Prieš leisdamiesi į šių metų kelionę po Ameriką, buvom aplankę 49 iš 50 valstijų. Pagaliau atėjo laikas aplankyti paskutinę. Arkanzasą.
Ar liko kas iš lietuvių bažnyčios Arkanzase?
Ilgai atidėliojau. Vis pasiekdavo žinios apie tai, kad ten būta lietuvių ūkininkų kolonijos „Lietuva“, kuri net turėjo savo kunigą, savo bažnyčią. Vis vyliausi, kad kada sužinosiu daugiau – ir galėsiu sudaryti kelionės maršrutą taip, kad rasčiau tą pastatą ar jo vietą.
Bet metai iš metų atsimušdavau į sieną… Arkanzase yra lietuvių – bet tie, su kuriais susisiekiau, dipukai ar trečiabangiai, nieko apie tas istorijas nežino. Įprastiniai talkininkai „Gabalėlių Lietuvos“ rinkimo kelyje – kaip lietuvių kapinių restauratorius Vilius Žalpys, lietuvių bažnyčių žinovas Gediminas Indreika ar arkivyskupas Lionginas Virbalas – galėjo pasidalinti tik bendrais patarimais. Kas atsiųsdavo nebent senų dokumentų nuotrupas. Kolonijos „Lietuva“ reklamas spausdintas dar ~1895 m. laikraštyje „Lietuva“, skyrelį iš kunigo Valkavičiaus tritomio „Lithuanian Religious Life in America“, paremtą panašiomis nuotrupomis. Iš jų susidarė įspūdis, kad bažnyčia buvo pastatyta, yra net jos „nuotrauka“ (labiau piešinys): įspūdingas medinis pastatas su bokštu. Bet kur?
„Net neaišku, kaip vadinosi ta bažnyčia“ – taikliai pastebėjo Krystaline Faithe Gregory iš Niu Briteno Konektikute, padėjusi man šioje ekspedicijoje su skambučiais, nes šįsyk neturėjau JAV telefono, o internetui naudojomės „Starlink“. Iš tiesų – jokiam turėtam šaltiny nenurodytas parapijos pavadinimas, o juk dažniausiai net prieš įsteigiant parapiją būdavo draugija, irgi pavadinta kokio Šv. Kazimiero garbei.
Šaltiniuose kartojosi tik tokios nuotrupos. Lietuvių kolonija „Lietuva“ kažkur prie Heizeno miestelio (į kurią pusę?). Pasistatė bažnyčią (kitur – „dar nebaigė“). Kunigas Balcevičius (Balcewiczius, kitur – Balciewickz), esą aptarnavęs ir Oklahomos rytų lietuvius (bet Hartsorno šachtininkų palikuonis Jim Kurilko apie tai irgi neiko negalėjo pasakyti). Kaip parašyta vienoje reklamoje, „Pirma Letuwiszka Kolionija po wardu „Lietuwa“ (…) kurioje jau apsipirko 24 lietuwiszkos familijos ir jau 10 lietuwiszku familiju tenai gywena“. Bet paskui daug jų esą nemokėjo ūkininkauti, išsikėlė.
Daugybė tekstų – grynai reklaminiai. Justi tautinio atgimimo dvasia – „Užtai broliai mumis garbe, kad mes pirmiau už Lenkus atradome geriausia wieta ir da kada Lenkai statys sawo bažnyczia, kada da prades gywentie, o mes jau turime sawo bažnytelia, isztatia ir jau apie 30 lietuwiszku szeimynu“… Kirbėjo mintis – o gal viskas tebuvo apgavystė? Gal nebuvo jokios bažnyčios, tiesiog kažkas („Lietuva“ redaktorius Olševskis?) mėgino „prakišti“ lietuviams žemes Arkanzase?
Iš pradžių ir Arkanzase atsimušdavom į sieną. Heizeno meras David Hardke – ketinantis kurti vietos istorinę draugiją – nieko apie tai nežinojo, Litl Roko vyskupija irgi nieko negalėjo pasakyti – na, ką pasakys apie parapiją(?), kurios nė vardas nežinomas.
Na, atidėlioti kelionės į Arkanzasą nebebuvo kur: visa kita JAV jau apvažiuota, ir, jei kur dar yra išlikę raktai į tą „pamirštą lietuvių bažnyčią“, tai tik aplink Heizeną, dokumentuose ir gyvojoje atmintyje. Ir štai atvykome į tą Arkanzaso Didžiąją preriją, iš pradžių ne Heizeną, o vokiečių įkurtą Štutgartą, kur religiniai aktyvistai šalikelėj garsiakalbiais skelbė Dievo žodį, o vienoje parduotuvėje, atrodo, dauguma klientų buvo atvirai prisisegę ginklus. Atvykome į Štutgartą nes ten – to krašto muziejus.
Muziejininkė irgi nežinojo apie lietuvius, bet, pasakiusi, kad visuomet džiaugiasi ką naujo sužinojusi iš lankytojų, ėmė skambinti įvairiems žmonėms, kurie galėtų žinoti daugiau.
Ir štai pradėjo „pieštis“ toks paveikslas ar net keli. „Būta lietuvių kolonijos į rytus nuo Heizeno, pakeliui į Brinklį“ – sakė vienas pašnekovas. Kitas prisiminė, kad į pietus nuo Heizeno stovėjo bažnytėlė ūkiuose – „vienintelė tokia“. Pasak jo, ta bažnyčia uždaryta, perkelta į Merrick ūkį, galiausiai Merrickai ją naudojo kaip gyvenamąjį namą, gal prieš 30 metų nugriovė. Ar tai ta bažnyčia? Abejojau, bet viena detalė suteikė vilčių. „Merrickai tą ūkį nusipirko iš kažkokio Ališauski“ – sakė muziejininkė. Labai realu, kad lietuvis… Kitur „maišosi“ su lenkais, bet tame krašte dauguma kitų žmonių – vokiečių, slovakų, čekų kilmės. Yra net kaimas Slovak su slovakų bažnyčia. „Tie slovakai buvo iš Pensilvanijos anglies kasyklų, užsidirbo, pirko žemes čia“ – sakė muziejininkė. Ir lietuvių Pensilvanijoje juk buvo daug. Gali būti, kad tose pat kasyklose nusižiūrėjo iš bendradarbių.
Dar vienas argumentas, kad ten buvo lietuvių bažnyčia – „Stovėjo prie čekų kapinių“. O Valkavičius rašo, kad čekai norėjo irgi naudotis bažnyčia, bet kunigas Balcevičius sakė, kad jie bažnyčios neparėmė – reiškia aplinkui gyveno čekai. Aišku, viską turi kvestionuoti. „Čekų kapinėse ant antkapių pilna ir lietuviškų, baltarusiškų pavardžių“ – sakė muziejininkei kažkuris pašnekovas. Nieko panašaus neradau – atrodo, vien čekiškos, gal viena-kita vokiška. Matyt, nelietuviakalbiui sunku atskirti…
Kaip Kolorade atsirado lietuviškas kryžius?
Iki kitos lietuviškos vietos nuo Arkanzaso laukė 1600 km kelias. Derlingas Arkanzaso prerijų pievas pakeitė gelsvos dykumos, karštis šoko iki +42 laipsnių Celsijaus. Teksasas – iš pradžių Dalasas ir „laukinių vakarų vartai“ Fort Vortas, tada – ilga vieniša sunkvežimių pilna magistralė į vakarus, nakvynė automobilyje pakelės aikštelėje netoli Amarilo, Kapulino ugnikalnis Naujosios Meksikos kampe, paskui – vis žaliau ir žaliau – Koloradas. Garden of Gods uolos ir, asfaltuotam keliui virttus miško žvyrkeliu – tikrasis mūsų tikslas. Regina Caelis atsiskyrėlių namai (hermitage).
Būtent ten 2021 m. pastatytas lietuviškas kryžius – pirmoji valstijoje lietuviška vieta. Prie jo vilkėdamas Šv. Jono brolių ordino abitu po plazdančia trispalve pasitiko vienas pagrindinių to „kaltininkų“ – kunigas Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus Nekrošius. Kolorado lietuvių bendruomenė įkurta dar 1961 m., būta čia net pirmabangių lietuvių – bet neiškilo jokios lietuvių bažnyčios, klubai. „Lietuviai savo renginius organizuodavo latvių namuose“ – pasakojo mums. Bet latvių namuose nepastatysi lietuviškų paminklų.
Ir štai į Koloradą paskirtas kunigas Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus Nekrošius. Lietuvis, bet atėjęs visai ne „lietuvišku keliu“: Lietuvos nepriklausomybės pradžioje studijavo teologiją VDU, ten susižavėjo prancūzų kunigų iš Šv. Jono brolių ordino paskaitomis, išvyko pas juos Prancūzijon, kur ir įšventintas kunigu. Ilgą laiką prašė vyresniųjų leidimo gyventi atsiskyrus – ir štai jam skyrė unikalų darbą: prižiūrėti Regina Caeli Kolorade. Šią vietą ordinas įsigijo savo novicijams, mat jų formavimui svarbu du mėnesius praleisti atsiskyrus – „dykumoje“. Bet, kol novicijų nėra, toje jaukioje erdvėje vyksta ir rekolekcijos, ir galima pernakvoti. Vienintelis nuolatinis gyventojas ten – Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus. „Žiemom, kai užsninga kelius, apskritai ištisas savaites čia būnu vienas“ – pasakojo jis.
Prie kryžiaus sutikome ir JAV lietuvių bendruomenės Krašto valdybos pirmininkę Editą Buzėnienę. Kaip ji pasakojo, iš Naujojo Džersio išgirdę netikėtą žinią apie į jų valstiją atsikliuvusį lietuvį kunigą, tuojau pat užmezgė ryšį. To ryšio rezultatas – lietuviškos mišios vietinėje bažnyčioje (tiesa, tik per didžiąsias šventes, nes, kaip kunigas-atsiskyrėlis, Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus anapus savo „hermitage“ dirbti gali tik keturis kartus per metus). O paskui – ir pirmoji Kolorade lietuviška vieta – lietuviškas kryžius. Turėjo atsirasti Denverio parke, bet valdžia nenorėjo religinio simbolio. Tad 2021 m. jam išrūpino leidimą iš vyresniųjų Regina Caeli, o kryžių pagamino Arvydas Jarašius iš lietuvių bendruomenės. Kunigas kalbėjo apie planus Regina Caeli vykdyti lietuvių rekolekcijas. Visa erdvė tapo savotišku gabalėliu Lietuvos: nors ordinas ir nelietuvių, tai nėra vienuolynas, kur gyventų dešimtys įvairiataučių vienuolių ir kunigų – viskas dažniausiai teka kunigo Pranciškaus pasiūlyta kryptim. Jis organizuoja kelio gerinimą, planuoja naujų namelių statybas. „Kryžius stovės bent jau kol aš čia būsiu“ – sakė kunigas. Ir, jei iš pradžių jis į Regina Caeli buvo paskirtas trejiems metams, dabar, atrodo, jo darbu patenkinta vyresnybė jį paliko penkiolikai metų.
Šitaip Koloradas prisijungė prie valstijų, kuriose yra tikslasamerika.lt žemėlapyje pažymėtų Gabalėlių Lietuvos: lietuvių paminklų, bažnyčių, kapinių, stovyklų, klubų rūmų… Iš 50 JAV valstijų, tokių yra maždaug 17. Be Gabalėlių Lietuvos kol kas – Havajai, Montana, Aidachas, Vajomingas, Šiaurės Dakota, Pietų Dakota, Delvareas, Džordžija, Alabama, Misisipė, Šiaurės Karolina. Luiziana, Vakarų Virdžinija, Kentakis, Tenesis, Juta.
Ir Nevada. Tiesa, Nevadoje kasmet iškyla net kelios lietuvių stovyklos – savo masteliais, menišku apipavidalinimu jos pranoksta daugybę mažesnių lietuvių namų. Ir net bulvinių blynų ten galima gauti. Nemokamai!
Kaip tik buvo tas metas – rugpjūčio-rugsėjo sandūra. Ir keliavome į finišą Black Rock City – trečiąjį pagal dydį Nevados miestą, kuris iškyla tik tai vienai savaitei išdžiūvusiame ežero dugne. Į „Burning Man“, kurį lietuviai atrodo pamėgo kaip niekas kitas. Šimtai jų čia dalyvauja kasmet – ir iš Lietuvos, ir iš Amerikos lietuvių; kelia trispalves, kuria lietuvišką meną ir stato lietuvių stovyklas.
Burning Man – laikini Gabalėliai Lietuvos laikiname mieste
Burning Man nesutalpinsi į jokius žodžius. Vardo „festivalis“ „burneriai“ nemėgsta. Juk ten nėra jokių oficialių scenų, jokių samdytų muzikos grupių. Visi perka bilietus, visi kartu nuo nulio pastato 70 000 gyv. miestą ant išdžiūvusio Nevados ežero dugno – o po savaitės nugriauna. Jis kitoks, nei visi pasaulio miestai: apvalus, pilnas meno, šviesų, ugnių, o jo centre – milžiniška žmogaus skulptūra, kuri uždegama šeštadienį šaudant fejerverkams. Ten visi dėsniai kitokie: niekas neperkama ir neparduodama (tik dovanojama), važinėjama tik dviračiais arba savadarbiais keisčiausių formų automobiliais-mutantais. Visai savaitei turi atsivežti maisto ir viso, ko reikės išgyvenimui pragaištingame klimate: dulkių audros, klampiu moliu ežero dugną verčiantys lietūs. Ir viską privalai išsivežti: šiukšliadėžių nėra, samdytų tvarkytojų – irgi – bet, nepaisant to, priešingai festivaliams, žemė – švari, jokių buteliukų, skardinių, kamštelių ar dar ko, priešingai muzikos festivaliams.
Tiesa, nepaisant to, „Burning Man“ turi ne kokią reputaciją. Štai paklausiau meniškos mus priėmusios pernakvoti Pensilvanijoje lietuvių kilmės moters, ar kada buvo „Burning Man“ – jie man atšovė, kad nebe tas amžius, kad vartotų kasdien „Ekstazi“. JAV žiniasklaidoje greta pavadinimo „Burning Man“ beveik visuomet šmėžuoja kitas – „Orgy Dome“. Tai – viena iš maždaug 1500 stovyklų, kurias „Burning Man“ pastato jo dalyviai, daugelyje jų teikdami kažkokias dovanas – daiktus, paslaugas, pokalbius – kitiems „burneriams“. Bet paskaičius kokį „San Francisco Chronicle“ atrodo, kad tai – „Burning Man“ esmė – ir dar nuogumas, narkotikai. Kai tik kas „Burning Man“ atsirinka blogo, žiniasklaida pristato piktdžiugiškai: „Šiemet ten mirė 3 žmonės“, „Žemė pažliugo po lietaus“.
Pirmą kartą „Burning Man“ lankiausi 2024 m. – ir susidariau visai kitokį vaizdą. Tai – laikinas miestas, meniškas, pritraukiantis įvairiausius žmones – ir jame yra visko. Bet ar Niujorke, Čikagoje nėra? Ar nemiršta bent po tris žmones per savaitę kiekviename 70 000 gyventojų mieste? Tąkart negėriau nė lašo alkoholio (ar ko daugiau) visą savaitę – bet buvo įdomu, juk dovanų yra pačių įvairiausių. Koncertai, pokalbių kavinė, paskaitos… Ir tokių neadekvačių, apkvaitusių žmonių, kuriuos sutiksi kur San Francisko gatvėse, ten niekada nemačiau. Ir radikaliausias stovyklas skaičiumi daugybę kartų lenkia daug paprastesnės – jų tarpe ir tautinės, tarp kurių vieni lyderių – lietuviai.
Iš tikrųjų, vienas labiausiai nustebinusių dalykų Black Rock City – lietuvių gausa! Štai vien stovykloje „Lituanica Birds“ – per 40 žmonių. Joje dominuoja lietuviai iš Lietuvos. Jie čia atvyksta ir pristatyti Lietuvą. Stovyklos simbolis – paukščiu virtęs oranžinis „Lituanica“ lėktuvas. Visi stovyklos nariai nešioja tokius pakabukus. O stovyklos dovana – lietuviški blynai, dalinami, kaip pridera „Burning Man“, nemokamai. Kitą dieną Lituanica Birds demonstravo lietuviškus vestuvių žaidimus, dar kitą – improvizuotų lietuviškų amuletų gamybą. Į buteliuką galėjome įsidėti stovyklos atvežtų gintaro gabalėlių ir plajos (taip vadinamas išdžiūvęs ežeras) dulkių. Savo pasigamintus amuletus visi galėjo išsinešti, jie tapo smagiu suvenyru.
Ir tai – tik viena lietuvių stovyklų „Black Rock City“. Dar prieš atvykdami žinojome ir apie „Amber Dust“ – labiau Amerikos lietuvių stovyklą, kurios nariai – iš Čikagos, Los Andželo ir kitur. Prie jos nuolat plazdėjo trispalvė, vėliava su Vyčiu. „Members Only“ tokių simbolių nėra – tos stovyklos idėja – prabangus baras – tačiau visi 18 narių ten – lietuviai. „EIPS“ stovyklą irgi organizuoja lietuvis – fotografas Saulius Kreismonas, siūlantis visiems norintiems nemokamas fotosesijas.
Eidami Black Rock City išvydom aukštai plazdant dar vieną trispalvę. Užsukome į vidų. Pasirodo, tos stovyklos šeimininkas – Scott Kapeckas, pilotas iš Las Vegaso, kurio giminėje buvo ir Lietuvos partizanų. Jis kasmet į plają atveža ikoniniu tapusį meno kūrinį su užrašu „I have dust in curious places“ – Burning Man naujokai mėgsta prie jo fotografuotis. Taip pat kasmet atsiveža ir Lietuvos vėliavą, kurią iškelia aukštai virš savo stovyklos.
Viskas nesibaigia „lietuviškom“ stovyklom. Štai užsukame tokį laikiną salūną – mums sako, kad „Gretimoj stovykloj irgi daug lietuvių“. Anapus oficialių stovyklų ribų mūsų kaimynas 2024 m. netikėtai pasitaikė dipukas iš Los Andželo – ir ne vienas sutiktasis sakė esąs lietuvių kilmės. Prisėdam pasėdėti prie atviros Plajos (zonos aplinkui Žmogų centre, kur nėra stovyklų, o tik meno kūriniai), stebėdami meną, „Disorient“ stovykloje – priėjęs pakalbėti jos vadovas (ech, kaip smagu, kai mažai interneto, ir visi bendrauja gyvai!) pasako, kad ir jo stovykloje – du lietuviai. Vieną jų netrukus atpažinome pagal geltoną-žalią-raudoną kepurę. Jis – Simas iš Naujojo Džersio, į „Burning Man“ atvykęs jau 19-ąjį kartą – pasakė, kad prieš kurį laiką skaičiavo, kad iš viso Burning Man lietuvių – 300 ir, pagal „Burnerių“ santykį su tos šalies žmonėmis, lietuviai ir žydai pirmavo pasaulio mastu. Bet populiarus „Burning Man“ ir tarp kitų vidurio-rytų Europos tautų: plazda gausybė Ukrainos vėliavų, mačiau Serbijos, Čekijos, Lenkijos, Baltarusijos (ir oficialią, ir opozicijos su Vyčiu)… Kartais atrodydavo, kad esu kokiame Vidurio Europos renginyje, nes aplink skambėdavo įvairios mūsų kraštų kalbos. Ir lietuviškai ten negali laisvai kalbėti, tikėdamasis, kad niekas nesupras – nedaug tokių vietų Amerikoje yra!
Iš pažiūros pasirodė, kad vyrauja lietuviai, atkeliavę iš Lietuvos, arba patys emigravę į Ameriką, dažnai – gimę Sovietų Sąjungoje. Panašiai daug ir vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonių iš kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių. Galbūt patyrus komunistinę priespaudą, „tvarką“, ta kone „anarchinė“ „Burning Man“ laisvė – kur nėra oficialios ideologijos, normų – itin žavi? Kaip ten bebūtų, pasirodė, kad lietuviai vis tiek elgiasi, rengiasi nuosaikiau, nei žmonės iš tų „Burning Man“ vaizdų, kuriuos mėgsta rodyti sensacijų ieškančios žiniasklaidos priemonės. Kaip ir nuolatiniuose JAV miestuose, Black Rock City yra vietos ir radikalumui, ir tautiškumui.
Paskutinė stotelė – Karibuose
Iš Nevados laukė ilgas kelias skersai Ameriką iki Čikagos, kur grąžinome automobilį, kuriuo sukorėme 14000 mylių.
Deja, daug papildomo laiko sugaišome būtent dėl to automobilio gedimų. Visų pirma, iš viso buvome išsinuomoję kitą automobilį – tačiau nuvažiavus iš Čikagos iki Grand Rapidso jis ėmė ne visuomet užsivesti. Su ukrainiečiu šeimininku tada sutarėme, kad grįšime bent iki Indianos ir ten jis mus pasitiks, duos kitą automobilį. Deja, gal reikėjo nesikeisti – vietoje elektronikos gedimų gavome visą eilę mechaninių. Visų pirma, Konektikute teko keisti stabdžių kaladėles – buvo visiškai sudilusios, metalas trynėsi į metalą. Tada Arkanzase vėl smogė keisti garsai, „atsisakė“ variklio dirželis. O Nevadoje kur buvęs, kur nebuvęs, grįžo džeržgesys – ir naujų stabdžių kaladėlių nebeliko, problemos buvo giliau, reikėjo keisti ir jas, ir rotorių. Nepaisant sugaišto laiko, dar spėjome užsukti į Lietuvių (jaunimo) centrą – kur labai norėjau pamatyti iš Pensilvanijos Šiluvos Marijos bažnyčios Viliaus Žalpio parvežtus V. K. Jonyno vitražus, dabar puošiančius pagrindinę salę. Jaunimo centro vadovas A. Rašymas pavedžiojo ir po visą centrą, džiaugėsi, kad jis – išnuomotas, aptvarkytas, palyginus su tuo, ką matėme 2023 m. Palikome savo knygų „Draugo“ laikraščiui – jei kas dar norėtų Amerikoje pirkti, galėtų susisiekti.
Iš Čikagos laukė skrydis į Majamį. Stabtelėjau vietoje, kur, kaip pasakojo Emilija Sadonis, kadaise veikė Lietuvių namai – ir nuotrauką siuntė. Dabar ten – kazino, chai alai žaidimo arena. Tiesa, tas žaidimas, kadaise traukdavęs dešimt tūkstančių, dabar vyko pustuštėje arenoje. Amerikoje viskas keičiasi.
Iš Majamio leidomės į kruizą po pietų Karibus. Nors čia lietuvybė nebebuvo pagrindinis tikslas, ilgas jūros dienas galėjome praleisti tvarkydami 2026 m. leidžiamos trečiosios „Gabalėliai Lietuvos“ serijos knygos „Gabalėliai Lietuvos: Kanada“ tekstus. O Kiurasao užsukome į Žydų muziejų – juk, kai Čijunė Sugihara Kaune dalijo tranzitines Japonijos vizas žydams 1940 m., jų pagrindas buvo Nyderlandų konsulo Jano Zwartendijko paliudijimai, kad, per Japoniją, žydai galėsią vykti į Nyderlandų valdą Karibuose Kiurasao, nes į ją esą nereikia vizų. Muziejaus vadovės teiravomės, ar nors vienas atvyko – patikino, kad ne. Po Japonijos išsiskirstė kitur, tarkime, kur turėjo giminių – į Kiurasao, šiaip ar taip, būtų reikėję gubernatoriaus leidimo. Tačiau ta istorija Žydų muziejuje atspindėta, yra videoįrašas – tik jei Japonijoje, kur lankėmės metais anksčiau, o ir pačioje Lietuvoje, visur akcentuojamas Sugihara, tai Kiurasao, Nyderlandų valdoje, jau apie jį tik žodžiu užsimenama, o pagrindinis herojus – Zwartendijkas.
Grįžę į Majamį jau lipome į lėktuvą ir keliavome atgal į Lietuvą. Laukė daug darbų – knygos pristatymas Vilkaviškyje, naujos knygos ruošimas, papildomų lietuviškų vietų sužymėjimas www.tikslasamerika.lt žemėlapyje (apie 20), vietų, kurių situacija suprastėjo, „pažeminimas“ kategorijoje, o tų, kurių pagerėjo – „paaukštinimas“, „Gabalėliai Lietuvos“ enciklopedijos straipsnių rašymas, Mato Šalčiaus premijos – kuri mums įteikta labiausiai už „Gabalėlių Lietuvos“ paieškas – atsiėmimas.
O jau po mėnesio – kelias į Lotynų Ameriką.
