Meine jau lankėmės 2017 m., pažymėjome Kenebunko lietuvių vienuolyną, vieną įstabiausių lietuviškų vietų JAV. Tada galvojome, kad tiek lietuviško paveldo Meine ir yra. Taip galvoja ir daugelis lietuvių. Toronto kunigas Aurelijus Kasparavičius nustebo, kad Meine dabar įkurta ir lietuvių bendruomenės apylinkė. O Monrealio klebonas Paulius Mališka dar labiau nustebo išgirdęs, kad Meine dar yra ne vienas „lietuviškas“ miestelis, o lietuvių paveldui ten – daugiau nei šimtmetis.
Lietuviškos kapinės Meino užkampyje
Prieš keikvieną „Tikslas – Amerika“ ekspediciją patikrinu internetą. Pavyzdžiui, „Find a grave“ tinklapyje įvedu į paiešką žodį „Lithuanian“ – kokios lietuvių kapinės ten įvestos iš regiono, kurį lankysiu. Visai netikėtai atradau, kad „Find a grave“ dabar pažymėtos lietuvių kapinės Meine – Mexico miestelyje. Nebuvau suplanavęs ten važiuoti, ne vienas šimtas kilometrų iš kelio, nes planavome iš Monrealio važiuoti į Jutiką Niujorko valstijoje. Bet kada, jei ne šiais metais? Juk vėliau greičiausiai net arti tų vietų nebūsime.
Kreipiausi į Vaidą Labzintytę ir Tomą Dundzilą, su kuriais atisitiktinai susipažinome 2017 m. Kenebunko lietuvių vienuolyno mišiose. Vaida patvirtino: aplink Rumfordo miestą yra sena lietuvių bendruomenė, jie vėl atrado savo kilmę ir netgi kasmet rengia lietuviškų valgių pikniką. „Naujieji“ lietuviai iš Kenebunko važiuoja į tą pikniką, Rumfordo lietuviai atvyksta pas juos į renginius.
Ko galima tikėtis lietuvių „saloje“ apie kurią net aš, nepailstamai ieškantis „pamirštų“ lietuvių bendruomenių, sužinojau tik šiemet?
Moterys, po dešimtmečių atgaivinusios miestelio lietuvybę
Sieną į JAV iš Kanados kirtome jau tamsiai: juk Monrealyje turėjome du pristatymus. Rumforde buvome apie 9:20 vakaro. Dideliame žaviame name mūsų laukė keturios močiutės: Kathy Nadeau, Cristine Soubble, Connie Cassidy ir Barbara Arsenaults.
Tikėjausi, kad tai bus šiuolaikinės genealogijos tyrinėtojos, apie Lietuvą nežinančios beveik nieko, tačiau kokiuose Ellis Island archyvuose atradusios, kad vienas prosenelis atvyko iš Lietuvos. Tokių gerbėjų „Gabalėliai Lietuvos“ turi. Tačiau priešingai: tos keturios moterys šiek tiek šnekėjo lietuviškai, bent dvi jų buvo grynakraujės lietuvės. Nors Rumfordo lietuvių klubas užsidarė dar jų vaikystėje (~1965 m.), o parapijos čia niekad nebuvo ir, jeigu ne kapinės, žodis „Lithuanian“ būtų seniai išnykęs iš kraštovaizdžio, lietuvių bendruomenės, pasirodo, čia būta tvirtos. Pakankamai tvirtos, kad prieš 11 metų radosi žmonių, sumaniusių kai ką atkurti. Vietos „Heritage Society“ iniciatyva tada rumfordiečiai rinkosi gaminti imigrantų senelių europietiškų patiekalų. Buvo ir italai ir kiti – bet tik vieninteliai lietuviai taip susibičiuliavo, kad nusprendė tokį lietuvišką pikniką rengti kasmet. Todėl ir mums, atvykstantiems į Rumfordą, nereikėjo „ieškoti vėjo laukuose“, kaip daugelyje „pirmabangių kolonijų“: žinia apie mūsų vizitą netruko pasklisti socialiniais tinklais, ir net nakvynę mums pasiūlė. Rumfordo lietuvės maloniai tyrinėjo mūsų spausdintus žemėlapius: pasirodo, jos buvo ir Putname, ir dar daug kur ieškojo lietuvybės Amerikoje, ir prie mūsų kalbėjosi, kur dar apsilankys.
Visada tokiose vietose ateina mintis, kad pirmabangių palikuonys – tikras neišnaudotas lietuvybės JAV rezervas. Kaskart tenka nustebti, kaip ištisų jų klubų, organizacijų nežino daugelis vėliau atvykusių lietuvių, Lietuvos atstovų: mūsų pasakojimai apie dar gyvą pirmabangių veiklą būna jiems tikra naujiena.
O kiek pirmabangių palikuonių net nepriklauso tiems klubams: juk šimtai tūkstančių lietuvių imigravo XIX-XX a. sandūroje, turėjo gausias šeimas. Ir ne, nėra taip, kad jie „beviltiškai nutautėję“: kaip rodo Rumfordo pavyzdys, kartais pakanka nedidelės kibirkšties, ir jie vėl pradeda veikti dėl lietuvybės. Šiuo atveju tą kibirkštį visai netyčia įžiebė vietos „Heritage Society“ – kiek dar panašių kibirkščių galėtų įžiebti JAV lietuvių organizacijos ar Lietuvos atstovybės. Tą mėginame daryti ir mes, sutraukdami ir dešimtis pirmabangių palikuonių į susitikimus su mumis. Bet gyvenantiems JAV tai būtų daug paprasčiau. Taip, gal tik 10% pirmabangių palikuonių įmanoma sudominti kilme – bet tas 10% gali būti koks 100 000 žmonių.
Darbas su žiniasklaida daro stebuklus, arba kaip „Tikslas – Amerika” pritraukė ir nelietuvius
Dar kai jų pasiteiravome apie Rumfordo lietuvius, Kenebunko lietuviai pasikvietė ir pas save. Pristatymui. Sutikome. Į pristatymą gražiame lietuvių vienuolyno valgomajame atėjo 10 žmonių, bet visi labai domėjosi. Bostono lietuvių bendruomenės pirmininkė Regina Balčaitienė po darbo atvyko net iš Bostono. Galvojome, kad pristatymas bus skirtas daugiausiai „trečiabangiams“ Meino naujakuriams, bet atsitiko priešingai: atėjo tų naujakurių vyrai ir žmonos, be to, dar trys vietiniai, sužinoję apie pristatymą iš laikraščio (dėkui Vaidai Lowell už pranešimą spaudai). Tad pristatymas vyko angliškai. Bent pora žmonių iš šalies susidomėjo vietos lietuvių bendruomene, gal prisijungs. Visada svarbu įtraukti naujų žmonių, nes lietuviškas paveldas irgi gyvuos tik tol, kol bus juo besidominčiųjų.
Iš Meino pasukome į vakarus. Pro Mančesterio miesto mylios ilgio tekstilės fabrikus ir Kauno gatvelę, pro Holivudo aktoriaus Čarlzo Bronsono (Karolio Bučinskio) kapą, link Ročesterio. Dar vienos vietos, į kurią gavome kvietimą. Ne dabar – dar 2017 m. „Kodėl neaplankėte Ročesterio?“ klausė Rimas Liutkus po to, kai Naujosios Anglijos ir Vidurio Atlanto regiono žemėlapyje neišvydo vakarinio Niujorko. „Ročesteris įtrauktas į 2019 m. maršrutą“ – atsakiau. Greitai prabėgo du metai, atėjo 2019 m. ir pažadus įvykdėme.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Meine:
1. Išsamus „Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Meine aprašas
2. „Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Meine žemėlapis
