Palikdami Hamiltoną patekome į kitokį lietuvių pasaulį. Palikome tą, kur pakakdavo parašyti lietuvių organizacijoms ir po kelių laiškų jau būdavo sutarta dėl susitikimo. Ir patekome į tokį, apie kurį šiandienos Kanados lietuviai jau beveik nebežino. Ir visgi ten gyveno tūkstančiai lietuvių, turi būti tūkstančiai jų vaikų ir anūkų…
Sent Katerinse, kur „viskas išnykę”, radome paminklą Lietuvai
Daug mums padėjęs Toronto kunigas Aurelijus Kasparavičius iš pradžių sakė, kad į Sent Katarinsą važiuoti išvis nėra ko: lietuvių mišios ten seniai nebevyksta, viskas išnykę, bažnyčia turbūt nugriauta.
„Turime įsitikinti savo akimis“ – rašiau. „Net jei bažnyčia ir nugriauta, jos vieta svarbi tiems, kieno ten krikštyti tėvai ar seneliai, svarbi išeivijos tyrėjams. Be to, dažnai pasirodo, kad ten, kur nieko nebesitiki, kai kas visgi išlikę“.
Ir tikrai: Sent Katarinse buvusi lietuvių koplyčia tebestovi, o prie jos durų – paminklas Lietuvai. Naujųjų savininkų Antiochijos apeigų stačiatikių kunigas David Graham Scott sakė – „Nežinojau, ką su juo daryti, bet man jis gražus“. Išlikęs ir kertinis akmuo lietuvių kalba.
Kaip padėjome atrasti Lietuvą savame mieste
Prie koplyčios susitikome su vietos lietuviu Vincentu Girčiu. Kontaktą užmezgėme per alplink: Vincentas Girčys yra mūsų klientas, mes jam padėjome rasti informaciją apie protėvius, atkurti Lietuvos pilietybę.
„Tikslas – Amerika“ – tai mūsų savanorystė, algos už ekspedicijas neimame. Tuo tarpu genealogijos paieška Lietuvos archyvuose, pilietybės atkūrimas, kelionių po Lietuvą organizavimas yra pagrindinė mūsų veikla, iš kurios uždirbame pinigus.
Vincentas Girčys – žmogus iš kitos pusės, nei daugelis sutiktųjų. Tėvams liepus eiti į lietuvišką mokyklą, griežtai atsisakė: „Aš kanadietis“. Dabar gailisi, o jo automobilį puošia lipdukas su Vyčiu. Bet sunku atkurti ryšį kai neišklausei visko iš senelių. Padeda ir „Tikslas – Amerika“, „Gabalėliai Lietuvos“: Vincentas nustebo išvydęs Sent Katarinse paminklą Lietuvai. Gyvena ten jau keli dešimtmečiai, važiuodavo pro tą vietą į darbą, bet nežinojo. Mat gimė jis Toronte, vaikystėje tėvai vesdavosi į tenykštę lietuvių parapiją, o paskui ryšio su lietuviais nebeliko.
Važiuodami toliau, sutikome dar vieną „šaknų ieškotoją“, klientą ir mūsų projektų gerbėją: Ryan Dutkus. Į Kanadą pokariu imigravo jo seneliai. Užmezgęs ryšį su Lietuvoje likusiais giminėmis jis susidomėjo Lietuva: važiavo mokytis lietuvių kalbos, o dabar irgi siekia Lietuvos pilietybės. Kelsis gyventi į Lietuvą, mokys lietuvius žaisti lakrosą – tokia jo svajonė.
Lietuviška bažnyčia 2 km nuo Niagaros krioklių
Tačiau netikėčiausia „sunykusio lietuvių pasaulio“ istorija – Niagara Folso lietuvių bažnyčios JAV, Niujorko valstijoje, vos 2 km nuo garsiųjų Niagaros krioklių. Ją nupirko anglikonai – tiek žinojau nuo pradžių ir nerimavau, kad patekti vidun nepavyks. Jei lietuviai 90% atvejų būna geranoriški, tai tik koks kas antras lietuvišką paveldą įsigijęs nelietuvis įsileidžia vidun, ir tai nebūtinai noriai…
Niagara Folse daugiau nei pasisekė! Susirašinėjimas el. laiškais privedė prie arkivyskupo Peter Goodrich – nepriklausomų Kanados anglikonų vadovo. Buvusi Šv. Jurgio bažnyčia dabar ne šiaip bažnyčia, o šios denominacijos katedra. O Peter vadovauja visai religinei organizacijai: keliolikai parapijų nuo Kanados ir JAV iki Mozambiko.
Pirmąkart Peter paskambinusi Aistė nustebo: prieš atsisveikindamas jis lietuviškai tarė „Ačiū“. Dar didesnis nustebimas laukė Hamiltono lietuviškose mišiose: tenai pačiame priekyje sėdėjo arkivyskupas Peter Goodrich! „Čia tas pats arkivyskupas, kur paskui susitiksime?“ – klausė Aistė. „Negali būti“ – sakau – „Juk jis nelietuvis ir net nekatalikas“.
Pasirodo, gali. Peterio ryšys su lietuviais prieš 11 metų įsigijus Niagara Folso lietuvių bažnyčią nesibaigė. Jis ieškojo vietos savo pamaldoms Hamiltone ir katalikų arkivyskupija pasiūlė vietą lietuvių bažnyčioje. Peter susidraugavo su jos klebonu Pauliumi Rudinsku ir pats pradėjo lankyti lietuviškas mišias. Keista? „Aš – beveik katalikas“ – paaiškino Peter – „ir mišios, kurias laikau, iš esmės nesiskiria nuo katalikiškų. Tiesiog man popiežius – tik Romos vyskupas, nepripažįstu jo pirmumo“.
Nuo šiuolaikinių anglikonų Peter bažnyčia skiriasi net labiau: „anglikonai pripažįsta gėjų santuokas, bet Biblijai jos prieštarauja“. Kaip ten bebūtų, jis akcentuoja žmonių vienybę. Todėl, kaip sakė, ir nenaikino lietuviškų Šv. Jurgio bažnyčios detalių: frontoną tebepuošia Vytis, vitražus – lietuvių aukotojų pavardės ir dedikacija liko ta pati: šv. Jurgiui.
Bažnyčia Peteriui – visų pirma labdaros centras. Labdaros centrą nepriklausomi anglikonai lietuvių bažnyčioje turėjo dar iki ją nusipirkdami. Tada katalikų vyskupija uždarė lietuvių parapiją ir pastatą ėmė pardavinėti. Peterio bažnyčia jį nusipirko. Peteris vilčių turėjo daugiau: tikėjosi pritraukti į pamaldas vietos gyventojus. Taip neatsitiko: į mišias susirenka dar mažiau žmonių nei lietuvių laikais. Tik vienas ar du. Abu perėję iš lietuvių parapijos: užuot persikraustę kur nurodė katalikų bažnyčia, jie nusprendė pakeisti religiją, kad ir toliau sekmadieniais mišias švęstų tame pačiame Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios pastate.
„Rajonas čia – lūšnynas“ – neslepia Peter ir papasakoja, kad gaujų šūviai kartą suskaldė ir zakristijos stiklą. „Žmonės bijo ateiti“. Bet jo bažnyčia iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti Šv. Jurgio katedrą, randa būdų jai panaudoti. „Labdaros misija daug kam reikalinga“ – sako Peter. Patalpos kartais užleidžiamos kito tikėjimo santuokoms, anksčiau čia gyveno keli stačiatikiai vienuoliai. Bet vienas jų mirė, vienas apako, vienas išsikėlė – ir vienuolyno neliko. „Viskas turi pradžią ir pabaigą“ – sakė Peter ir patikino neseniai įšventinęs porą vyskupų, kurie jį pakeis kai Dievas pašauks ir jį.
Mūsų ekspedicijos pabaiga dar buvo toli. Pasukome į pirmą ilgesnį maršrutą – 360 km iki Romuvos stovyklos.
P.S. Viliuosi, kad įdėjus Niagara Folso lietuvių bažnyčią į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį, rasis daugiau lietuvių, kurie, poilsiaudami prie Niagaros krioklių, norės pamatyti tą neįtikėtiną bažnyčią su Vyčiu šalimais. Be paties žemėlapio, kuriame dar ir kelionių maršrutus apimančius tiek įdomiausias visos Amerikos vietas, tiek lietuviškąsias. Suprantame, kad 30 ar 50 km į šalį dėl lietuviškos vietos žmonės su ribotomis atostogomis greičiausiai nevažiuos – todėl visada labai džiaugiuosi radęs įdomią lietuvišką vietą visai šalia pasaulinės reikšmės stebuklo, kaip prie Niagaros krioklių.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas prie Niagaros krioklių:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Sent Keterinse aprašas
2. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Niagara Folse aprašas
