai netyčia – ji parašė man el. laišką sakydama, kad koplytstulpis, stovėjęs prie Niu Briteno lietuvių bažnyčios, pasirodo nėra sunaikintas, kaip galvojau, o guli vienoje aikštelėje. Ji su Christianu stengiasi jį išgelbėti. Dabar parodė man tą koplytstulpį.
Pro Bridžpportą, pro paskutinę gyvą Konektikuto lietuvių bažnyčią
Iš Konektikuto pasukome į Pensilvaniją – kur laukė seniausios Amerikoje Lietuvių dienos, lietuvių klubo šimtmetis Maunt Karmelyje.
Kelias nuo mūsų pigiausio Hartforde „Motel 6“ (vietos policininkė Daina Petkaitytė, išgirdusi, kur apsistojome, klausinėjo, ar gerai praėjo naktis) vedė pro Bridžportą – ir paskutinę Konektikute likusią lietuvių bažnyčią. Bridžportas – atskira vyskupija nuo Hartfordo, gal tai ją išgelbėjo, o gal tai, kad šimtai imigrantų iš Lotynų Amerikos čia lanko savaitgalio mišias. Bet prie altoriaus tebekaba Lietuvos trispalvė, o ne kokia Ekvadoro ar Meksikos vėliava.
„Čia susituokė mano seneliai, mano tėvai ir aš, ir toliau čia einu sekmadieniais“ – sakė pasitikusi Barbara Vilčinskaitė Schmidt žodžius, kuriuos apie savo bažnyčią gali pasakyti vis mažiau JAV lietuvių. Su ja pirmą kartą matėmės dar 2017 m. Bridžporto „Šv. Jurgis“ buvo pirmoji JAV lietuvių bažnyčia, kurią aplankėme per pirmąją „Tikslas – Amerika“ ekspediciją… Pamenu, išsinuomojome automobilį Niujorke – ir į kelią. Džiugu, kad ir grįžęs po 9 metų radau atvertas jos duris – ir net naujų lietuviškų detalių. Iškilo paminklėlis Helen Simanis atminimui.
Džiaugsmas išvydus atstatytą kryžių Naujajame Džersyje
Paskaičiavau, kad per tuos 9 metus kiekvienais metais vyskupijos uždarė po 1-2 lietuvių bažnyčias. Iš beveik 100 beliko iki 30 (skaičiuojant visas, kuriose vyksta katalikų Mišios – nebūtinai lietuvių k.). Tokiais tempais, jei niekas nepasikeis, paskutinę uždarys maždaug tarp 2040 ir 2050 metų…
Dar vieną tų, atlaikiusių laiko audras, pravažiavome Kernyje – Naujajame Džesrsyje. Troškau nufotografuoti jos lietuvišką kryžių… 2023 m. radau jį aptrupėjusi, dalies saulės nelikę, parapijietė Dona Calcado skundėsi, kad neįmanoma surasti lietuvio dailidės, kad suremontuotų. Prieš keliaudamas į Kernį žvilgtelėjau į Google Street View – 2025 m. vaizde kryžius nebeaplūžęs, bet ir… nebelietuviškas. Paprastas, eilinis. Tik užrašai, dedikacijos lietuviams apačioje išlikę. Na, galvoju, vis tiek reikia nuotraukos, juk tinklapyje www.gabaleliailietuvos.lt turi būti tik tai, kas išlikę, egzistuoja…
Kaip nustebau, kai privažiuodamas Kernio bažnyčią išvydau gražų it naują lietuvišką kryžių! Atrodo, tas paprastas testovėjo laikinai. 2025 m. suremontuotas lietuviškas ir toliau spinduliuoja lietuvišką atmintį tame dabar jau ispanakalbiame rajone.
Ten papietavome su Bruce Kauffmann – lietuvių įsteigto Schuyler banko valdybos nariu. Kai jis atėjo į valdybą, ją visą sudarė lietuviai – dabar jis jau jis paskutinis. Bet nori įrengti atminimo lentą lietuviškai banko istorijai…
Prieš kiekvieną ekspediciją paieškau žemėlapyje lietuviškų pavadinimų. Su vietovardžiais lengviau – „Lithuania“, „Vilnius“, „Kaunas“… Bet pavardžių per daug, kad visas atspėtum. Jau nepamenu kada ir kaip sužinojau apie Virbicko gatvę Patersone – bet buvau įsirašęs ją į savo lietuviškų vietų lentelę. Kelios nuotraukos ten – tada stabtelėjimas prie buvusios Patersono lietuviškos bažnyčios, kuri 2019 m. dar stovėjo liūdnesnio vaizdo, o dabar jau suremontuota Grace Gospel Church, ir tada – pirmyn į Pensilvaniją… Bet apie tai jau – kitame straipsnyje.
